„Kviečiu į savo kūrybos parodos atidarymą, – girdžiu telefono ragelyje pažįstamą balsą. –Penktadienį. Fotografijos muziejuje. Ten, prie durų, afišuojama. Tik nenustebkite: tas skelbimas-plakatas meluoja. Dabar visos reklamos meluoja. Negaliu atsilikti nuo gyvenimo.“
Šmaikštus kvietimas
Mintyse pritariu / nepritariu adresatui.
Suintrigavo tasai pašmaikštavimas apie meluojantį skelbimą-kvietimą. Knietėjo išsiaiškinti, kur šuva pakastas. Gal informacijoje „atsuktas“ atgal kalendorius – iš inercijos palikti 2015 metai? Analizuoju to visiems skirto kvietimo turinį (autorius Kęstutis Musneckis). Į akis krenta šriftų įvairovės žaismė: „ALGIRDAS MUSNECKIS. Jubiliejinė fotografijų paroda, skirta autoriaus 80-mečiui. Paroda veikia 2016 m. sausio 15 d.–vasario 21 d.“ ir t. t. Jokios intrigos, tik žinia apie renginį – miestiečiams lietuviškai, o svečiams – angliškai.
Pagalvojau, kad informacijos žabanga įpainiota plakato-kvietimo nuotraukoje... Ekspromtu imu formuluoti savo konkliuzijas: mūsų dabartinėje visuomenėje į padanges keliamas jaunystės ir grožio kultas; vyresnis amžius ir / ar sukaupta patirtis per pastaruosius dvidešimt penkerius metus sparčiais tempais pradėta nebegerbti: neatitinki besiklostančių standartų – neįdomus esi.
Ne! Neatrodo, kad tai būtų esmė. Pasidarau galutinę išvadą: tikrasis nuotraukos kodas – pats parodos pavadinimas: „O buvo TAIP...“
O kaipgi buvo?
Norint išsamiai atsakyti į šį klausimą, reikėtų pasitelkti bent kelias siužetines linijas. Pirmoji apie parodos atidarymą, antroji – apie ekspoziciją, trečioji apie vieną dovaną – staigmeną / ne staigmeną – jubiliatui.
Tą sausio 15-osios pavakarę muziejaus ekspozicijų salėje, liaudiškai tariant, musei nutūpti nebuvo vietos. Kodėl? Pirma, į parodos atidarymą susirinko A. Musneckio, kaip Šiaulių miesto ryškios asmenybės, ir jo talento gerbėjai. Atėjo buvę klasės draugai Algirdas Brazas ir Alfredas Šimkus, kursiokai Egidijus Lapkus ir Cecilija Pėželytė-Lapkuvienė, Zinaida Žilinskaitė-Pintulienė, Nijolė Kašėtaitė-Šilinienė.
Antra, nukreipus akis į viršų, matėsi vien iškeltos rankos, laikančios „tikrus“ fotoaparatus, ne išmaniuosius (pastarųjų buvo be skaičiaus). Šią neeilinę šventę fiksavo žmonės – įvykių metraštininkai, visada lieką už kadrų, būtent, Vygintas Aputis, Karolis Bingelis, Algirdas Kulikauskas, Audrius Paulauskas, Zenonas Ripinskis, Romualdas Struoga, Vytautas Ruškys, Artūras Staponkus, Vytautas Suveizdis, Rasa Šaučiūnaitė, Ričardas Vitkus, Vytautas Žvigaitis ...
Ant sienų vienas šalia kito puikavosi gyvenimo Šiaulių mieste raidos liudininkės – A. Musneckio meninės fotografijos. Ne! Ne visos! Tik menka dalelė jo archyvo! Jubiliatas nuoširdžiai dėkojo Fotografijos muziejaus vedėjai Vilijai Ulinskytei-Balzienei, kartu su bendradarbėmis suformavusiai šią ekspoziciją iš 50 personalinių jubiliato parodų medžiagos.
Va, ir aišku, kodėl musei vietos nebeliko.
Kaip pastebėjo menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, A. Musneckio fotografijų ekspoziciją galima žiūrėti ir analizuoti 1) turinio – miestas ir žmogus – kampu, 2) gėrėtis ir mintyti apie jas vien iš meno pozicijų, 3) galima iki paryčių kalbėti šios srities istorijos aspektu, 4) ieškoti A. Musneckio braižo pėdsakų jo ugdytinių – Zenono ir Zigmo Ripinskių, Vytauto Ruškio ir kt. kūryboje...
