Kelionių albumas. Aotearoa, arba Ilgojo baltojo debesies šalyje

Žmogus išnyksta, o šalis liek. (Maorių priežodis)

Aotearoa, arba Ilgojo debesies šalyje
Skrydis iš Australijos didmiesčio Sidnėjaus į Naujosios Zelandijos sostinę Oklendą truko puspenktos valandos. Skrydžio pabaigoje po lėktuvo sparnais pamatėme vandenyne išsidėsčiusios didelės Šiaurinės salos kontūrus. Ir štai pagaliau nusileidome dar vienoje Jungtinės Karalystės šalyje. Ją maoriai nuo seno vadina Aotearoa, arba Ilgojo baltojo debesies šalimi.

Oklendo (angl. Auskland) oro uoste patyrėme dar griežtesnį negu Australijoje muitinės ir karantino darbuotojų patikrinimą. Į šią šalį griežtai draudžiama įvežti bet kokių ne vietinės kilmės augalų ir gyvūnų rūšių, kaulo dirbinių, kriauklių ir kitų specialiame sąraše išvardytų daiktų. Oro uosto pareigūnai kruopščiai tikrino bagažą, ypač domėjosi, ar neturime kokių nors maisto produktų ir sėklų, kad, neduok Dieve, į jų šalį neįvežtume nieko draudžiamo.

Pasibaigus patikrinimui, oro uosto keleivių laukiamojoje salėje mus pasitiko Naujosios Zelandijos lietuviai su garbės konsulu Jurgiu Pečiulaičiu priešakyje. Vietos lietuvių iš anksto užsakytu autobusu išvykome į viešbutį. Autobusų stotelėje perskaitėme ant stiklo išgraviruotą užrašą anglų kalba: „Visa tai – žema žemė, aukštas dangus ir platus vanduo.“

Šie žodžiai, kaip vėliau įsitikinome, geriausiai apibūdina Naująją Zelandiją. Mūsų laukė ilga kelionė per visą Šiaurinę salą nuo Oklendo iki Velingtono.

1642-aisiais gruodžio 13-ąją, olandų keliautojas Abelis Tasmanas, su savo laivu ilgai klajojęs po Ramųjį vandenyną, atrado europiečiams dar nežinomą žemę, kurią pavadino Naująja Zelandija. Keletas jo palydovų per išsilaipinimą į krantą žuvo, nes vietos gyventojai maoriai pagalvojo, kad džiaugsmingi trimitų garsai skelbia apie artėjantį mūšį.

1769 m. britų tyrinėtojas Džeimsas Kukas, laivu „Endeavour“ atvykęs į Naująją Zelandiją, užmezgė draugiškus santykius su vietos gyventojais. Pirmiausia čia apsigyveno misionieriai, vėliau – aukso ieškotojai iš Anglijos, Airijos, po jų – ūkininkai, prekeiviai. Nuo 1838 m., kai buvo pasirašyta Waitangi sutartis, Naujoji Zelandija tapo britų kolonija.

Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos – Šiaurinė ir Pietinė, jas skiria Kuko sąsiauris. Pasak maorių legendos, labai seniai, kai pasaulis dar tik kūrė savo formas, maorių didvyris Maui su broliais išplaukė į žvejybą. Iš Havaikio salos, legendinės maorių tėvynės, jis patraukė į pietus. Ten Maui užmetė masalą, o kai ėmė traukti laimikį, į vandenyno paviršių iškėlė žemę – Šiaurinę salą. Ir iš tiesų šios salos kontūrai iš paukščio skrydžio primena žuvies formą. Šiaurinė salos dalis yra uodega, rytinė dalis – viršutinis pelekas, o patys pietūs, kur įlankoje įsikūrusi šalies sostinė Velingtonas, – žuvies žabtai.

Šiaurinė sala yra labiau apgyvendinta, o Pietinė garsėja įspūdingais gamtovaizdžiais, išvaizdžiais kalnais ir nacionaliniais parkais.

1998 m. Lietuvoje buvo eksponuojama kilnojamoji dr. Peterio Doubravskio (Peter Doubravsky) fotografijų paroda „Naujosios Zelandijos peizažai“. Tai buvo gera galimybė susipažinti su unikalia šios šalies gamta ir kraštovaizdžiu.

