Jau daug metų Šiaulius šiuolaikinio meno kontekste garsinantys menininkai Arūnas ir Reda Uogintai nenustoja stebinti ir toliau: neseniai kartu eksponavo savo darbų parodą „Archeologai 25“, o neilgai trukus 80 jų tapytų drugelių nuklojo visą Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastato sieną. Menininkų kūryboje niekada netrūko ironijos, sarkazmo ir provokacijų: „Tam tikra prasme esame maištininkai iki šiol“, – pripažįsta A. Uogintas.

Šį kartą kalbame su dailininku tapytoju A. Uogintu, kuris sutiko papasakoti apie savo dailininko kelio pasirinkimą, avangardo kultūrą, teatrališkuosius performansus ir meno supratimą.

Savęs paieškos
Daugelis jaunų žmonių ilgai dvejoja ir nežino, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, tačiau šiaulietis dailininkas skeptiškai žiūri į žmonių pasakymus apie gyvenimo kelio paieškas. Visas kalbas apie savęs ieškojimą bei radimą jis vadina daugiau serialų kūrėjų triukais nei realybe. Žinomas šiaulietis A. Uogintas įsitikinęs – geram menininkui savęs ieškoti nereikia.

„Viskas vyksta natūraliai. Jau jaunystės laikais pajunti linkstąs prie meno, tad tokiu keliu ir eini. Vėliau žiūri, kaip tave vertina žiūrovai, ir pagal tai keitiesi, visą gyvenimą mokaisi“, – teigia jis.

Vis dėlto A. Uogintas pripažįsta, kad menininkai niekada neapsiriboja vien skulptoriaus ar tapytojo statusu ir apčiuopia daugybę sričių. Nors pagal profesiją jis – dailininkas, o jo žmona Reda – grafikė, tačiau  A. Uogintas tikina, kad per ilgus kūrybos metus abiem teko išbandyti įvairias meno sritis.

Šiaulietis menininkas teigia, kad dabartinis jaunimas gali rinktis iš daugybės siūlomų specialybių, pavyzdžiui, fotografo, grafiko ir t. t. Seniau aukštosios mokyklos nepasižymėjo studijų programų gausa, todėl jaunuoliai turėdavo patys viską išbandyti, kad žinotų, kokią konkrečią sritį rinktis ir kur jiems geriausiai sekasi.

„Mes su Reda kas kartą paliečiame įvairias meno formas: dirbome teatre su scenografijomis, kuriame performansus, grafiką, tapybą, skulptūrą. Esame ne vieninteliai tokie – praeidami įvairias meno raiškas taip dirbo ir dirba beveik visi menininkai“, – sako jis.

„Norėjome kitokio, o ne sovietinio meno“
Kalbėdamas apie studijų laikus dailininkas A. Uogintas užsimena, kad menininko kelio pasirinkimas anais, sovietiniais, laikais nebuvo lengvas. Jis nepamiršta paminėti ir vieno svarbaus dalyko – karinė tarnyba visiems nedirbantiems ir nesimokantiems jaunuoliams tuo metu buvo vienu pagrindiniu akstinu rinktis studijas. Jis atskleidžia, kad šis faktas iš dalies paskatino ir jo paties apsisprendimą rinktis studijas aukštojoje mokykloje.

„Nors potraukį menui visada jutau, tačiau didžiąja dalimi stojimus į aukštąsias mokyklas lemdavo noras išvengti armijos ir nesivelti į politines peripetijas. Pirmiausia laimę bandžiau stodamas į dailės akademiją, bet nepasisekė, todėl pasirinkau panašias studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Jei ne studijos, kaip ir daugelis jaunų vyrų, tikriausiai būčiau paaukojęs savo gyvybę kur nors Afganistane“, – atvirauja menininkas.

Sovietinėje Lietuvoje gyvavę stereotipai, laisvo žodžio ir kūrybos varžymai neabejotinai palietė ir A. Uoginto kūrybos kryptį ir jo gyvenime atsiradusį norą maištauti prieš nusistovėjusias normas. Kaip pats sako, tada kilo nenumaldomas noras išbandyti kitokį, o ne sovietinį meną. Tam puikia alternatyva pasirodė tuomet Vakarų šalyse paplitusi avangardo kultūra, dažniausiai lydima skandalų, ironijos ir provokacijos.