Nesuskaičiuoti sveikintojų ir jų įteiktų žiedų, nuoširdžių ir vienas už kitą išradingesnių pastebėjimų bei palinkėjimų.
Šiaulių universiteto rektorius profesorius Donatas Jurgaitis akcentavo, koks nuostabus esąs pirmasis jubiliejinius metus žymintis skaitmuo: vartyk jį (8) ant kojų ar ant galvos, žiūrėk jį iš kairės ar iš dešinės – nei pavidalas, nei reikšmė nepasikeis, bet jei paguldysi – tasai skaičius reikš begalybę. Matyt, tą begalybę turėjo galvoje susirinkusieji linkėdami Algirdui sveikatos, žvalumo, naujų kūrybinių darbų ir parodų, idėjų ir projektų, fotoalbumų ir knygų, linkėdami „į aplinkinį gyvenimą kur kas dažniau žiūrėti per objektyvą negu per langą“. Šiaulių miesto vicemeras doc. dr. Stasys Tumėnas, įteikdamas mero padėkos raštą, į jubiliatą kreipėsi išskirtiniais žodžiais – „Lietuvos fotografijos Maestro“, tuo pabrėždamas A. Musneckio, kaip savo srities virtuozo, neeilinį talentą, jo ištikimybę kūrybos idėjoms. Dailininkė ir menotyrininkė Michalina Adomavičienė, reikšdama savo įspūdžius, sakė, kad A. Musneckio paroda nepaprastai šilta, subtili, jautri, be didybės ir kad toji šiluma sklindanti ir iš autoriaus dvasinio pasaulio, ir iš jo darbų.
Taip buvo visai visai neseniai. O kaip buvo seniai?
Skaityk, Algirdai
Tokį paliepimą, o gal tik prašymą / patarimą išsakė nuo 1966 m. Algirdo žemiškasis Angelas sargas, savo pasiaukojamu rūpesčiu ir slauga nesyk grąžinęs sutuoktinį gyvenimui, – Birutė Musneckienė jubiliejinio gimtadienio proga įteikdama aukščiausios leidybinės prabos knygą „O buvo taip...“ (2016 01 06; viršelio dailininkas Kęstutis Musneckis, susirinktos medžiagos kompiuterinis maketas Birutės Musneckienės; 21x21x1,5 cm; 155 puslapiai, tiražas – 1 egzempliorius; knyga skiriama Leonui ir Marijai Musneckiams ir jų sūnui Algirdui).
Knygos turinį sudaro 14 skyrių, parengtų remiantis santuokos, gimimo, mirimo metrikų ir bažnytinėmis knygomis, archyvų turtais, gyvais prisiminimais, internete rasta istorine medžiaga gyvenamajam metui charakterizuoti ir kt. šaltiniais.
Knygos „O buvo taip...“ klodą sąlyginai galima suskirstyti į du stambius sluoksnius: šeimos (Algirdo senelių ir tėvų, paties jubiliato gyvenimo) ir Lietuvos / Šiaulių ekonominį bei politinį / istorinį kontekstą, labai įdomų pažintine prasme.
Iliustracijoms pasitelkta daugiau kaip 200 nuotraukų, 70 įvairių dokumentų fragmentų ir 5 žemėlapiai, konkretinantys Musneckių giminės gyventas vietoves Kelmės krašte.
Šeimos gyvenimo fragmentai knygos puslapiuose
* Jaunystėje Algirdo tėvas „Leonas buvo pasigaminęs detektorinį radijo aparatuką, ir kaime moterėlės ėmė kalbėti, kad klausomasi velnių balsų. Tik, kai viena davatkėlė išgirdo iš Kauno soboro transliuojamas Mišias, nebesakė, kad čia velnio išmislas, ir traukdavo į Musneckių namus pasiklausyti angeliškų balsų“ (p. 10).
* Iš prisiminimų apie Algirdo mamos Marijos Musneckienės pamotę: „Pamotės namuose vaikai nepatyrė motiniškos meilės. Našlaičių Marytės ir Juozuko laukė parduotos vasaros. Marytė nuo 10 metų dirbo pas ūkininkus, o Juozukas nuo 7 m. jau ganė jaučius. Marytė mokėsi tik vieną savaitę. Namiškiai nutarė, kad mergaitei mokslų nereikia, tegu dirba. Apie pamotę Marija Musneckienė sakydavo: „Kas po ranka, tas į galvą“ (p. 19).
