Šiaulių universiteto bibliotekoje eksponuojama garsaus fotomenininko Romualdo Požerskio paroda ,,Paslaptingas Bangladešas“. Joje užfiksuotos fotografo kelionių po Bangladešą akimirkos priartina tolimo krašto tikrovę, sukuria akistatą su tenykščių žmonių gyvenimu, įtaigiais meniniais vaizdais kalba apie žmogaus būtį.

Parodos atidaryme menininkas pasakojo kelionių Bangladeše įspūdžius, rodė edukacinį videofilmą apie Kauno moksleivių dovanėles Bangladešo vaikams. Nuoširdžiai papasakojo kai kurių savo Lietuvoje sukurtų fotografijų priešistorijas ir herojų likimus.

Fotografijos klasikas
Lietuvių fotografijos klasiku vadinamas Romualdas Požerskis yra  Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius. Fotografija  užsiima jau apie keturis dešimtmečius, yra išleidęs daug pripažinimą pelniusių fotoalbumų ir kitų leidinių. Jo parodos eksponuojamos garsiose pasaulio galerijose JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje, Čekijoje ir kitose šalyse.

Filosofas menotyrininkas Jurgis Dieliautas pristatydamas parodą sakė, kad dar neišblėso ankstesnės Šiauliuose matytos parodos „Degantis žmogus“ įspūdžiai. Šioje parodoje taip pat regi meistriško autoriaus žvilgsnio į procesualumą, ritualus, sąveikas, tąsą.  

Pasak menotyrininko, autoriui pasiseka išvengti kraštutinumų – bandymo smerkti, vertinti, lyginti ir noro įtikti, patikti.

„Romualdas Požerskis negaudo egzotikos, nesiekia nustebinti. Fotografijose daug saulės, ryškios spalvos, klasikinė kompozicija. Jis tik parodo Bangladešą ir jo žmones: kasdieniai sunkūs darbai, pusnuogiai kūnai, mergaitės musulmoniškais rūbais, atviri vaikų veidai. Leidžiama herojams prisistatyti patiems, – apibendrino filosofas J. Dieliautas. – Stebina, kiek į vieną vaizdą daug telpa. Tai – meistrystė.“

Laisvės troškulys
R. Požerskis baigė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, bet pasuko į fotografiją.

Pasak jo, fotografija yra trijų mokslų sintezė: fizikos, chemijos ir skaitmeninių technologijų, todėl techninis išsilavinimas labai praverčia. Menine fotografija susidomėjo 1973 metais, kartu su bendramoksliu Virgilijum Šonta pradėjo rengti fotografijos darbų parodas.

„Gana greitai atradome savo stilių ir pakliuvome į pirmą dešimtuką“, – pasakoja R. Požerskis. Menininką su Šiauliais sieja artimi ryšiai. Čia rado puikių draugų, kaip pavyzdžiui, V. Stakėnas. Ypač artimai  bendravo su E. Juchnevičiumi – parke skaitydavo V. Vitmeno eiles. Šiauliuose apsisprendė tapti fotografu. Šiauliuose atrado motokrosą.

1974-aisiais pradėjo fotografuoti seriją „Pergalės ir pralaimėjimai“: „Nepaprastai sunkus sportas, laimi tik vienetai. Nuotraukose ir pergalės džiaugsmas, ir nuoskaudos. Motociklas ir muzika mūsų jaunystėje reiškė laisvę. Bet draugystė su motociklu – tai kelionė su mirtimi parankėje.“

2018 m. R. Požerskis išleido fotoknygą „Neramūs keliautojai“, kurioje publikuojamas ir kūrėjo jaunystės dienoraštis. Tai išpažintis, kurioje atsiskleidžia laisvės troškimas, vadinamieji Kalantos laikai, kai reikėjo sau atsakyti į klausimą, kas yra laisvė, tėvynė. Tai bręstančios asmenybės ieškojimai, svarstymai apie meną ir gyvenimą. Knygą autorius paskyrė savo žuvusiai žmonai Virginijai.

R. Požerskis fotografavo ne tik „Žalgirio“ vyrus, kurių pergalės kaitino lietuvių kraują, buvo mūsų tautos laisvės simbolis. Jo fotografijose atspindėtas Nepriklausomybės kelias: pirmieji Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, Sausio 13-oji, sovietų armijos išvedimas. Tai dokumentai, kurie neleidžia iškraipyti istorijos, tai – tautos stiprybės, vienybės atspindys.

