Nepamirštamos valandos
Maršrutu – į praeitį ir į ateitį – lėkė nulėkė pasigėrėjimo, nustebimo, šventiškumo atspalviais pasipuošusios džiugios valandos, praleistos drauge su Šiaulių universiteto prof. Danute Klumbyte, trumpam stabtelėjusia ant 90-ojo gyvenimo laiptelio.

Jau pats skaičius – ko vertas! Mes, buvę jos bendradarbiai ir studentai, Kriukų vidurinės mokyklos mokiniai ir draugai, žvelgėme į subtiliu džiaugsmu švytinčią jubiliatę ir jos sveikinti atėjusius likimo amžininkus – Sibiro tremtinius – prof. Vytenį Rimkų su žmona Česlava ir ne tik Lietuvoje išradimais garsų inžinierių kibernetiką Romualdą Baltutį... Ir bandėme įspėti jų dvasinio pakilumo, veiklumo, ryžtingumo paslaptis.

D. Klumbytė, susirinkusiųjų žodžiais tariant, viena ryškiausių rusų literatūros tyrinėtojų ir didaktikos specialisčių Lietuvoje, vadovėlių bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų mokiniams ir studentams autorė ir bendraautorė, mokslinių darbų vadovė ir recenzentė, trijų monografijų ir daugybės straipsnių, memuarinių knygų – „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ (1999), „Atgyja ir nukirstos šaknys“ (2006), „Visa giminėlė susirinko“ (2014) – autorė... Todėl ir palinkėjimai bei padėkų žodžiai tarti ne tradiciniai:

* Šiuolaikinės literatūros tyrėjas Nerijus Brazauskas, iškilmingai įteikęs jubiliatei LR Seimo kultūros komiteto padėką, priminė, kad  dėstytojos D. Klumbytės paskaitų turtuose „atrado“ lenkų poetę, Nobelio premijos laureatę, priklausančią Vidurio Europos literatūros viršūnei, Vislavą Šymborską, kurios eilėraščių pagrindinė filosofinė žymė – ironija, bet nežeidžianti žmogaus širdies, tik siekianti ją apginti.

* „Garbė dalyvauti Jūsų šventėje“, – taip savo sveikinimą pradėjo ilgametis Šiaulių ir Lietuvos Edukologijos universitetų prof. Jonas Kievišas, šiuo metu savo kūrybines jėgas nukreipęs knygų, kaip puoselėti žmogaus dvasingumą, sudarymui, publikavimui, idėjų sklaidai.

J. Kievišas savo sveikinimo žodyje akcentavo: „Ketvirtojoje kolektyvinėje monografijoje „Ugdymo dvasingumo raida“, parengtoje remiantis Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų tyrimais, publikuotas kolegės Danutės straipsnis „Sibiro tremtinių aplinka ir jos dvasingumo pokyčiai“. Autorė – tremtinė, mokytojų šeimos dukra, pasirinkusi „mokytojų mokytojos gyvenimo kelią“, nepaisydama gyvenimo iššūkių, turėjo idealą, juo vadovavosi ir tą šviesą skleidė kitiems, todėl jos darbai tokie reikšmingi“. Ir dar jubiliatei priminė, kad nekantriai laukiama jos straipsnio penktajai serijos knygai „Ugdymo dvasingumo horizontas“, vėl rašomai drauge lietuvių ir ukrainiečių mokslininkų.

* „Painūs ir vingiuoti gyvenimo keliai, tačiau ryškios trys mus vienijančios sąsajos: tėvai mokytojai, Altajaus krašto vargai ir „Sibiro Alma Mater“ šešiatomis. Kai dar nebuvo tremtinių sąjungos / draugijos, mes trys – Jūs, Vytenis ir aš – Inžinierių namuose organizavome mokslines praktines konferencijas tremties išgyvenimų temomis. Jei tų renginių nebūtų buvę, šiandien neturėtume šešiatomio, kur nemažai įdomių Jūsų rašytų straipsnių. Linkiu sveikatos, kad ateities metai būtų tų, jau praėjusių, brandus ir ilgas tęsinys“, – dėkojo ir linkėjo Romualdas Baltutis.

* „Dėkui Mokytoja, kad Kriukų mokykloje, savo pirmojoje darbovietėje po Sibiro tremties, kiekvieną mūsų mokėte būti Žmogumi“, – kuo nuoširdžiausia intonacija padėkos žodžius jubiliatei tarė buvę auklėtiniai Irena Girdžiūnaitė ir Vytautas Jatulis. Reikia pridurti, kad ir kiti kriukiečiai –  dažni svečiai mokytojos ar bendradarbės namuose ir be jubiliejinių progų, atveždami savo užaugintų sodo ir daržo gėrybių. Tik neeilinė asmenybė gali mėgautis tokiu savo mokinių dėmesiu po pusšimčio metų!