Naująja Zelandija ypač susidomėta 2002 m., kino ekranuose pasirodžius Piterio Džeksono kino trilogijai, pastatytai pagal legendinę J. R. R. Tolkieno knygą „Žiedų valdovas“. Turistai iš viso pasaulio traukia pasižiūrėti šalies vietovių, kuriose vyko filmavimas.

Su Jules Gabriel Verne po Naująją Zelandiją
Pirmąkart apie Naująją Zelandiją sužinojau vaikystėje, perskaitęs XIX a. prancūzų rašytojo Jules Verne nuotykių romaną „Kapitono Granto vaikai“, kuris buvo parašytas beveik prieš 150 metų, 1868 metais.

Šioje knygoje pasakojama istorija, kaip lordas Edvardas Glenavarnas su savo jachta „Dunkanas“ išplaukė į Pietų pusrutulio jūras ieškoti dingusio „Britanijos“ laivo kapitono Hario Granto. Keliautojai aplankė daug šalių ir salų, kol pagaliau pasiekė Naujosios Zelandijos krantus. Rašytojas išsamiai aprašo šios šalies gamtą, papročius, maorių gyvenimą. Daug kas šioje knygoje, palyginti su dabartimi, atrodo keista ir neįtikėtina, tačiau kai kurie faktai ir duomenys yra tikri ir stebėtinai tikslūs, todėl keliaujant po šias salas buvo įdomu palyginti kas pasikeitė Naujojoje Zelandijoje praėjus beveik 150 metų, nuo knygoje aprašytų įvykių ir faktų.

Tenka pripažinti, kad Jules Verne buvo gerai išstudijavęs Naujosios Zelandijos istoriją, geografiją, maorių kultūrą, tradicijas ir papročius, tik gal kiek perdėtai aprašė apie čiabuvių kanibalizmą. Rašydamas romaną „Kapitono Granto vaikai“ taip buvo gerai išstudijavęs Prancūzijos politinio veikėjo, gegografo, artimo draugo Žano Žako Elizė Rekliu (1830–1905) knygą apie Australiją, Naująją Zelandiją ir Okeaniją.

Jules Vernes savo knygoje pažymi, kad 1642 m. gruodžio 13-ąją olandų keliautojas A. Tasmanas, atradęs Van Dimeno žemę, priplaukė nepažįstamus Naujosios Zelandijos krantus. Keletą dienų jis plaukė palei krantą, o tų pačių metų gruodžio 17-ąją jo laivai atsidūrė sąsiauryje, kuris skyrė viena nuo kitos dvi salas – Pietinę ir Šiaurinę, ir sustojo plačiame užutakyje. Šiaurinė sala – tai buvo Ika Na Maui (vietine kalba tai reiškia „Maorių žuvis“), o pietinė – Mahai Puna Mu („Banginis, gaminąs žalsvąjį nefritą“).

Ilgą laiką po Abelio Tasmano pirmojo atvykimo į Kuko sąsiaurį – 1642 m. gruodžio 16 dieną – Naujosios Zelandijos gyventojai, nors europiečių laivai ir dažnai čia lankydavosi, gyveno laisvi ir nepriklausomi. Jokia Europos valstybė dar neketino pasigrobti šito svarbiausio Ramiojo vandenyno salyno. Tik misionieriai, ypač anglai, įsikūrę įvairiose šalies vietose, nešdami čiabuviams krikščioniškąją civilizaciją, įkalbinėjo naujazelandiečių vadus užsidėti ant pečių Anglijos jungą. Sumaniai apgauti, šie pasirašė laišką, kuriame prašė karalienę Viktoriją „paimti savo globon“ jų salas. Tačiau įžvalgesni nujautė, koks neprotingas yra šis pasielgimas. Vienas iš vadų, padėjęs laiške savo tatuiruotės atspaudą, pasakė šiuos pranašiškus žodžius: „Mes netekome savo šalies, nuo šios dienos ji nebe mūsų, greit ją pagrobs svetimšaliai, ir mes tapsime vergais.“

Po to, kai tokiu būdu Naujoji Zelandija pripažino anglų globą, nuo 1840 iki 1862 metų patogiausiuose salos rajonuose viena po kitos įsikūrė devynios kolonijos ir visas kraštas buvo padalytas į devynias provincijas: šiaurinė sala į keturias – Oklendo, Taranakio, Velingtono ir Haukso, o pietinė į penkias – Nelsono, Malboro, Kenterberio, Otago ir Sautlando.