„Gyvendami sovietinėje Lietuvoje nuolat girdėdavome melagingas kalbas apie tai, kokios „blogos“ yra Vakarų šalys. Mes, menininkai, tuo metu negalėjome laisvai kurti, todėl 1991 metais, sugriuvus Sovietų sąjungai, staiga pajutome, ką reiškia tikroji kūrybos laisvė. Tuo metu savaime kilo noras maištauti – atrodė, kad būdamas laisvu menininku galėsi nuversti kalnus“, – prisiminimais dalijasi dailininkas.

Tiesa, A. Uogintas sako, kad susidomėjimas avangardu ir noras „maištauti“ kirbėjo daugiausia tik jaunosios kartos menininkams – vyresnieji net ir po Sovietų sąjungos žlugimo nedrįso keistis ir toliau gręžėsi į tradicinį meną.

Performansuose – nūdienos aktualijos
Jaunatviškas „užsidegimas“ ir kitokio, Lietuvoje dar mažai praktikuoto meno siekis A. Uogintą, jau ilgus metus kuriančio kartu su žmona Reda, skatino išbandyti naujas sritis, todėl neilgai trukus menininkai į savo kūrybą įpynė trumpus teatrališkus pasirodymus – performansus.

Iki šiol performansus kuriančių šiauliečių pasirodymuose beveik visada dominuoja ironija ir sarkazmas, o jų centre – perkurtos ir meniškai perteiktos Lietuvos bei užsienio realijos, aktualijos, pavyzdžiui, politinė šalies situacija, socialiniai judėjimai ir t. t.

„Buvome jauni ir turėjome pakankamai daug drąsos, todėl sugalvojome išbandyti performansus, kuriuose perteikdavome mus supantį pasaulį. Pradžioje buvo nelengva, išgirsdavome įvairių žmonių atsiliepimų, tačiau pasirodymai kiekvieną kartą sulaukdavo vis didesnio pasisekimo ir skatino eiti pirmyn. Jei žiūrovai nebūtų ploję, kito žingsnio, ko gero, nebūtume žengę“,  – teigia A. Uogintas.

Anot dailininko, performansai – tai tam tikra metafora, kuriomis stengiamasi kalbėti su žiūrovu. Jei žmonės jas supranta ir pastebi, vadinasi, komunikacija pavykusi.

Jau ne vieną dešimtmetį rengdamas mini spektaklius – performansus – šiaulietis dailininkas sako pastebėjęs su metais kintančias tendencijas ir žmonių reakcijas. Jis pripažįsta, kad performansų turinys dabar turi būti apgalvojamas kur kas kruopščiau nei kad prieš keletą metų.

„Seniau žmonės, kuriuos paliesdavome ar pašiepdavome performansų metu, nekreipdavo į tai dėmesio arba juokdavosi patys iš savęs. Pastaraisiais metais žmonės stengiasi įžiūrėti save visose metaforose ir jautriai į tai reaguoja – pyksta, grasina teismais, pamato užslėptą pajuoką net ten, kur jos nėra“, – teigia žinomas dailininkas.

Vis dėlto šiaulietis sako nebijantis įvairių savo kūrybos vertinimų ir žmonių reakcijų.

„Padarai kūrinį ir jis jau gyvena savo atskirą gyvenimą. Kiekvienas žiūrovas jame įžvelgia vis kitas prasmes ir tu jam leidi jas įžiūrėti. Mene taip pat, kaip ir gyvenime, – juk kiekvienas turime skirtingas nuomones apie mus supančius dalykus“, – teigia A. Uogintas.

Archeologai, savo kieme iškasę mumiją
Tapytojas A. Uogintas kartu su žmona, grafike R. Uogintiene kartu kuria ir dalyvauja daugelyje meno festivalių, parodų. 1989–1997 m. surengė teminį parodų ciklą apie Mažosios Lietuvos kaimą Giliją. Nuo 1993 m. kuria parodų ir performansų ciklą „Sandrija“, „Scenografika“. Nuo 1996 m. dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose meno ir mados festivaliuose: „VIRUS“, „AR’MADA“, performansų festivalyje „Dimensija“, teatro plakatų bienalėje ir kt.

Nuo 1993 m. iki šiol menininkai rengia parodų ir performansų ciklą „Archeologai“. Tiesa, šis menininkų duetas visai neseniai Šiaulių dailės galerijoje eksponavo parodą „Archeologai 25“, kuri buvo skirta 25-osioms bendros kūrybos metinėms.

„Parodas ir performansus kartu su žmona kurdavome ir anksčiau, bet 1993 m. nusprendėme pasivadinti „Archeologais“, nes aplink vykdavo gana mažai teminių parodų. Būdavo tik vardinės, pavyzdžiui, „Arūno Uoginto“ paroda ir viskas“, – bendro kūrybinio kelio pradžia dalijasi A. Uogintas.

