Nuo birželio 21 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje veikia klaipėdiečio Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) retrospektyvinė fotografijų paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ (kuratorė Danguolė Ruškienė). Joje – 37 autoriaus darbai, iš kurių maždaug pusė – originalių, paties fotomenininko rankomis spausdintų fotografijų, ir nauji, pirmą kartą pristatomi jo kūriniai, spausdinti iš originalių negatyvų. Dauguma parodoje eksponuojamų darbų yra sukurti apie 1970–1990 m. ir tik keletas – iš paskutinio A. Dapkevičiaus kūrybinio laikotarpio, kai fotomenininkas jau nefotografavo, bet originaliai perkūrė savo archyvines fotografijas. Ši paroda balandžio-gegužės mėn. buvo eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.

Aleksandras Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir pradėjo dirbti fotografu valstybinėje įmonėje. Tuo metu jam fotografija buvo pragyvenimo šaltiniu. Kita vertus, šie metai suteikė autoriui puikią galimybę ištobulinti savo fotografijos techniką.

Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau pasirodydavo parodose, dalyvaudavo konkursuose. Tuo metu Klaipėdoje dar tik steigėsi Lietuvos fotografijos meno draugijos Klaipėdos sekcija (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius). Kuriančių fotografų labai trūko. Todėl jau 1973 m. A. Dapkevičius buvo priimtas į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – LFS) ir jo kūrybinė bei parodinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Šio autoriaus kūryba, šalia kelių kitų autorių, atstovavo klaipėdiečių fotografijai. Ji buvo gerai vertinama, sulaukdavo apdovanojimų. Todėl A. Dapkevičiui gan dažnai buvo siūloma dalyvauti tarptautinėse parodose, daugiausia buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.

Per daugiau nei 30 metų jis surengė per 20 personalinių parodų, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A. Dapkevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. A. Dapkevičius mirė 2007 m. Klaipėdoje. Svarbiausi jo sukurti fotografijų ciklai: „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969–1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Autoriaus kūrybinis palikimas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Lig šiol yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985 m.). Planuojama, kad kitais metais pasirodys pirmasis išsamiai A. Dapkevičiaus fotografiją pristatantis albumas.

Lietuvos fotografijos mokyklos (LFM) klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija savyje talpina beveik visus LFM būdingus bruožus. Tačiau jo kūriniai sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Šis autorius niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Jis sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, kadro autentiškumą ir vaizdo dokumentalumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.

A. Dapkevičius buvo iš tų autorių, kurie nepritarė jo vadinam žurnalistiniam stiliui ir kritikavo savo kolegas už tai, kad jų darbuose – per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis ne kartą griežtai pasisakė prieš tada lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių. Jį erzino ir tas faktas, kad tuo metu dauguma fotomenininkų buvo atėję iš žurnalistinės fotografijos. A. Dapkevičius, kalbėdamas apie tuometinę situaciją meninėje lietuvių fotografijoje, teigė, kad „visi jie (fotomenininkai – aut. pastaba) būdavo žurnalistinės fotografijos atstovai, visi laikydavosi tų pačių „socialistinio realizmo“ nuostatų. Uždavinys buvo aiškus: vaizduoti gražų gyvenimą gražiomis priemonėmis. Ne tuo keliu buvo einama... Pas Sutkų viską lemia atsitiktinumas. Kita vertus, jaunimas, kuris prieš keliolika metų ėmė kilti Lietuvos fotografijoje, „apšovė“ daugelį meistrų būtent tuo, kad visų pirma natūroje ieškojo „švarių“ kompozicijų. Tada ir susikirto du poliai, du požiūriai. Ne paslaptis, kad jaunimas nugalėjo. Jie įrodė, kad atsitiktinumas lemia nedaug, reikia iš anksto viską gerai apgalvoti, akylai ieškoti, o tik po to spustelėti aparatą“. A. Dapkevičius visą savo aktyvų kūrybinį periodą liko išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininku ir atsitiktinumui beveik nepalikdavo vietos. Anot jo, kadrus meninei fotografijai reikia ne gaudyti, bet reikia jų sulaukti, juos subrandinti, jeigu reikia – realybę papildyti detalėmis ir tik tada fiksuoti. Pasak A. Dapkevičiaus, fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota iki smulkmenų. Jo darbai turėjo būti preciziškai atlikti tiek turinio, tiek ir technologine prasme. Lygiai taip pat kruopščiai jis ruošdavosi ir savo parodoms. Šis autorius buvo labai griežtas ne tik savo, bet ir kitų kūrybos atžvilgiu, kategoriškai reiškė savo tiesas ir atkakliai gynė įsitikinimus.