* Jauniausios ūkininkų samdinės „buvo auklės. Jos pervystydavo vaiką, pagirdydavo pienu, verkiantį nuramindavo, užmigdydavo, žaisdavo žiemą asloje, o vasarą kieme“; „12 metų ar vyresnės pradėdavo skalbti, 14 m. jau verpdavo, ausdavo“; „Tiek šeimininkų sūnūs, tiek samdyti berniukai būdavo piemenimis. Be galvijų atskirai reikėjo ganyti žąsis. Berniukai pradėdavo ganyti 10 metų, mergaitės nuo 12 metų. Jei našlaičiams tekdavo svetur piemenauti, tai žmonės sakydavo, kad juos „mokino girioj gegutė“; „Per vasaros karščius netoli ganomi galvijai kartais anksti buvo pargenami į namus. Tada piemuo turėjo padėti šeimininkaujančioms moterims priskusti bulvių, kiaulėms žolių prirauti“ (p. 23).
* 1943 m. „Sesutei Nijolei pagal maisto korteles buvo skiriama manų kruopos ir marmeladas. Algirdas ir dabar prisimena, kokia palaima būdavo išgramdyti ir išlaižyti puodelį, kuriame buvo virta manų košė sesutei“ (p. 60).
* „1946 / 1947 m. m. Algirdas Musneckis baigė Šiaulių m. pradinę mokyklą Nr. 6. Mokinius mokė žymi pedagogė Elena Murkienė, kurią Algirdas su meile ir pagarba ir dabar prisimena. Mokytoja E. Murkienė buvo žymaus Lietuvos pedagogo, vadovėlių autoriaus Jono Murkos žmona“ (p. 77).
* Apie karčius mokslo vaisius. „Jų paragavau penktoje klasėje, kai perėjom prie dalykinės mokymosi sistemos. Buvo pirmosios gamtos pažinimo pamokos. Mokytoja liepė išmokti pirmąjį vadovėlio skyrių. Nepasakė – kaip. Atmintinai mokiausi visą skyrių. Zubrijau atsisėdęs prie lango iki pat sutemų“ (p. 78).
* „Sprendžiant pagal Algirdo 1951–1952 m. užrašus-dienoraštį, mokykloje buvo dideli krūviai. Dažni rašomieji darbai mokiniams kėlė nuolatinę įtampą. Mokymasis po pietų, pamokų ruoša prieš pamokas ir grįžus po pamokų vėlai vakare, knygų skaitymas po vidurnakčio buvo didelis išbandymas bręstančiam jaunuoliui. Tėvas nuolat buvo užsiėmęs siuvimu, o mama, vaikystėje nepatyrusi motiniškos meilės ir augusi prie piktos pamotės, nesuprato sunkios aplinkos įtakos sūnaus jautriai prigimčiai. Karas, pokario nepritekliai, sesers Nijolės negalia, mirtis, laidojimas Vilniuje, tėvo liga ir nuolatinis mamos verkšlenimas, dažni priekaištai, „žodžių kruša“ turėjo įtakos ir sūnaus Algirdo sveikatai, nervų sistemai“ (p. 92).
* Iš Algirdo dienoraščio. 1952 01 23. „Sutvarkiau algebros ir fizikos užrašus. Po to ant manęs pakilo pirtis, kai pasakiau, jog man reikia įsitaisyti akinius. „Ko skaitai naktimis! Ko patamsėje skaitai?“ – kilo šauksmai. Be reikalo pasakiau, nes dar noriu įsigyti pačiūžas ir skaityti knygas. Mano pačiūžos turbūt gyvena po nelaiminga žvaigžde, nes kai tik prabilstu apie jas, tuoj kyla audra“ (p. 96).
* „Mokykloje šiandien buvau labai apsnūdęs. Vos, vos išturėjau pamokų metu. Algebros pamoka, kaip ir visada, sunkiai praslinko, nes neturiu akinių ir todėl negaliu įmatyti raidžių ir skaičių. Tikriausiai aš nelaimingas: nei matau, nei gerai girdžiu“ (p. 96).
