„Laiptų galerijoje“ atidaryta savito braižo vilniečio tapytojo Gintaro Palemono Janonio darbų paroda „Artima – tolima“. Menininkas tapybą studijavo Dailės institute. Buvo sienų tapybos restauratorius, stažavosi Florencijoje. O nuo 2001 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Jo kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Tapyba – tai gyvenimo džiaugsmas ir fantazijos
„Laiptų galerijos“ darbuotoja Asta Stankūnienė G. Palemoną Janonį pristatė kaip žmogų, neabejingą Šiauliams, o jo tapybą – kaip skambantį spalvų siautulį. Šiaulietis tapytojas Ričardas Garbačiauskas atkreipė dėmesį į kūrinių ritmiką, drąsias spalvas ir jų derinius, skleidžiančius ypatingą šilumą.  

Menotyrininkė Michalina Adomavičienė akcentavo parodos darbų išraiškos savitumą ir spalvas: ,,Nepriskirčiau nė vienai srovei. Savitas stilius. Pulsuoja kosminė didybė. Ne konkreti figūra svarbi, o kosminio gyvenimo pulsavimas. Didelį poveikį daro spalva – pagrindinė raiškos priemonė. Stebėtini spalvų santykiai sukuria savitą erdvę, lyg realią, lyg apibendrintą kosminę tikrovę. Nuo realios tikrovės tapytojas nepabėga, jos štrichai jaučiami. Daug kontrasto. Oranžinė ugnis degina, veikia, sukuria daug gyvybės.“

Filosofas Jurgis Dieliautas jautė abstrakcijos ir realybės dermę kūriniuose. Autoriui būdingas didelis dėmesys fonui – geltonas, oranžinis, intensyvaus žalumo. Pasakojimas kuriamas, kai spalva peržengia nuo konkretumo į abstrakcją.

Šešėliai, kurie krenta nuo daiktų, nieko bendro neturi su realiais daiktų atspindžiais, bet paveikslo apačioje paliekamas realybės fragmentas – kraštelis grindų. Taip per jutiminį daikto suvokimą apsireiškia sąmonė. Vaizduotė, regėjimas veda į lūkesčius, fantazijas.

Apie kūrybą ir ne tik
Prieš parodos atidarymą tapytojas G. Palemonas Janonis atsakė į kelis „Šiaulių naujienų“ klausimus.

– Pirmiausia parodoje patraukė labai ryškios spalvos. Ar ryškumo siekis yra jūsų gyvenimo būdas?
– Apie tuos dalykus, kuriuos myli, reikia kalbėti garsiai ir ryškiai, kad paskui nesigailėtum pavėlavęs. Pirmą kartą gyvenime tiek daug vienodo formato darbų. Gali būti visai vienodi tarpai. Nėra triptikų. Bet ir ne svetimi tarpusavyje. Man svarbu nuotaika. Nesakau, kad kasdien turi būti Kalėdos, bet spalvos patinka linksmos.

Protas ir jausmai nėra tas pats. Tapyboje linija ir spalva nėra tas pats. Paveiksle svarbu įžvelgti linijas. Linijos, grindys neatrodo stabilios. Menininkas nestovi stabiliai kaip bankininkas.

Koks bebūtų – modernizmo ar postmodernizmo – kūrinys, jame kalba ir spalvos, ir linijos…

 – Prieš dvejus metus paroda vadinosi ,,Mėlyna agava“, dabar ,,Artima – tolima“. Kokias prasmes slepia šie pavadinimai?
– Mene ne viskas turi būti pasakyta, dalis nujaučiama. Ankstesnė paroda buvo susijusi su keliavimu per sodus, parkus. Tie patys siužetai kartojasi. Su keliais, keliavimu siejasi. Bandymas žvelgti toliau arba čia pat. Bent kartą vizijose gali pasiekti, kur nebuvai. Galima būtų su globalizacija sieti. Vilnius – Šiauliai. Arti ar toli? Kažkodėl mums Vilniuje labiau rūpi ar kas vyksta Niujorke, negu tai, kas Šiauliuose. Kaip vaikystėje Šekspyro herojaus likimas rūpėjo labiau nei kokios lietuviškos pasakos veikėjo. Achilo nuotykis jaudina labiau nei artimųjų likimas. Nereikia mums tokios globalizacijos.

Pats gražiausias motyvas kultūroje – Odisėjo grįžimas į savo namus. Kokį gyvenimą begyventum, net jei neišeini iš namų, yra sugrįžimas. Aš mėgstu mitologizuoti, tai kaip Gintaras nuo gintarinės jūros plaukiu, pamatau gražių impresionizmo ar romantizmo vaizdų. Bet į tuos pačius pasakojimus sugrįžtu kaip Odisėjas, nes esu Palemonas. Kalendoriuje jis – graikų šventasis. Nuo Renesanso laikų tapyba žiūri už horizonto. Gerai nutapyti geriausią gyvenimo paveikslą – iliuzija.

– Dažno paveikslo centre moters figūra, kartais lengvai atpažįstama, kartais vos vos įžvelgiamas siluetas. Tai gyvenimo grožio metafora?
– Gražiausiais Dievo kūrinys vyrui yra moteris. Vyras vyrui yra netapybiškas objektas. Visi brangiausi dalykai – meilė, tėvynė susiję su moterimi. Todėl moters metafora galima daug pasakyti.  