Tačiau socialinės tiesos A. Dapkevičius taip pat nevengė. Kaip ir daugumai tuo metu kūrusių fotomenininkų, jam rūpėjo tautos praeitis, nykstantys praeities pėdsakai. Šis fotomenininkas, kaip ir jo kolegos, skubėjo įamžinti išeinantį Lietuvos kaimą su jo senoliais, gyvenimo būdu ir tradicijomis. Todėl, pasak tuo metu apie fotografiją Klaipėdoje rašiusio A. Juškevičiaus, „kaip niekas kitas A. Dapkevičius tapo nepakartojamas savo laikmečio metraštininkas: nykstantis ir naikinamas senasis Lietuvos kaimas, buitis, paprastų žmonių gyvenimo akimirkos... Tai buvo, tai praėjo, tai liko įamžinta nuostabaus skambesio lyriškuose darbuose. Ne kartą aštriai pasisakęs prieš vyraujantį reporterinį, žurnalistinį lietuviškos fotografijos stilių, A. Dapkevičius pats to nenorėdamas ir nesiekdamas sukūrė ištisas galerijas ryškių savo laikmečio dokumentų“.

Vis dėlto reikia pastebėti, kad A. Dapkevičiaus užfiksuoti kaimo vaizdai nors ir įvilkti į lyrinį, poetizuotą apvalkalą, bet tikrai nėra idealizuojami. Taip, gyvenimo skaudulių čia neaptiksime, o ir dramos nėra daug, tačiau autorius neretai į portretuojamuosius pasižiūrėdavo su atviru humoru ar ironija. Savo fotografijoms ieškodavo ne tik dvasingų, taurių, bet ir neįprastų tipažų, ar paradoksalių situacijų. A. Dapkevičiaus kaimo žmonių portretai, skirtingai nei kiti šio autoriaus sukurti fotografijų ciklai, labiau prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad jie buvo sukurti socialistinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Todėl autorius čia tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją. Bet etnografiškumo, betarpiškos pagarbos praeičiai, čia žymiai mažiau nei Balio Buračo, Petro Veličkos ar kitų anuometinių fotografų darbuose. A. Dapkevičiaus kaimo fotografijoje romantizuoti Lietuvos kraštovaizdžiai persipina su kasdienių lauko darbų ir buities našta. Gilių raukšlių išvagoti, bet giedro žvilgsnio senolių veidai susimaišo su čia gyvenančių jaunosios kartos atstovų komiškomis išraiškomis. Panašu, kad A. Dapkevičių labiau domino ne tiek socialinės, kiek egzistencinės žmogaus problemos. Jis tikrai nebuvo bejausmiu stebėtoju, bet savo aštrių kritiškų pastebėjimų taip pat nebandė maskuoti. Galbūt todėl jam rūpėjo ne tik šalies periferijoje vykstančios permainos. Gana dažnai jis apsilankydavo ir naujuose Klaipėdos miesto rajonuose, tik vedamas jau visai kitų tikslų. Šiose teritorijose jis stebėjo ir fiksavo naujakurių gyvenimo epizodus. Bandė užčiuopti būdingiausius uostamiesčio modernėjimo bruožus. Būtent čia, naujo gyvenimo, ateities ir, žinoma, darbo temose galima atpažinti tą patį autoriaus kritikuotą socrealizmą ir pompastišką informacijos perteikimo stilių. Turbūt anuomet, kūryboje ir mene vyraujant ideologizuotam realybės vaizdavimo metodui, tokios raiškos išvengti būdavo itin sudėtinga. Akivaizdu, kad be to savo fotografinėje kūryboje neapsiėjo ir A. Dapkevičius.

