Gyvename jaudinančiu popiežiaus Pranciškaus atvykimo laukimu. Lenkų režisieriaus Michało Kondrato  filmo „Dvi karūnos“ ir parodos  apie  ypatingą asmenybę –  Maksimilijoną Mariją Kolbę (1894–1941) pristatymas Chaimo Frenkelio viloje tarsi simboliškai priartino svarbų įvykį. Tai filmas apie žmogų, siekusį pakeisti pasaulį, atskleidžiantis iki šiol Lietuvoje nežinomus tėvo Maksimilijono Kolbės gyvenimo momentus – nuo vaikystės iki lemiamo sprendimo savanoriškai atiduoti gyvybę už kitą kalinį Aušvice. 1971 m. popiežius Paulius VI kunigą Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982 m. popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo ir paskelbė šventuoju. Tėvas Kolbė vadinamas politinių kalinių, šeimų, žurnalistų, žmonių, priklausomų nuo narkotikų, kalinių ir judėjimų už gyvybę užtarėju.

Susimąstyti apie tikrąsias vertybes
Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorius Andzejus Kerulis pristatydamas parodą ir filmą pasakojo, kad Niepokalianove, tėvo Maksimilijono Kolbės įkurtame vienuolyne, apie 20 metų vyksta katalikiškų filmų festivaliai. Prieš ketverius metus buvo pasiūlyta sukurti filmą apie patį M. Kolbę. Pernai įvyko filmo premjera Lenkijoje, o Lietuvoje filmas rodomas nuo kovo mėnesio. Tai  dokumentinis filmas su vaidybiniais elementais. Lenkų kinas, pasak A. Kerulio, yra aukšto lygio, žiūrovų mėgstamas. Šis filmas Lenkijoje buvo kritikuojamas dėl meniškumo trūkumų.

„Mano nuomone, reiktų jį traktuoti iš vertybinės pusės. Filmas kalba apie tikėjimą, pasitikėjimą Dievo valia. Šį filmą žiūrint puiki proga sustoti kasdienybės bėgime, susimąstyti, kas gyvenime svarbu, kas mažiau reikšminga, – sakė A. Kerulis. – Filmas gali padėti kunigams kalbantis su jaunimu, nes jame atskleidžiama, kas yra šventybė, kaip į šventumą einama. Kiekvienas jame atras savo pamąstymų.“

Beje, A. Kerulio teigimu, yra duomenų, kad tėvas M. Kolbė tarpukariu bent 7 kartus lankėsi Vilniaus pranciškonų  vienuolyne. Taigi Lietuvai šis asmuo nėra visai svetimas, nors Šiauliuose gal iki šiol nedaug apie jį žinoma. Šį filmą galės pamatyti ir daugiau šiauliečių savo parapijų centruose.

Per Lietuvą filmas keliauja drauge su paroda, pasakojančia apie svarbiausius tėvo Maksimilijono gyvenimo momentus. Paroda parengta iš Pranciškonų ordino Niepokalianove rinkinių, bendradarbiaujant su Baltstogės arkivyskupijos draugija „Nekaltosios riteriai“.

Kodėl „Dvi karūnos“?
Būsimasis tėvas Maksimilijonas gimė 1894 metų sausio 8 dieną Zdunska Woloje, netoli Lodzės, ir buvo pakrikštytas Rajmundu.

Visi biografai pabrėžia ypatingą šeimos pamaldumą. Jau po sūnaus mirties motina laiške pranciškonams aprašė Marijos apsireiškimą, kurį šis patyręs vaikystėje. Melsdamasis jis išvydęs Dievo Motiną, laikančią rankose dvi karūnas – baltą ir raudoną. Tai turėję simbolizuoti gyvenimo kelią: balta – tyrumą (dvasinį kelią), o raudona – kankinio mirtį. Berniukas pasirinko... abi.

Dviejų karūnų motyvas po kankiniškos Maksimilijono mirties tapo svarbiu simboliu.

Talentai
Filme atskleidžiami įvairiapusiai augančio berniuko talentai. Dar paauglystėje Kolbė domėjosi  fizika, matematika, sukūrė novatorišką įrenginį, daug tobulesnį už anuometinį telegrafą. Jis buvo suprojektavęs net aparatą, skirtą judėti tarp planetų. „Dvi karūnos“ atskleidžia nuostabų vienuolio protą ir atsidavimą jo paties įkurtų vienuolynų veiklai, leidybai.

Pranciškonas
Rajmundo pasirinkimą lėmė jo dalyvavimas misionieriškuose mokymuose, kuriuos 1907 metais Pabianicėse vedė iš Lvovo atvykę pranciškonai. Stodamas į pranciškonų ordiną jis gavo vienuolio vardą Maksimilijonas. Šis vardas, kilęs iš lotyniško žodžio „maximus“ – didžiausias, puikiai atitiko jo ambicingą būdą ir pasiryžimą siekiant užsibrėžto tikslo.

Greitai Maksimilijonas  buvo išsiųstas studijuoti į Romą, iš kurios grįžo apgynęs dvi daktaro disertacijas. Legendiniame Popiežiaus Grigaliaus universitete jis baigė filosofiją, o pranciškonų mokykloje „Seraphicum“ – teologiją. Amžinajame mieste praleido Pirmojo pasaulinio karo metus, ten priėmė dvasininko šventimus.

Nekaltosios riteris
Būdamas Romoje jis pradėjo ir vieną iš viso savo gyvenimo darbų – 1917 metais kartu su keliais kitais broliais įkūrė Nekaltosios riterių draugiją. Pirmajame statuto projekte jis suformulavo tikslą: „Stengtis atversti nuodėminguosius, eretikus, schizmatikus, o labiausiai masonus ir visus pavesti Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos globai.“

Tėvas Maksimilijonas dažnai pabrėždavo: „Draugija nėra kokia nors organizacija, tai judėjimas, turintis patraukti mases, atplėšti jas nuo šėtono.“ Tarptautinis Nekaltosios riterių centras yra įsikūręs Niepokalianovo vienuolyne Lenkijoje.