Sfinksai artimesni vyrams – tai grėsmė, brutali valdžia. Vyrai į pasaulį įneša sumaištį, moteris – harmoniją. Džiaugiuosi, kad svarbiuose postuose vis daugiau atsiranda moterų – gal mažiau kariaus.

– Kuriuos menininkus laikote sau autoritetu?
– Esu savo amžiaus produktas, mokiausi anoje valstybėje. Bet negaliu sakyti, kad mane mokė blogai. Daug buvo žymių asmenybių: Antanas Gudaitis, Mindaugas Skudutis, Antanas Kmieliauskas ir kt.

Ilgas sąrašas, pabandysiu išvardyti tuos, kas rečiau minimas: Kostas Dereškevičius, Petras Repšys. O Ričardas Bartkevičius – geras bičiulis, su malonumu darome parodas. Neseniai buvo jo paroda ,,Laiptuose“. Tai mano geriausias draugas. Skirtumas, kad jis mokėsi Dailės mokykloje, kur A. Šaltenio mokymas – potėpis – svarbu. Aš mokiausi M. K. Čiurlionio mokykloje, kur dėstė V. Kisarauskas – svarbu lygaus ploto dengimas, etinė-estetinė dermė.

– Esate nemažai keliavęs, stažavęsis užsienyje. Ar svetimuose kraštuose kūrybinės laisvės daugiau?
– Jei taip galvočiau, būčiau išvažiavęs. Toks menas, kokį čia kuriame, nelabai įdomus. Kas Anglijoje gyvena – daro anglišką meną, kas Amerikoje – amerikonišką ir pan. Jaunam norisi viską išbandyti. Sveikinu, džiaugčiausi, jei didesniam kiekiui menininkų tai pasisektų. Džiaugiuosi, kam sekasi didžiuosiuose meno centruose. Bet daug vidutiniškų, kurie galbūt užsienyje kurdami angliško, vokiško, lenkiško meno kokybę kilsteli.

Iš kitos pusės, skandalinga, kad Lietuvoje nebuvo kuriami nei A. Gudaičio, nei Mikėno muziejai, o kuriami muziejai reemigrantams. Esame sėsli tauta, tačiau beprotiškai žavimės keliautojais.

– Dalis menininkų vengia pedagoginio darbo, nes jaunimas labai pasikeitęs, sudėtinga bendrauti. Kokia jūsų nuomonė?
– Jei dėstytojas dejuoja, kad jaunimas darosi blogesnis – laikas išeiti iš akademijos. Žinoma, jaunimas keičiasi, yra įvairesnis, drąsesnis, bet niekada nesutiksiu, kad blogesnis. Atotrūkis tarp kartų didesnis. Anksčiau tas pačias knygas skaitydavome, tuos pačius filmus žiūrėdavome. Dabar kai kurie jaunuoliai jau yra interneto genijai. Jie greičiau pagauna naujoves.

Antra vertus, aš nemanau, kad naujumas yra vienintelė vertybė. Klasikinė gyvenimo sankloda – vertybė. Jaunimas to neturi. Todėl reikia perimamumo. Pagal naujumą aš jų nepasivysiu. Aš jiems įdomus kaip senas žmogus. Esu vienas iš vyriausių dėstytojų katedroje.

Reikia įsiklausyti, ką studentai sako. Tenka dažnai pasiklausti, įsiklausyti. Kitų studentų nebus. Privalome jiems suprantama kalba perduoti savo patirtį. Jeigu neperduosime, jie tikrai dėl to nenumirs, negyvens blogiau, bet bus kitokie: gilioje senatvėje  su jais nebesusišnekėsime. Jau yra bėdų dėl kalbinių dalykų, kad seneliai su anūkais gimtąja kalba nesusišneka, tai bent kultūriniai dalykai turi padėti susišnekėti.

– Ko palinkėtumėte Šiauliams?
– Būsiu žiaurus. Absoliučiai nepritariu, kad būtų panaikintas dailės fakultetas Šiaulių universitete. Gal po laiko kalbu, bet Šiaulių universiteto dailininkai padarė įtaką visam regionui. Šiauliečių dailė skiriasi nuo Vilniaus ar Kauno. Šiaulių profesionalioji dailė aukšto lygio, savita.

Keli dešimtmečiai universitetui nėra daug. Kai susikūrė infrastruktūra, profesionali dailė – skrydyje nukerpami sparnai. Neužtenka Lietuvai vieno dailės centro. Neišvengiamai kursis nauji centrai – tik gal ne tokiu profesionaliu lygiu. Galų gale universitetas –  tai ne tik parodos, tai vienas iš kultūrinio gyvenimo pagrindų. Dėstytojai, studentai ir į turgų nueina, ir šalia laiptinėje gyvena. Tai irgi kultūra, miesto veidas.

Ką universitetas duoda Lietuvos ateičiai? Nuo seno, kur buvo didesnės mokyklos, tie kaimai ar miesteliai išlikdavo. Nemanau, kad mokslą, kultūrą, meną reikia koncentruoti. Tad universitetų jungtis nėra sėkmingas darbas.

O mano kuklus atvejis rodo, kad jūs, šiauliečiai, turite gerą skonį, jeigu mane kviečiate. Ir aš su jumis sutinku.

Parodoje „Artima – tolima“ šėlioja spalvos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.