Pirmieji laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai (nuo XIX a. pr. iki XX a. pr.)
Šiaulių spaudos istorija glaudžiai susijusi su pirmųjų spaustuvių ir litografijų atsiradimu, pramonės ir prekybos suklestėjimu, švietimo ir kultūros įstaigų įsteigimu, visuomeninių organizacijų ir draugijų įkūrimu mieste ir kt.
Laikraščių leidimas Šiauliuose prasidėjo nuo proginių įvykių ir švenčių renginių organizavimo. Žinoma, kad pirmieji spaudos leidiniai Šiauliuose ir krašte pasirodė XIX a. pradžioje.
XIX a. pr. istoriniuose šaltiniuose minima, kad Paryžiuje garsi vietos būrėja Marija Anne Lenormand (1772–1843) 1819 m. įteikė poetui Adomui Mickevičiui (1798–1855) tais pačiais metais lenkų kalba išleistą spaudos leidinį, pavadintą „Šiaulių vaivadijos laikraštis“. Jame buvo rašoma apie visuotinę taiką ir bendradarbiavimą tarp tautų (Jovydienė E. Paslaptingi Šiaulių laikraščiai. „Šiaulių naujienos“, 1996 birželio 26, p. 11). Iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kas ir kodėl beveik prieš 200 metų išleido šį paslaptingą laikraštį, pavadintą Šiaulių vaivadijos vardu.
Spaudos draudimo metais Šiauliuose ir Šiaulių krašte laikraščių beveik neleista. Tik retkarčiais mieste pasirodydavo įvairių afišų ir atsišaukimų.
Bene pirmasis toks Šiauliuose rašytas vienkartinis leidinys pasirodė XIX a. septintajame dešimtmetyje. 1862 m. kovo 4 d. kunigas Narkevičius rado ant Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčios sienos priklijuotą atsišaukimą, parašytą žemaitiškai. Šiame atsišaukime buvo pavaizduotas nulaužtas kryžius ir pranešama, kad 1861 m. balandžio 8 d. Varšuvoje po šiuo kryžiumi maskoliai per pamaldas nužudė 20 žmonių ir vieną kunigą. Paskui jie išsityčiojo iš bažnyčios: pavogė pašventintus daiktus, apvertė altorių, dviejose kitose bažnyčiose maskoliai plėšikavo ir smurtavo taip, kad paliko po savęs kraują ir ašaras (Виленскiй временникь Изд. При Муравьевскомь музее в гор. Вильне. Книга VI. Архивные матерiалы Муравьевскаго музея. Vilnius, 1913, p. 38).
1879 m. Krokuvoje buvo švenčiamas lenkų rašytojo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) literatūrinio darbo penkiasdešimtmetis. Į šias iškilmes atvyko ir rašytojo gerbėjai iš Lietuvos. Jie jubiliatui, vakaro dalyviams ir svečiams įteikė 1879 m. spalio 4 d. lenkų kalba išspausdintą specialų leidinį „Gazeta Szawelska“ („Šiaulių laikraštis“), kuriame aprašyta Šatrijos kalne suruošta iškilminga puota J. I. Kraševskiui pagerbti. Šio laikraščio leidėjas Alfredas Ščepanskis (Alfred Szczepanski) (Jovydienė E. Paslaptingi Šiaulių laikraščiai, p. 11; Bibliografia Estreichera/ Gazeta Szawelska, p. 257. – Prieiga prie interneto: http://www.estreicher.uj.edu.pl/xixwieku/indeks/62321,0259.html.)
1894–1896 metais Lenkijoje, lenkų kalba buvo leidžiamas periodinis mėnesinis laikraštėlis „Gazetka Szawelska“ (Bibliografia Estreichera/ Gazetka Szawelska, p. 257. – Prieiga prie interneto:
http://www.estreicher.uj.edu.pl/xixwieku/indeks/62321,0259.html.).
1899 m. kovo mėnesį Šiauliuose dauginimo prietaisu buvo išspausdintas bene pirmasis atsišaukimas lietuvių kalba – prieš caro valdžią ir uolų jos šalininką, Šiaulių berniukų gimnazijos katalikų tikybos mokytoją, prefektą kunigą Jurgį Radzevičių, persekiojantį lietuvišką spaudą. Atsišaukimas prasidėjo žodžiais: „Šiauliečiai ir šiaulietės! Jau nuo seniai persekioja mus...“
Registruodamas šį atsišaukimą, V. Biržiška rašė: „Autorius bene A. Janulaitis. Šitaip spėti pagrindas, matyt, buvo žinutė „Ūkininke“, kur sakoma: Kun. R. skelbė visiems, kad tai esąs stud. J. darbas. A. Janulaitis yra kilęs nuo Šiaulių ir tuo metu kaip tik studijavo teisę Maskvos universitete. Atsišaukimas buvo išplatintas Šiauliuose 1899 m. kovo 28 d. (...)“ (Lietuvos TSR Bibliografija (LTSR Knygų rūmai ir kt.). Serija A. Knygos lietuvių kalba, T. 2: 1862–1904. Kn. 2: R-Z Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai (sud. E. Binkytė ir kt.), Vilnius: „Mintis“, 1988, p. 129).
