Europos Muziejų dieną – gegužės 18-ąją, artėjant Europos Muziejų naktims – dailės klasiko dailininko, dailėtyrininko, rašytojo Augustino Savicko tapyba „Laiptų galerijoje“. Parodos atidarymas gegužės 18 d. 18 val.
XX a. 9-ojo dešimtmečio Augustino Savicko tapybos paroda „Nerami kelionė“ – iš Egidijaus Jakubausko kolekcijos (E. Jakubauskas – vienas iš septynių žymiausių Lietuvos kolekcininkų, Lietuvos Nacionalinėje galerijoje pristatantis parodą „Tyliosios kolekcijos“).
Amžininkai A. Savicką mena kaip sudėtingo likimo, tačiau be galo gyvą, šiltą, šarmingą, įspūdingą bohemos asmenybę, gebėjusią pasijuokti iš savęs ir kitų. Menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės prisiminimuose išlikę A. Savicko žodžiai: „Kai aš esu lietuvis, aš geriu, kai aš esu žydas, tai tapau.“
A. Savickas gimė 1919 metais Kopenhagoje, kur rezidavo jo tėvas, diplomatas Jurgis Savickis. Mama buvo gydytoja stomatologė Ida Trakiner, kilusi iš turtingos Sankt Peterburgo žydų šeimos, jos tėvas turėjo stiklo fabriką. 1923–1927 m. gyveno Helsinkyje, nes čia diplomatinę tarnybą tęsė jo tėvas.
Po tėvų skyrybų, kai tėvas vedė antrąkart – savo sekretorę, kartu su motina jis grįžo į Lietuvą, į Kauną. Čia baigė Kauno 3-iąją gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. Po mokyklos studijavo Ženevos universiteto Sociologijos fakultete. Iki Antrojo pasaulinio karo su motina gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje. 1941 m. grįžo į Lietuvą, tačiau vokiečių okupacijos metais mama dėl savo tautybės emigravo į Rusiją, kur jis mokėsi tapybos Maskvos dailės mokykloje. 1944 m. vėl grįžo į Lietuvą ir 1944–1949 m. studijavo Vilniaus dailės institute.
Aktyviai reikštis parodomis pradėjo 1959 m. Ilgametis Vilniaus dailės instituto tapybos katedros profesorius. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino Riterio kryžiumi ir Didžiojo ordino Komandoro kryžiumi, kūryba įvertinta nacionaline kultūros ir meno premija.
Šiauliuose A. Savicko parodoje „Nerami kelionė“ rodomi darbai iš vilniečio kolekcininko Egidijaus Jakubausko rinkinio. Tai dalis darbų, kurie buvo rodomi 1988 m. Augustino Savicko parodoje Maskvoje ir 1990 m. Berlyne. Daugiausia darbai nutapyti devintajame XX a. dešimtmetyje. Tai vienas brandžiausių A. Savicko tapybos periodų (dalis Šiauliuose eksponuojamu paveikslų publikuoti A. Savicko dailės albume). Tiesa, paroda papildyta ir keliais naujesniais darbais. E. Jakubauskas paveikslus kolekcionuoja nuo 1970 m., yra žymiausių Lietuvos kolekcininkų parodos „Tyliosios kolekcijos“ dalyvis.
Pokalbiuose su dailininku Ričardu Povilu Vaitiekūnu A. Savickas Ričardą vadina „Tapytoju iš Dievo malonės“. Tą patį apie A. Savicką sako dailininkas R. P. Vaitiekūnas, tad šie žodžiai A. Savickui prigijo.
A. Savickas kalbėjo, jog savo kūryba nori grįžti arčiau gamtos. Tai todėl, anot dailininko, kad visi esame pavargę nuo karų, kraujo, politikos, nuo pašėlusio gyvenimo tempo. „Šiandien, ekologinių katastrofų amžiuje, kaip niekada esančios gyvos Ruso (Rousseau) idėjos. Žmogus neturįs pamiršti, kad jis yra gamtos kūdikis“, – kalbėjo tapytojas.
Menotyrininkė R. Rachlevičiūtė apie A. Savicko tapybą: „A. Savicko vaidmuo mūsų kultūroje milžiniškas; jis neatsiejamai susijęs su XX ir XXI a. dailės istorija, nes, galima sakyti, iki paskutinių gyvenimo metų dailininkas buvo labai kūrybingas. Jo indėlis į tapybą, į akvarelę, į piešimo meną, į dailėtyrą ir yra tas tiltas, kurį jis tiesia nuo savęs iki kitų menininkų.
A. Savickas buvo be galo žavinga asmenybė. Ne paslaptis, kad nemažai menininkių, kurios būdamos 40 ar net 50 metų jaunesnės, susižavėdavo juo, nes jo išmintis ir sugebėjimas kalbėti šmaikščiai, su ironija ne tik apie kitus, bet, svarbiausia, apie save, taip pat mokėjimas fantazuoti, mokėjimas kurti istorijas, padarydavo didžiulį įspūdį. A. Savickas mums yra tokio labai talentingo, labai sugebančio darbuotis įvairiose srityse žmogaus pavyzdys.
Paskutiniais metais neteko jo sutikti, nes jis jau mažai kur judėdavo iš namų, bet, kiek teko matyt per televizorių prieš porą metų, jo gebėjimas juokauti, pasišaipyti iš savęs, iš savo senatvės, iš savo situacijos rodė, kad jis tebėra toks pat išmintingas ir, svarbiausia, sulaukęs tokio korifėjiško amžiaus, nepraradęs džiaugsmo gyventi. Jis mokėjo pasidžiaugti ir ta diena, ir, kiek pasakojo sūnus, tapydamas žiūrėdavo pro langą, jam buvo svarbu matyti natūrą, motyvą...“