Išnykęs pasaulis
Rodydamas fotografijas iš albumų ,,Senamiesčiai“, ,,Atlaidai“ fotomenininkas konstatavo, kad jos yra dingusio pasaulio liudininkai.

„Atlaidus fotografuodamas 200 sekmadienių nebuvau namuose – praradau buvimo minutes su šeima, su sūnumi ir dukra. Per 1800 negatyvų padariau. Blaškiausi po visą Lietuvą. Bet tokių atlaidų, kaip šiose nuotraukose, jau seniai nebėra, – sakė fotografas. – Ir senamiesčių kiemuose nebegalima fotografuoti. Ir vaikų – tokių laisvų ,,dvorniaškų“ – nebėra.“  

Fotografijos jų autoriui primena žmonių gyvenimus, juos gali ilgai pasakoti. Dar įdomiau, kai akimirkos  herojus, po daugelio metų save atpažinęs, prisistato.

Fotografuodamas atlaidus, senamiesčių gatveles menininkas išmokęs būti nepastebimas, apranga neišsiskirti iš minios. Tik „savas“ gali pagauti tokius jautrius kadrus.

Paprasto žmogaus grožis
Fotografas teigia, kad nuo sovietų armijos išvedimo politikos tema jam neįdomi. Rūpi paprasto žmogaus grožis. Savo mintį paremia lenkų fotografo M. Widerinskio mintimi, kad lenkų fotografai ilgai gyvena – todėl, kad  grožį fotografuoja.

Kad suprastum paprasto žmogaus gyvenimo būdą, atskleistum jo grožį, užtrunka. R. Požerskis papasakojo apie ilgametę draugystę, kurios rezultatas – nuostabus albumas „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“. Pasakojo, rodydamas fotografijas, kaip džiaugėsi Alfonsiukas 70-mečio proga nuvežtas prie jūros.

Šiuo metu panaši draugystė sieja su akla moterimi, kuri augina mergytę. Fotografavo 3 dienas iki gimdymo, fiksuoja, kaip vyksta auklėjimas, kaip moteris liečia dukrą, ją prižiūri, dviratuku po kiemą lakstančią. Rengiamas ciklas ,,Tarp šviesos ir tamsos“.

Stiprių išgyvenimų paliko fotografavimas senelių namuose („Paskutinieji namai“). Tai vieta, kur žmonės, pasak autoriaus, atlieka išpažintį vienas kitam, išlydi savo draugus. Vieta be ateities. Išėjimo kelias kiekvieno kitoks ir tuo pat metu vienodai skaudus.

Bangladešo paslaptys
Į Bangladešą R. Požerskis keliavo trejus metus iš eilės: 2016, 2017, 2018 m. Kodėl būtent ten, nurodo dvi priežastis: „Pats žodis reiškia betvarkę, chaosą, nešvarumus. Paslaptinga šalis, apie kurią daug kas girdėjęs, bet mažai kas yra buvęs. Dažnai klausinėju, prašau parodose pakelti ranką, kas lankėsi – neatsiranda tokių. Antra, Bangladešo fotografai laimi apdovanojimus garsiausiuose pasaulio salonuose. Vienas geriausių draugų – garsusis brazilas Sebastianas Salgado irgi ten daug fotografavo. Tai sukėlė didelį norą ten pakliūti.“

Netikėtai draugas iš Prahos pasiūlė 2016 m. prisijungti prie čekų fotografų grupės. „10 dienų keldavomės su saule ir fotografavome ten, kur dirbantis žmogus yra. Nei muziejų, nei architektūrinių paminklų nelankėme. Galbūt jų ten ir nėra“, – apie pirmąją kelionę pasakoja menininkas.

Kitais metais Dakoje fotografavo musulmonų šventę. Įspūdingi vaizdai, kai milijonai žmonių suplūsta, meldžiasi net ant traukinių stogų. Trečiais metais vyko fotografuoti Bangladešo vaikų.

Tarptautinė edukacija
Iš pradžių R. Požerskis paragino 10-metės anūkės draugus atrinkti po brangiausią savo žaislą, kurį gali padovanoti skurdžios šalies bendraamžiams. Taigi kelionė įgijo kitą prasmę. R. Požerskis sukūrė videofilmą, kaip vaikai dovanoja žaislus, kaip Bangladeše įteikiamos jų dovanos vaikams.  Kiekviena  šeima turi nuotraukų, kuriose matyti, kokio vaiko rankose atsidūrė jų dovana.