Tebekankinanti praeitis
* 1941 m. liepos 18 d. Šiaulių gyventojai, perskaitę gatvėse burmistro skelbimą, sužinojo žydų teisių nuostatas: žydai turės gyventi teritorijoje, vadinamoje KAUKAZU (tarp žydų kapinių ir Vilniaus gatvės, prieš Frenkelio odų fabriką). Atsirado antroji Šiaulių žydų geto dalis – EŽERO-TRAKŲ. Tai buvo kvartalas tarp Frenkelio avalynės fabriko, Talšos ežero, senųjų katalikų kapinių, „raudonojo“ kalėjimo ir Trakų gatvės. Į naujojo geto ribas pateko Ginkūnų, Padirsių, Žilvičių gatvės, Ežero ir Trakų gatvių atkarpos (p. 54).
* „Kartą M. Musneckienė, eidama pro šalį, iš gailesčio geto kaliniams papylė obuolių. Tai manė, kad vokietis, ją pavijęs, primuš arba nušaus. Parlėkė išbalusi, užtrenkė duris, o ausyse vis skambėjo: „Raus, raus!“ („Lauk, lauk iš čia!“) (p. 54).
* „1943 m. lapkričio 5 šiurpi diena. Tą dieną SS tarnyba, geto kaliniams išėjus į darbą, apsupo getą sustiprinta sargyba. Pradėta visur ieškoti vaikų iki 13 metų. Rastuosius vilko į mašinas ir grūdo nelyginant malkas. Kai kurie vaikai slėpėsi, bet juos suradę budeliai negailestingai vilko už kojų, plaukų iš palovių, iš už spintų, mėtė nuo pastogių tarsi kokias šiukšles, luošino“ (p. 54).
* „Tuo metu Musneckių šeima gyveno Vilniaus g. Nr. 113. Septynmetis Algirdas Musneckis, išgirdęs riksmus, verksmus, pribėgo prie lango ir matė šią egzekuciją. Tas baisus vaizdas tebelydi jį iki šių dienų ir primena karo žiaurumus“ (p. 54).
* „Iš žydų buvo atimti 725 vaikai, o kartu išvežti 92 nedarbingi arba nedirbantys dėl ligos kaliniai. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo žydų tarybos nariai B. Kartunas ir A. Kacas. Prekiniais vagonais jie buvo išgabenti į Osvencimą ir visi nužudyti“ (p. 54).
* 1944 m. „Musneckiai liepos mėnesį iš Šiaulių pasitraukė į Voveriškius pas ūkininkus Dargužus. Liepos mėnesį, naktį Voveriškiuose rusų kareiviai pakėlė visus gyventojus ir liepė skubiai išsikraustyti, nes prasidėsiąs bombardavimas. Leonas Musneckis stūmė vaikišką vežimėlį, kuriame buvo įsodinta dvejų metų dukrelė Nijolė. Aštuonmetis Algirdas ėjo šalia tėvų. Apsistojo miške. Miestą bombardavo tris naktis. Girdėjosi bombų sprogimai, matėsi liepsnos, lyg fejerverkai pyškėjo ginklų sandėliai“ (p. 64).
* „1944 m. rugpjūčio mėnesį Musneckiai iš miškų ir Voveriškių grįžo į miestą. Miestas atrodė apgailėtinai. Aplinkui styrojo griuvėsiai. Dažnai užskrisdavo vokiečių lėktuvai ir bombarduodavo. Gyvenimas ėjo kaukiant sirenoms ir slepiantis nuo bombardavimų“ (p. 71).
* „Kai antskrydžių nebūdavo, vaikai landžiodavo po griuvėsius. Vienoje patalpoje vaikai užtiko daug ant stiklinių plokštelių fotografuotų žmonių. Algirdui ir jo bendraamžiams plokštelėse nepatiko juodi žmonių atvaizdai. Tad sukrovė viską krūvon ir užlipę traiškė. Stiklo traškesys vaikams labai patiko. Tos stiklo plokštelės buvo negatyvai, iš kurių buvo spaudžiamos nuotraukos. Po daugelio metų sužinota, kad čia dirbo Amerikoje vėliau išgarsėjęs fotografas“ (p. 71).
Tęsinys IV aukšte
Straipsnis nebaigtas rašyti. Tai padarysite jūs patys. Tikriausiai toji dalis bus sakytinė, dalijantis mintimis vienas su kitu po aplankytos parodos Fotografijos muziejuje. O gal ir pamąstymų pavidalu, apžvelgus retrospektyvinę menininko kūrybą? Kiekvienas tęsinys bus individualus ir nepakartojamas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