Akivaizdžiai svaresnę A. Dapkevičiaus fotografijos dalį sudaro temos, žymiai laisvesnės nuo socialinių temų ir faktų, kokie jie bebūtų, todėl autoriui suteikiančios neabejotinai daugiau erdvės. Viena iš jų – gamta. A. Dapkevičius visą gyvenimą su ja išlaikė labai tamprų ryšį. Jis praleisdavo begalę laiko vaikštinėdamas pajūriu, pamiškėmis, stebėdamas plačias laukymes ir braidydamas po pievas. Jam buvo įdomus kiekvienas metų laikas, bet atidžiausias jis buvo žiemai ir todėl daugiausia prikaupė būtent šio metų laiko peizažų. Dirbdamas prie šio žanro, jis iki subtilumo ištobulino savo kūrybinę manierą. Būtent čia atsivėrė lyriškiausi ir jautriausi jo kūrybos niuansai, stipriausiai pasireiškė asmeniniai grožio, dermės ir estetikos suvokimo principai. Svarbiausia A. Dapkevičiaus peizažuose – harmoningo vaizdo, sudėlioto iš atskirų gamtos elementų, savyje talpinančių nemenką simbolių ir metaforų krūvį, organizavimas. Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino ir pamario peizažus. Tačiau šį autorių tikrai ne visada tenkindavo pačios gamtos diktuojamos formos ir natūralios jos prigimties išraiškos. Todėl visa tai, ką aptikdavo gamtoje, jis dažnai papildydavo išorine režisūra. Ant rudens išmargintų medžių lapų nukloto tako padėdamas ką tik nuskintą chrizantemos šakelę. Arba ant išraiškingos faktūros kelmo rūpestingai išskleisdamas vaiskius klevo lapus. Net ir fotografuodamas rugių laukus, nupjautus ir į skulptūriškas gubas sustatytus rugius, jis dažnai koreguodavo realybės struktūrą. Tokiose fotografijose stebima autoriaus ranka, galima sekti jo mintį, matomas jo dalyvavimas. Bet tuo pačiu metu peršasi abejonės dėl pažeistos natūralaus kadro struktūros, turinio išbalansavimo, būtent tokio autorinio sprendimo būtinybės. Akivaizdu, kad A. Dapkevičius turėjo savo matymą, savo pasaulėjautą ir vadovavosi savo filosofija. Ko gero, būtent tai ir daro jo fotografiją unikalia.

Kitas itin populiarus A. Dapkevičiaus kūryboje žanras – aktas. Čia autorius beveik neišsiskyrė iš kitų to meto meistrų. Kaip ir dauguma jų, domėjosi tik jaunu ir savaime estetišku moters kūnu. Pasirinkdamas tokį kūną, jis smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Todėl savo pozuotojas įprastai jis fotografavo natūros fone, taip siekdamas atskleisti ir įprasminti žmogaus bei gamtos vienovę. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę, tačiau natūrai artimą kilmę, menininkas „formuoja“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos. Todėl kartais jo fotografijose moters kūnas „išauga“ iš žemės, smėlio, išnyra vandens. O kartais lyg ir nepastebimai įsilieja į medžius ar krūmus, taip įgaudamas gamtos objektams būdingas faktūras. Bet kuriuo atveju A. Dapkevičiaus moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliuoja jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Akto žanro fotografijos A. Dapkevičiaus darbuose jau visos yra režisuojamos. Kai kuriais atvejais konstruojamos nedidelės mizanscenos, ar trumpi siužetai. Nors gamtos citatomis autorius prislopina jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę, tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas ir čia išlieka gajus.

Ir jau visiškai kitokie A. Dapkevičiaus vaikai. Autorius visuomet akcentuodavo šios temos svarbą jo kūryboje. Jam ji buvo vertinga ne tiek formaliu išraiškos priemonių nulemtu vizualumu, kiek turiniu. Būtent šioje temoje jis užsispyrusiai siekė vaizdo realistiškumo. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias fotografijų prasmes. Šie darbai, priešingai nei autoriaus sukurti aktai ar peizažai, savyje talpina žymiai daugiau autentiškos akimirkos ir reportažinio metodo bruožų. Natūralumo ir tikro gyvenimo siekis A. Dapkevičiaus vaikų fotografijoms neretai sutrukdydavo prasibrauti pro sovietinę cenzūrą ir pakliūti į parodines erdves. Dabar galima teigti, kad taip nutikdavo būtent su tomis fotografijomis, kuriose gyvenimo spalvos buvo sodriausios, o turinio užtaisas veiksmingiausias. Be pompastikos, iškilmių, blizgančių fasadų ir šviesios ateities pažado. Tai kadrai, kuriuose gyvenimas tikras, akimirka tikra ir tikri – purvini, nuogi, bet laimingi vaikai. Tai realios egzistencijos pilnatvę liudijanti fotografija. Todėl nors ir neatitiko kokybės standartų savo laiku, šiandien yra ypač vertinga.