Tėvynėje
Pirmąsias Mišias jis laikė dar Romoje, bet jau 1919 metais grįžo į Lenkiją, buvo paskirtas dėstyti Krokuvos dvasinėje seminarijoje. Deja, darbą gerokai sunkino progresuojanti džiova. Nepaisydamas kliūčių, jis skleidė Nekaltosios riterių idėją.1922 metais pradėjo leisti mėnraštį „Rycerz Niepokalanej“ („Nekaltosios riteris“), tapusį oficialiu draugijos organu. Greitai leidėjo veikla tapo jo skiriamuoju ženklu. Šio žurnalo turinys buvo daugiausia religinis, iš dalies – publicistinis.

Niepokalianovo vienuolynas ir leidykla
Praėjus dešimčiai metų po Nekaltosios riterių ordino įkūrimo, tėvas Kolbė persikėlė netoli Varšuvos ir  ėmė statyti naują pranciškonų vienuolyną su leidykla. Pradėjo nuo Dievo Motinos skulptūros, iki šiol sveikinančios į Niepokalianovą atvykstančius svečius. 1927 metais pradėjo veikti leidykla ir „Nekaltosios riterio“ redakcija.

Žurnalo tiražas vis didėjo ir prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią jau siekė milijoną egzempliorių. Buvo leidžiama ir jaunesniems skaitytojams skirta žurnalo versija – „Nekaltosios riteriukas“. Ilgainiui Niepokalianove susiformavo rimtas religinės spaudos leidybos centras. Čia buvo leidžiami du populiarūs mėnraščiai, o nuo ketvirtojo dešimtmečio – ir dienraštis bei knygos.

Ketvirtajame dešimtmetyje imtasi naujos iniciatyvos – įkurta iki šiol veikianti vienuolyno Savanoriška ugniagesių tarnyba, imta rūpintis gauti leidimą radijo transliacijoms, susidomėta naujomis televizijos teikiamomis evangelizavimo galimybėmis. Leidyklos reikmėms jis planavo pastatyti nedidelį oro uostą. Pradėta ruoštis bažnyčios statyboms.
Tėvo Maksimilijono vizijoje Niepokalianovas turėjęs tapti ekonomiškai save aprūpinančia vieta. Tam broliai pastatė elektrinę, prižiūrėjo didžiulį daržą, išmoko daugybę dalykų – siūti, kirpti plaukus, netgi gydyti. Niepokalianovo vienuolynas augo ne tik materialiai. Prieš prasidedant karui jame gyveno 760 vienuolių. Prieškariu jis vykdė aktyvią apaštalavimo veiklą. Vienu svarbiausių jos padėjėjų buvo Nekaltosios riterių draugija.

Niepokalianovas buvo įtrauktas į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminės kelionės tėvynėje maršrutą 1983 m.

Misijos
Tėvui Maksimilijonui 1930–1935 metais dirbant misijoje Japonijoje pavyko įkurti Niepokalianovą  Nagasakyje („Nekaltosios sodas“). Nemokėdamas japonų kalbos, jis pradėjo leisti „Nekaltosios riterį“ japoniškai. Straipsnius rašydavo lotyniškai, o japonai kunigai juos versdavo.

Vienuolynas stebuklingai išliko per Nagasakio atominę ataką. Nepokalianovo pranciškonai taip pat vyko į misionieriškas keliones Kinijoje ir Indijoje.

Kankinio mirtis
Antrojo pasaulinio karo metu fašistai Niepokalianovą laikė pabėgėlių telkimosi centru. 1939 m. už antifašistinę veiklą tėvas Maksimilijonas buvo suimtas. 1941 m. vasarį M. Kolbė suimtas antrą kartą ir išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Manoma, kad arešto priežastimi tapo „Riterio“ numeris, kuriame tėvas Maksimilijonas publikavo drąsų straipsnį apie tiesą.

Išgyvenę kaliniai kalbėjo apie jo nepalaužiamą laikyseną, kitų kalinių palaikymą, ganytojiškas paslaugas, kurias teikė nepaisydamas draudimo ir persekiojimo – jis sakė pamokslus, klausė išpažinčių, laimino.

1941 m. liepos 29 dienos rikiuotės metu stovyklos komendanto pavaduotojas Karlas Fritzschas atrinko dešimt kalinių, turėjusių mirti badu. Tai buvo bausmė ir perspėjimas kitiems – už vieno iš kalinių pabėgimą. Tėvas Kolbė nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kalinį Francišeką Gajovničeką, kuris laisvėje turėjo didelę šeimą. Tėvas Maksimilijonas dvi savaites ištvėrė bado bunkeryje ir 1941 m. rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus nuodų injekciją.

Likęs gyvas F. Gajovničekas liko dėkingas savo gelbėtojui ir plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties.

Įvertinimas
Maksimilijonas Marija Kolbė įvertintas ne tik dėl kankinystės. Šventumo vainiko jis nusipelnė visu savo gyvenimu. Vienas svarbiausių jo nuveiktų darbų yra  klestintis Mergelės Marijos kultą platinantis  katalikų judėjimas – Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai. Svarbus nuopelnas – prieš karą įkurti du stambūs pranciškonų konventualų ir Nekaltai Pradėtosios garbinimo centrai:  Niepokalianovas Lenkijoje ir „Nekaltosios sodas“ Japonijoje.

Parodoje pateikiama žinių apie M. Kolbės gyvenimo kelią.
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.