Oklendas ir salos gamta
Šiaurinėje saloje įsikūręs Oklendas – didžiausias Naujosios Zelandijos miestas. Tai bene vienintelis pasaulio miestas, išsidėstęs dviejose pakrantėse – prie Tasmanijos jūros ir Ramiojo vandenyno. Miestas išsidėstęs neįprastai – penkios gyvenvietės, kurioms susiliejus jis įsikūrė, išsibarsčiusios labai siaurame šiaurinės salos ruože. Oklendas primena didelį kaimą – galbūt dėl to, kad jos gyventojai mėgsta įsikurti jaukiuose nedideliuose vienaaukščiuose namuose. Oklendas didžiuojasi įspūdinga prieplauka, 1020 m ilgio Harbour tiltu ir begaline daugybe jachtų, todėl jis pelnytai vadinamas burlaivių miestu. Virš miesto 260 metrų iškilęs „Sky Tower“ bokštas su apžvalgos kabina.

Oklende įkurtas žymus Te Papa Whakahiku muziejus, kuriame supažindinama su šalies istorija ir maorių kultūra. Visi šalies gyventojai supranta, kad būtina saugoti ir puoselėti tradicinę maorių kultūrą, nes tai naudinga visiems, todėl šios tautos papročiai ir tradicijos yra išlikę iki šių dienų.

Nors Naujosios Zelandijos herbe nupiešta avis, tačiau šalies žmonės krašto simboliais laiko paparčio žiedą ir paukštį kivį.

Važiuodami iš Oklendo į Rotoruja, pakelyje sustojome prie Kivio namų, kur pamatėme šį egzotišką neskraidantį paukštį. Kivis – vienas keisčiausių paukščių pasaulyje: turi daugiau kaip 10 centimetrų ilgio snapą, yra besparnis, deda trečdalį kūno masės sveriančius kiaušinius. Kiviai mėgsta naktinį gyvenimą, o dieną miega. Zoologijos sode įrengtuose kivių narvuose specialiai sukuriama nakties aplinka, kad turistai galėtų pamatyti judantį kivį.

Naujojoje Zelandijoje žodis „kivis“ populiarus – šiuo žodžiu dar vadinamas visame pasaulyje paplitęs vaisius, kiviais pasididžiuodami save vadina ir naujazelandiečiai.

Tik šioje šalyje galima pamatyti ir besparnę papūgą, garsųjį ilgiausiai pasaulyje gyvenantį driežą tuatarą, kitų niekur daugiau nesutinkamų paukščių ir vabzdžių. Sunku surasti dar kitą tokią šalį, kur žmonės ir gyvūnai taip darniai dalijasi gamta.

Išvykome Kuko sąsiaurio link. Tai idiliška kelionė raitytais keliais per žaliuojantį vulkaninės kalvos šlaitą, tokių šioje vietovėje pasitaiko neretai. Fantastiški vaizdai, tarp kalvų išsibarstę vienaaukščiai nameliai, žaliuojančiose ganyklose taikiai ganosi tūkstančiai avelių ir kitų naminių gyvulių. Visur, kur tik pažvelgsi, jaučiama žmogaus ir gamtos darna. Šioje šalyje gyvena apie 4 milijonus gyventojų, daugiau nei 600 tūkstančių iš jų – maoriai. Beje, avių čia auginama apie 40 milijonų.

Mūsų kelionė tęsiasi per Bombay kalvas link Rangariri.

Sustojame prie Vaitomo stalaktitinių urvų. Nusileidžiame į ilgą urvą, kuriame išsiraitę stalagmitai ir stalaktitai. Urvu teka požeminė upė, kuria specialiu laiveliu plaukiame visiškoje tamsoje. Urvo apšviesti negalima dėl ten gyvenančių retų vabalėlių. Mums šviečia tik gausybė ant sienų ir lubų tupinčių jonvabalių. Šių nesuskaičiuojamų žiburėlių žvaigždėlapis tiksliai atkartoja kelio per urvą vingius. Judant požemiu susidaro įspūdis, kad virš mūsų galvų švyti žvaigždėtas dangus – fantastiškas, nepakartojamas vaizdas.

2018 05 18 07