* 1955–1957 m. Kriukų vidurinės moksleivė  Izolina Lingienė (lietuvybės puoselėtoja, choro „Bičiuliai“ prezidentė, K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, visada kviečianti profesorę į organizuojamas išvykas poeto keliais) savo sveikinamąjį žodį praėjo S. Jesenino eilėmis, pabrėždama jo mintį, kad „per žemę pereiname vieną sykį, tad būkime tvirti...“ ir linkėjo Jubiliatei dosnių dienų, teikiančių protui aštrumo, sielai – gyvybės ir pilnumo.

* Šiaulių miesto trečiojo amžiaus universiteto prorektorius Vaclovas Vingras, Šiaulių universiteto profesoriai Genovaitė Kačiuškienė, Aloyzas Gudavičius, Kazimieras Župerka ir kt. sveikinimo žodžiais linkėjo, kad jubiliatės Danutės širdis ir rankos nepavargtų, bedirbant darbus – visiems reikalingus ir kilnius.

Ištikimybė tradicijai
Šis Šiaulių universiteto lituanistų ir svečių susitikimas Mecenato auditorijoje nebuvo tik pasisėdėjimas. Humanitarinių mokslų katedros vedėja prof. Džiuljeta Maskuliūnienė sakė: „Noriu prisiminimais grįžti 10 metų atgal, kada kolegė šventė kiek mažesnį, bet iškilų jubiliejų ir tradiciniame seminare „Tekstų skaitymai“ pristatė pranešimą „Kas buvo brangaus ir gražaus ir ko išmokė gyvenimas“. Šios dienos, t. y. 146-ųjų, „Tekstų skaitymų“ tema „Prieškario Lietuvos pedagogų palikimas“.

Motyvuodama temos pasirinkimą, profesorė prisipažino: „Ruošdama pranešimą, mintimis bėgau į vaikystę, nes čia prasideda visas žmogaus gyvenimas. O vaikystėje reikšmingiausia buvo mokykla ir mokytojai, be to, augau mokytojų šeimoje. Nepriklausomoje Lietuvoje mokyklos buvo vieninteliai kultūros židiniai. Mokytojai savo pasišventusiu darbu kūrė Lietuvą. Būti lietuviu jiems buvo garbės dalykas.“

Susirinkusiesiems atmintin įstrigo ne vienas D. Klumbytės pasakojimo epizodas apie vaikystę Vandžiogaloje 1936–1941 metais. Pvz.: „Senoji vandžiogališkių  karta buvo fanatiškai nusistačiusi prieš visa, kas lietuviška. Jie skaitė lenkišką spaudą, kur kritiškai buvo vertinama Lietuvos santvarka ir švietimas. Iki 1938 m. Vandžiogaloje nebuvo reguliarių lietuviškų pamaldų. Susipratę miestelio gyventojai siekė, kad lietuviškos pamaldos vyktų bent kas antrą savaitę. Tais sekmadieniais dažnas lenkuojantis parapijietis visai neidavo bažnyčion, o susirinkusieji neretai triukšmaudavo pamaldų metu, norėdami jas nutraukti. Įvedus lietuviškas pamaldas, kunigai lenkiškai paskaitydavo Evangeliją. Pradėjus sakyti pamokslą lietuviškai, lenkai skubėdavo laukan. Visi išėję demonstratyviai stovėdavo šventoriuje iki Mišparų, per Mišias vėl susirinkdavo į vidų. Vandžiogalos klebonų padėtis buvo nepavydėtina – nepaisyti parapijos tautinio margumo kunigai negalėjo. Tad ką daryti?“

Pasak pranešėjos, mokytojai atlikdavo milžinišką darbą: giedodavo ne tik Mišias, bet ir litanijas, rožančių, savo iniciatyva šito mokė mokinius ir kartu su jais giedojo. Taip bažnyčioje buvo tirpdomi nutautėjimo ledai. Tiesa, 1939 m. žlugus Lenkijos valstybei, toji tautų priešprieša kiek sušvelnėjo.

Mokytojams Onai ir Antanui Klumbiams lietuvybės skiepijimas Vandžiogalos vaikams ir jų tėvams kainavo 16 m. tremties Sibire.