Ką jaučia filmą žiūrėdami Kauno progimnazijos mokinukai, galbūt paaiškės kiek vėliau. Menininkas pasakojo, kad pradžioje Bangladešo vaikai pamanė, jog nusifotografavus žaislą reikės grąžinti, negalėjo patikėti, kad tai jiems. Nuotraukose matyti nuostaba, susidaro įspūdis, kad jiems baugu žaislą liesti, tarsi nežino, ką su juo daryti.

Nuo penkerių metų šie vaikai mokosi dirbti, o dešimties jau dirba kaip suaugę –  tik ne už 3, o už 1 dolerį per dieną. Beje, R. Požerskio teigimu, šios šalies vaikams taip patiko dovanos, kad Lietuvą jie įvardijo geriausia šalimi gyventi.

Skurdas ir grožis – šalia
Fotografuodamas Bangladešo sostinėje Dakoje, Požerskis įamžino sunkų, primityviomis priemonėmis atliekamą darbą ir mums sunkiai įsivaizduojamas gyvenimo sąlygas: laivų remonto dirbtuves, odos apdirbimo fabrikėlių rajoną, per kurį teka pasaulyje labiausiai chemikalais užteršti upeliai, palei geležinkelio bėgius nusidriekusius lūšnynus, kur žmonės gyvena kartoninėse pastogėse be vandens ir elektros.

Skurdas ne mažiau ryškus ir kitose šalies vietovėse, kur lankėsi fotografas: šiukšlynuose prie Čitagongo uostamiesčio, kaimeliuose, kur neturtingos šeimos gyvena valtyse, Jaflongo akmens skaldyklose ar ryžių gamyklose. Sukrėtė vaizdai, kad laivai dažomi plikomis rankomis, chemikaluose basomis kojomis braido vaikai, valgis ruošiamas tiesiog gatvėje.
Kita vertus, fotografijose Bangladešas atrodo ryškiaspalvis, egzotiškas, išsaugojęs civilizacijos nepaliestą gyvenimo ritmą.

Bangladešo kultūros savitumas atsiskleidžia tradicinių švenčių fotografijose. R. Požerskis užfiksavo Holi šventę, kurios metu induistai barstosi ryškiaspalviais milteliais, laistosi spalvotais dažais.

Ne mažiau spalvingos fotografijose įamžintos žmonių emocijos, nes tai – džiaugsmo šventė. Šalies sostinėje parodos autorius taip pat fotografavo musulmonišką Biswa Ijtema šventę, kurioje dalyvavo apie keturis milijonus maldininkų. Jie meldėsi net ant traukinių stogų.

Fotografas pasakojo, kad su pagalbininkais fotografavo įvairiose vietose. Nors visur baisi smarvė ir nešvara, žmonės be galo draugiški, noriai fotografuojasi, neprašo atlygio. Potyrius sunku išpasakoti, nes tai visai kitoks pasaulis.

„Tai šalis, kuri užima antrąją vietą pagal tekstilės eksportą, tačiau taip pat – labiausiai užteršta šalis. Man tai buvo grįžimas į viduramžių Europą, kur nėra vaikų teisių apsaugos įstatymo, kur primityvų fizinį darbą dirba visa šeima nuo pat vaikystės“, – pasakojo menininkas.

Pasveria vertybes
R. Požerskis, paklaustas, ar dažnai keliauja, tyliai šypteli: „Per metus per 20 lėktuvų pakeičiau. Rugpjūtį JAV, Nevados dykumoje, – festivalis „Degantis žmogus“, paskui Berlyne – garsiausių autorių paroda, į kurią įtraukė ir mane. Prieš savaitę grįžau iš Jekateringburgo, iš Sibiro – Jelcino muziejuje paroda, kurioje eksponuojamos fotografijos apie nepriklausomybės atkūrimo istoriją nuo pirmojo Sąjūdžio mitingo: Sausio įvykiai, Baltijos kelias, kt. Netrukus, šeštadienį, Latvijoje prasidės naujo aktų ciklo kūrimas.“

Menininko teigimu, kelionės  žmogui duoda suvokimą, kad pasaulis labai įdomus. Vienoje vietoje sėdėdami gal nugyventume tuščiai. Skirtingos patirtys padeda suvokti, kas yra tėvynė, pasverti, kas iš tikrųjų gyvenime svarbu. Kuo daugiau pasaulio pažįsti, daugiau apie save sužinai.

Fotografijose – ne egzotikos ,,saldainiukai“, o gyvenimas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.