Tada jiedu su žmona sugalvojo ir neeilinę „Archeologų“ istoriją-mitą. Menininkai viešai sakė savo namų kieme iškasę lavoną, kuris atrodė tarsi tikra senovės Egipto laikų mumija su ant kūno dar likusiais papuošalais.

„1993-iaisiais ši mūsų sukurta istorija apie mumiją sukėlė didžiulį ažiotažą. Neseniai iš Sovietų sąjungos išsilaisvinusi Lietuva visur intensyviai ieškojo teisybės, todėl žiniasklaidai kilo didelis susirūpinimas – neva kaip mes galime viešai skelbti, kad savo namų kieme radome mumiją, jei iš tiesų to nebuvo“, – linksmą „Archeologų“ viešinimo istoriją pasakoja A. Uogintas.

Per 25 „Archeologų“ gyvavimo metus menininkai dalyvaudavo įvairiausiuose meniniuose projektuose, tačiau dabar kvietimų sulaukia vis mažiau. Anot A. Uoginto, daugelis menininkų tiesiog baigė savo „performerių“ karjerą, o performansai įgavo kitus formatus, pavyzdžiui, virto spektakliais.

Pats menininkas mini jau tik vieną Lietuvoje, Kaune tebevykstantį „performerių“ renginį, nors seniau tokių buvo apstu. „Žmonės ir pats performansų reiškinys Lietuvoje išsisėmė“,  – konstatuoja dailininkas.

Požiūris į meną Lietuvoje ir užsienyje – skirtingas
Dailininkai A. ir R. Uogintai dažnai keliauja po įvairias šalis ir dalyvauja jose vykstančiuose menui skirtuose renginiuose, parodose. Ne tik Europoje, bet ir skirtinguose žemynuose daug kartų svečiavęsis A. Uogintas sako, kad žmonių požiūris į meną Lietuvoje ir užsienyje kardinaliai skiriasi.

„Užsienyje viskas kitaip – ten menas vertinamas, žmonės tuo nuoširdžiai domisi. Po parodos prie tavęs prieina, klausia, perka ar užsako darbus. Taip pat su savimi į parodas vedasi vaikus, kurie kantriai klauso pristatymų. Niekas nesispjaudo ir nesikeikia, nes supranta, kad kiekvienas meno kūrinys gali būti suprastas skirtingai“, – sako šiaulietis dailininkas.
Jis teigia, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos – čia labai daug atmetimo ir neigiamų reakcijų.

„Ko gero, užtektų gatvėje sutikto žmogaus paklausti, ką jis mano apie vieną ar kitą darbą, ir pirmas dalykas, kurį jis pasakytų, būtų: „Aš jo nesuprantu“, o antras – „Jei aš jo nesuprantu, tai jį reikėtų sunaikinti.“ Paklausus to paties žmogaus iš Vakarų šalių, jis greičiausiai atsakytų: „Lai stovi – specialistai įvertins.“ Mes iš karto atmetame tai, ko negalime suvokti. Tikras paradoksas. Juk negali sakyti, kad knyga bloga jos net nepaskaitęs“, – žmonių priešiškumu menui stebisi A. Uogintas.

Dailininkas mini ir skirtingus Lietuvoje bei užsienio šalyse vykstančius parodų atidarymus. Pastarosiose atidarymuose vengiama oficialumo, padėkos žodžių ir sveikinimo kalbų.

„Žmonės ten kalbasi, žiūri tavo darbus. Niekas neaukština paties dailininko ir nesako: „Štai, čia dailininkas – prašom jį gerbti.“ Viskas vyksta paprastai, bet labai nuoširdžiai. Na, o Lietuvoje menininkams reikia dėmesio ir tos šlovės valandos, todėl atidarymai pripildyti patoso, pompastikos, tuštybės. Galbūt tai gerai mažai žinomiems kūrėjams – tai bent šiokia tokia jų šlovės akimirka. Tačiau ar visada to reikia?“ – retoriškai klausia menininkas.

„Mes iš karto atmetame tai, ko negalime suvokti. Tikras paradoksas. Juk negali sakyti, kad knyga bloga jos net nepaskaitęs“, – žmonių priešiškumu menui stebisi A. Uogintas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Žmonės ir pats performansų reiškinys Lietuvoje išsisėmė“,  – konstatuoja dailininkas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.