Jubiliatė pasakojo apie prieškario mokytojų autoritetą visuomenėje, o svarbiausia – apie vaikų siekį ir norą mokytis. Ir nesyk atsidūsėjo retoriškai klausdama: „O dabar kaip?“ Trumputė replika iš šalies: „Mokytojas šiandien ne autoritetas. Lemiamas smūgis buvo suduotas, kai Nepriklausomybės pradžioje kurį laiką garsiai aiškinta, kad mokytojas – paslaugų (paslauga – tai patarnavimas, vykdant kieno nors pageidavimą, norą) teikėjas. Ir suki galvą, kaip organizuoti darbą, jei mamyčių „pareiškimai paslaugai gauti“ individualūs, kartais net nemotyvuoti, kai jos vadovaujasi tik nuostata – o AŠ noriu, kad mano dukrytė / sūnelis būtų TAIP mokomas? Įsivaizduokite valgyklos virėją, kurios vienas klientas reikalauja virti tirštesnę, kitas tame pačiame puode virti skystesnę, trečias sūroką, ketvirtas – bedruskę sriubą... O paskui choru staugia, kad paslaugos teikėjos profesinė kvalifikacija per žema. Ar ne taip ir su mokytoju? Ką atgalia ranka nudrėbėme ant žemės, sutrypėme, sunku gaivinti.

„Dar neužžėlę keliai ir takeliai“
Taip pavadinta ketvirtoji prof. Danutės Klumbytės memuarų knyga (2018, p. 216, tiražas 30 egz.), kurios sutiktuvės – sudėtinė gimtadienio šventės dalis. Čia „pristatomi niekur dar nepasakoti biografijos fragmentai iš vaikystės metų Švėkšnoje, Ariogaloje, Vandžiogaloje, Kėdainiuose, patirti iki tremties, taip pat atskiri gyvenimo Šiauliuose momentai (po tremties)“. Be to, anotacijoje rašoma, kad šioje knygoje spausdinamos į leidinius nepatekusios pastarojo dešimtmečio autorės publikacijos, straipsniai apie D. Klumbytę ir jos knygas. „Atsiminimuose atsispindi ir nelengvas šimtmečio kelias, kuriuo ėjo paprasti Lietuvos žmonės, kurdami savo valstybę.“

„Knygas rašau vaikaičiams, todėl pasakoju supaprastintai. Ir apie save viską, kas vaikeliams nelengvai prieinama, sudėjau į ją. Esu laiminga, kad jie domisi tuo, ką parašau, dalijasi įspūdžiais su bendraklasiais, apie tai samprotauja savo rašiniuose. Rašydami darbelius, atvažiuoja konsultuotis su manimi. Tai svarbiausioji mano darbo prasmė. Atsiminimų rašymas – tai drauge ir savo pačios, ir savo kartos gyvenimo apmąstymas, mėginimas susivokti, ar būta „kažko“, kas galėtų sudominti kitas kartas“, – kalbėjo knygos autorė.

Kas galėtų sudominti?
„Labai daug kas“, – atsakytų prof. Vytenis Rimkus ir „Sibiro Alma Mater“ šešiatomio iniciatorius bei organizatorius Romualdas Baltutis (abu – mokytojų tremtinių sūnūs), remdamiesi atskirais D. Klumbytės knygos momentais apie mokytojo autoritetą ir sava patirtimi bet kuriomis aplinkybėmis mokytis, kad turėtų žinių, kurių pagrindu susikurtų ateitį ir galėtų didžiuotis esą lietuviai. „Nors tremties tema parašyta labai daug knygų, tačiau kiekvienoje jų galima rasti ką nors nauja“, – kalbėjo prof. V. Rimkus ir vardijo asociacijas, kilusias knygos „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ skaitymo metu, labiausiai pabrėždamas motinos ir mokytojos vaidmenį vaikų ugdymo procese.

Ar šie vaidmenys panašūs į dabartinius? Šiandien mokytojo specialybė toli nuo prestižinės tarpukario Lietuvoje, nes „gyvename nuo reformos iki reformos,nuo akcijos iki akcijos, nuo rinkimų iki rinkimų“. Viskas per dažnai kaitaliojama. Nepasitikime savo pedagoginio paveldo branduoliu. „Žiūrime į kitus, bet vieni daro vienaip, kiti daro kitaip. Užtat ir lekiam tai į Suomiją, tai į Estiją, tai velniai žino kur dar, o galutinio rezultato neturime“ (https://www.15min.lt).

Besiklausant prelegentės pasakojimo, tremties mokytojų vaikų – Romualdo ir Vytenio įspūdžių, vertinant „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“, ne vienam galvoje sukosi mintis: būtina puoselėti teigiamą vaiko požiūrį į mokyklą, skiepyti nuostatą, kad mokymasis – sudėtingas ir sunkus procesas, kad tik atkakliu darbu galima pasiekti užsibrėžtą tikslą gyvenime...