A. Dapkevičiaus fotografinės kūrybos raiškas stipriai praturtino tai, kad dar septintajame dešimtmetyje jis pradėjo kurti montažus, savotiškas realybės klastotes. Tuo pat metu Lietuvoje montažus kūrė Aleksandras Macijauskas, Vitalijus Butyrinas, Romualdas Rakauskas, iš klaipėdiečių – Vytas Karaciejus ir kt. A. Dapkevičius, kaip ir jo kolegos fotomenininkai, gan aktyviai domėjosi naujomis kūrybos galimybėmis fotografijoje, įgalinančiomis dar stipriau koreguoti realybę, perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau atitiktų autorines intencijas. Montažai nebuvo vienintele tam tikslui pasirenkama technika. Ne mažiau intriguojantis šio autoriaus kūryboje posūkis yra tas, kad jis savo fotografijas sluoksniuodavo. T. y. vieną kadrą fotografuodavo turiniui, o kitą, to užfiksuoto turinio fonui užpildyti. Tokių „foninių“ kadrų, kuriuose buvo fiksuojami debesys, raibuliuojantis vanduo, žemė, pieva ir įvairios kitos faktūros, A. Dapkevičius buvo prikaupęs tikrai daug. Po to autorius tiesiog lipnia juosta sulipindavo dviejų negatyvų kraštus ir fotografiją atspausdavo jau iš tokių „susluoksniuotų“ kadrų. Būtent tokiais atvejais jo jauni, tobuli moterų kūnai pasidengdavo medžių žievės faktūra, ar grubiu smėliu, o į jūrą įsibridusios smuikininkės fotografija iki pat kraštų pasidengdavo kamuoliniais debesimis. Nuoseklūs ir ilgi kūrybiniai ieškojimai liudija tai, kad tikroviškas vaizdas A. Dapkevičių tenkindavo labai retai. Kita vertus, tai buvo savotiškas mėginimas surasti būdingiausią asmeninę raišką, praplėsti pačios fotografijos ribas, praturtinti ją naujais prasminiais sluoksniais ir lig tol nematytomis formomis. A. Dapkevičiaus bandymai neapsiribojo paieškomis vien formos ir turinio atžvilgiu. Ilgainiui jis savo juodai baltas fotografijas pradėjo tonuoti, viražuoti, įvairiais cheminiais procesais suteikiant joms skirtingų atspalvių ir pan.

Po beveik trisdešimties metų darbo tradicinės fotografijose srityje, jau būdamas brandaus amžiaus, A. Dapkevičius pasitelkė visiškai jam nebūdingus sprendimus. Fotografas pradėjo spalvinti savo fotografijas flomasteriais, guašu ir kt. Iš pradžių akcentuodavo tik detales, kur ne kur, galiausiai visiškai padengdavo jų paviršių ryškiomis spalvomis. Kartais aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A. Dapkevičius netrukus visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandindavo vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, jau beveik nieko bendro neturintys su fotografija. Nors tai ir nebuvo visiškai nauja Lietuvos meno lauke, bet jo kūryboje reiškė radikalų ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą. Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant fotografijos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu. Net ir savo fiktyvų pasaulį A. Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis ir jų tarpusavio ryšiais.

A. Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Autorius nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje. Jis išmėgino daugelį fotografijos žanrų: peizažą, natiurmortą, aktą, portretą ir kt. Tačiau ką bepasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis tuo pačiu metu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neįsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičius buvo lyrikas, estetas. Labai jautrus, tik gal ne toks švelnus ir optimistiškas kaip kiti klaipėdiečiai fotomenininkai, pvz. Vaclovas Straukas. Gyvenimo druskos jo kūryboje aptinkama žymiai daugiau. A. Dapkevičiaus fotografinė kūryba darė didžiulę įtaką meninei Klaipėdos fotografijai. Neabejotinai ji įnešė savo indėlį ir į visą Lietuvos fotografiją.

2018 07 12 03

A. Dapkevičius. Lineliai, 1970.

2018 07 12 02

A. Dapkevičius. Vaikai ir šuniukas.  Iš ciklo „Vaikai“, 1969–1989.

 
Straipsnių peržiūros
94556077
Į viršų