Povilui Višinskiui 1900 m. buvo iškelta byla dėl Šiaulių krašte (Joniškyje ir Pašvitinyje) išklijuotų lietuviškomis raidėmis rašytų afišų apie lietuvišką spektaklį „Velnias spąstuose“; jis buvo rodomas Mintaujoje. P. Višinskio byla dėl lietuviškų afišų klijavimo buvo pradėta 1900 m. vasarą, o baigta 1903 m. Rusijos Senate. P. Višinskis bylą laimėjo, nes Rusijos Senatas pripažino, kad jokio lietuvių spaudą draudžiančio įstatymo nėra, ir žemesniųjų teismų sprendimus panaikino, šitaip tarsi suteikdamas pagrindą panaikinti lietuviškos spaudos draudimą (Merkys, V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Vilnius, p. 200-201, 203).
Visą Šiaulių periodinės ir neperiodinės spaudos raidą galima suskirstyti į penkis etapus: nuo XIX a. pr. iki XX a. pr.; nuo XX a. pr. iki 1918 m.; prieškario spauda 1918–1940 m.; okupacijų laikotarpio spauda 1940–1944 m.; sovietmečio spauda 1945–1989 metais; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo spauda 1990 m.– XXI a. pr.
Atsižvelgiant į išleidimo pobūdį, periodiškumą Šiaulių spauda skirstoma į periodinę, neperiodinę, vienkartinę ir proginę. Formos ir turinio atžvilgiu: į laikraščius, žurnalus, almanachus, afišas, atsišaukimus, biuletenius, telegramas, skelbimus ir kt. Taip pat dar būta rankraštinių ir spausdintinių spaudos leidinių.
Laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai nuo XX a. pr. iki 1918 m.
XX a. pradžioje Šiauliuose pasirodė pirmieji periodiniai spaudos leidiniai. 1901–1902 m. susikūręs Bundo (Jungtinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga) organizacijos Šiaulių miesto komitetas 1904 m. sausio mėnesį išleido pirmąjį laikraštį žydų kalba „Flugbletl“ („Skrajojantis lapelis“) – jo išėjo 4 numeriai (Smoliakovas G. Žydų periodinė spauda Lietuvoje // Žurnalisto žinynas. Antroji knyga. Vilnius: Viliaus Užtupo leidykla „VILIUS“, 1996, p. 100).
Bandymai Šiauliuose leisti lietuvišką laikraštį (1904–1914). Šiauliečių siekius aktyvinti miesto ir krašto visuomeninį kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą rodo jų noras Šiauliuose leisti spaudą. Nuo spaudos draudimo panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo net keturis kartus šiuo reikalu kreiptasi į valdžios institucijas, bet leidimo leisti Šiauliuose lietuvišką laikraštį negauta.
Šiauliuose pirmąkart lietuvišką laikraštį bandyta leisti 1904 m., dar prieš išeinant „Vilniaus žinioms“. Iniciatyvos išleisti mieste lietuvišką savaitinį laikraštį, pavadintą „Šiaulių žinios“, ėmėsi bendrovė, kuriai vadovavo dvarininkas grafas V. Zubovas (1863–1953). Pirmasis šio laikraščio redaktorius turėjo būti Povilas Višinskis. 1904 m. rugsėjo mėnesį jis net parašė Vilniaus generalgubernatoriaus administracijai prašymą leisti Šiauliuose lietuvišką laikraštį, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas ir laikraštis „Šiaulių žinios“ nepasirodė (Višinskis P. Raštai, Vilnius, 1964, p. 504).
Apie dar vieną bandymą gauti leidimą Šiauliuose leisti laikraštį lietuvių kalba savo prisiminimuose užsimena Kipras Bielinis (1883–1965). Jis rašo: „1902–1904 m. Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų generalgubernatoriumi buvo kunigaikštis Sviatopolk-Mirskis, prieš tai buvęs viceministras vidaus reikalams ir atskiro žandarų korpuso (caro režimo ausų ir akių viršininkas).
(...) Kai kur lietuviai ne pašnibždomis, bet viešai kėlė spaudos grąžinimo klausimą. Sviatopolk-Mirskiui lankantis Šiauliuose, adv. S. Lukauskis viešame pobūvyje kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių leisti jam, Lukauskiui, išleidinėti Šiauliuose laikraštį lietuvių kalba. Svečias į šį klausimą neatsakė – mat, tatai buvo didžiosios, ne jo valios klausimas“ (Bielinis K. Penktieji metai. Niujorkas, 1959).
A. Povylius prisiminimuose mini, kad 1904 m. atgavus spaudą, J. Jablonskis ir kiti inteligentai Šiaulių gegužinėje pradėjo kalbą apie laikraščio leidimą mieste. Norėta leisti laikraštį pavadinimu „Spindulys“, bet J. Jablonskiui išvykus iš Šiaulių į Vilnių dirbti laikraščio redaktoriumi šio sumanymo nepavyko įgyvendinti (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 276).