Ir čia pat klausi savęs: „Ką gera duoda iki begalybės aukštinamos vaiko teisės be jokių pareigų? Įdomu, kur bus rengiami profesionalūs pedagogai, galintys visiems užtikrinti aukščiausius išsilavinimo standartus tokiomis darbo sąlygomis: „Aš nenoriu šiandien rašyti, skaityti... Nepatinka fizinio lavinimo pamokoje mankštintis... Neturiu ūpo spręsti uždavinių... Nėra nuotaikos klausytis..?“

Mokinio noras – nekvestionuojamas jo reikalavimas! Ir derinasi prie jo mokytojas.

Taigi, nors ir graži gimtadienio šventė, nors akis traukė meniški knygos „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ viršeliai, sukomponuoti dailininkės Sigitos Valančiūtės iš fotografės ir pedagogės Birutės Musneckienės nuotraukų (kelio Juodeikiai – Žagarė nedidelis vaizdelis), atsiriboti nuo D. Klumbytės prisiminimų sąsajų su šia diena, nebuvo įmanoma. Tokia visiems jautri ir aktuali prelegentės pasirinkta tema „Tekstų skaitymui“!

„Prof. D. Klumbytės keliai ir takeliai“
Tai knygos-dovanos (2018, p. 142, tiražas 1 egz.) pavadinimas. Jos sumanytoja ir sudarytoja Birutė Musneckienė. Kaip rašoma anotacijoje, ji parengta pagal knygos „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ tekstus, kuriuos papildo nuotraukos iš D. Klumbytės, Algirdo ir Birutės Musneckių fotografinio archyvo. Ne, negalvokite, kad knyga „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ be nuotraukų. Jų ten per 130 įkomponuota į tekstus ir dar beveik 50 dokumentų (pvz., Klumbių vaikų – Danutės, Ramutės ir Vytauto – vardu 1948 m. Stalinui rašytas laiškas, prašant leisti Tėveliui gyventi kartu su šeima; saugumiečių atsakymas į O. Klumbienės prašymą pakeisti tremtį), atvirukų ir laiškų faksimilių. Knygoje-dovanoje nuotraukų perpus daugiau, be to, nemažai jų spalvotų. Skiriasi ir knygų formatai, ir dar kai kas...

Knygos „Prof. D.Klumbytės keliai ir takeliai“ viršelių spalvinis pagrindas – vieno iš seniausių Europoje  Stelmužės ąžuolo kamieno fragmentas, kurį paįvairina šakelė su rudenėjančių spalvų lapais. Žvelgi į knygą ir nejučiom pradedi ieškoti simbolinių prasmių, keldamas sau dešimtis „Kodėl?“

Kodėl medis B. Musneckienės taip sureikšmintas? O kas nežino, kad jinai serga „medlige“ – akys tik medžius temato, tad negali praeiti nė pro vieną, jo nenufotografavusi? Gal fotografę savo glėby tebelaiko pagavusi baltiškoji dvasia, visada medžiams teikusi didžiulę mistinę reikšmę? Juk sakoma, kad ąžuolas – stiprios bioenergetinės galios medis, iš kurio žmogus kontakto būdu gauna maksimalų gyvybės energijos kiekį. Juk taip ir su tomis dviem knygomis – „Prof. D. Klumbytės keliai ir takeliai“ / „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ – prisilieti prie jų, „paskaitai gabalais“, kaip per „Tekstų skaitymus“ sakė prof. V. Rimkus, ir jautiesi praturtėjęs ir žiniomis, ir dvasiškai.

Koks galimas prof. Danutės ir knygos-dovanos viršelyje pavaizduoto ąžuolo simbolinis ryšys, sąmoningai užkoduotas Birutės? Ąžuolas – jėgos bei sveikatos, nepriklausomybės, ištvermės ir tvirtumo simbolis. O ar ne šiais bruožais ir skiriasi iš mūsų tarpo profesorė? Tiesa, jubiliatė dar – „gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo įsikūnijimas“ (prof. G. Kačiuškienės sveikinimo frazė), „giedro žvilgsnio į gyvenimą ir žmones šeimininkė“ (prof. K. Župerkos žodžiai), „akinanti į tuos pačius įvykius žvelgti naujai ir mokytis kitaip vertinti istoriją“ (Gražina Augienė) ir t. t.

***
Taigi, prof. Danutės Klumbytės apvaliai gražaus jubiliejaus proga kiekvienas dalyvis buvo šiltais atminimais pagirdytas ir pavaišintas nuostabia gerumo druska. Buvo ir kavos su sumuštiniais. Kas be jų, bet tai – tradiciška.

Knygos-dovanos „Prof. D. Klumbytės keliai ir takeliai“ sumanytoja ir sudarytoja Birutė Musneckienė.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Ketvirtosios prof. Danutės Klumbytės memuarų knygos „Dar neužžėlę keliai ir takeliai“ sutiktuvės – sudėtinė gimtadienio šventės dalis.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.