Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ vyko susitikimas su teatro ir meno kritike Rūta Oginskaite ir aktore Egle Gabrėnaite. Susitikimo metu buvo pristatyta ir R. Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“. Tai šeštoji autorės knyga apie dvylika žvilgsnių į G. Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.

„Visi, kurie skaitys šią knygą, G. Kanovičių pažins naujai“
G. Kanovičius – vienas žymiausių šalies rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki II pasaulinio karo, sukūręs savo tautos epą. G. Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su Raimondu Vabalu („Marš, marš, tra ta ta“), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita“), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.

Rašytojas išvertė į rusų kalbą daugelį lietuvių literatūros klasikos kūrinių, tai ir Balio Sruogos „Dievų miškas“, „Apyaušrio dalia“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, Jono Avyžiaus „Degimai“.

G. Kanovičius yra parašęs daugiau negu dešimt romanų, pjesių. Jo kūryba įvertinta Lietuvos ir Izraelio premijomis, Lietuvos Vyriausybės premija. Autoriaus knygos buvo kelis kartus pristatomos tarptautinei Bookerio premijai. Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyvena Izraelyje.

Susitikimas su teatro ir meno kritike, knygos autore R. Oginskaite ir aktore E. Gabrėnaite prasidėjo nuotaikingu Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorės Janinos Ališauskienės pasakojimu, kodėl į galeriją turėjo atvykti būtent R. Oginskaitė. Anot J. Ališauskienės, buvo ženklai net iš viršaus.

„Tikriausiai pastebėjote, kad esame iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos atnešę G. Kanovičiaus knygų. Tuos romanus vienas mūsų darbuotojas ir paėmė. Paėmęs pajuto kažkokį storumą, manė, kad tai galėjo būti kažkokie pasižymėjimai knygoje. O ten buvo vokas su pinigais. Tą voką nunešėme į biblioteką, o bibliotekininkės pradėjo ieškoti, kam jis priklauso. Tai buvo vienos iš bibliotekininkių, kuri dirbo prieš dvejus metus bibliotekoje. Ši bibliotekininkė veždavo savo tėvukui pensiją. Ji nieko nežinojo apie pinigus, kurie buvo knygoje, tačiau jos tėvukas prisipažino, jog iš tikrųjų užmiršo, kad įsidėjo į tą knygą pinigus, ir nedrįso dukrai pasakyti. Visi, kurie skaitys šią knygą, G. Kanovičių pažins naujai. Padorų, tiesiog teisingą, gerą ir taurų žmogų“, – pasakojo J. Ališauskienė.

„Visas pasakojimas yra apie G. Kanovičių, bet svarbiausia – Olga“
Teatro ir meno kritikė R. Oginskaitė šiauliečiams papasakojo, kodėl pradėjo rašyti knygą apie G. Kanovičių, kaip gimė pati leidinio idėja.  

„Apie G. Kanovičių nėra parašytų knygų, iš kurių būtų galima sužinoti apie jo gyvenimą, asmenybę. Po kiek laiko sulaukiu skambučio iš vyresniojo G. Kanovičiaus sūnaus Dmitrijaus, su kuriuo mokiausi vienoje klasėje. Jam šovė į galvą, jog tik aš galiu parašyti knygą apie jo tėvą, lyg daugiau nėra kitų rašytojų. Su G. Kanovičiumi susipažinau, kai rašiau apie dokumentininką Robertą Verbą. O G. Kanovičius buvo jo pirmo filmo scenarijaus bendraautoris. Aš su juo susitikau, pirmą kartą klausiau jo pasakojimų. Jie mane taip užbūrė, buvo taip gražu, įdomu. Man taip ir išliko, jog G. Kanovičius pasakoja dieviškai. Tuo metu man nesisekė rašyti apie A. Žebriūną, o čia pasiūlo rašyti apie G. Kanovičių. Pagalvojau, juk jis yra krioklys, tereikia nuvažiuoti ir knyga pati suguls“, – pasakojo R. Oginskaitė.

Teatro ir meno kritikė papasakojo, jog iš pradžių G. Kanovičius nenorėjo, kad apie jį rašytų. Tuo metu Izraelyje buvo sudėtingas laikas, vyko sprogdinimai gatvėse, žūdavo žmonės, o per vieną sprogdinimą žuvo G. Kanovičiaus kaimynų vaikas. Dėl šios nelaimės G. Kanovičius net negalėjo galvoti apie knygą, tačiau jo jaunesnysis sūnus Sergejus tos minties nepaliko. R. Oginskaitė padedama sūnų su žydromis viltimis išvyko į Izraelį susitikti su G. Kanovičiumi.

„Tikėjausi, kad man bus dieviškai papasakota, pati knyga suguls į mano diktofoną, jog atsidursiu rojuje. Visos mano viltys per kelias dienas žlugo. Kai ateidavau pas G. Kanovičių į namus, jis įsijungdavo kaip mygtukas ir be paliovos kalbėdavo, o aš klausydavausi. Jis pasakodavo tai, ką aš  jau žinojau, buvo visiška neviltis. Dabar, kai tai retrospektyviai prisimenu, žmogus pasakojo savo gyvenimą knygai, jis troško, kad joje būtų parašyti patys svarbiausi dalykai, jis man juos įkalė, dovanojo, o aš priešinausi, norėjau kažko kito. Tam, kad su žmogumi susikalbėtum, reikia laiko, reikia, kad klausytojas pasitikėtų. Šnekėti su žmogumi yra darbas. G. Kanovičius jau nuo pirmų dienų pasakė, kad knyga bus apie jo kūrybą. Bendrauti su G. Kanovičiumi man padėjo jo žmona Olga. Ji visada buvo su mumis, rūpinosi ir buvo ta, kuri nusprendė, kad knyga bus. Į mūsų pokalbius ji vis įsiterpdavo, papildydavo ir nuo pirmų dienų jutau, kad dirbame trise. Supratau, kad Olga šioje knygoje labai svarbi. Visas pasakojimas yra apie G. Kanovičių, bet svarbiausia – Olga“, – pasakojo R. Oginskaitė.

„Olga išgelbėjo mano knygą“
Aktorė E. Gabrėnaitė teigė, kad perskaitė visas R. Oginskaitės knygas, tačiau knyga apie G. Kanovičių labai išsiskiria iš kitų rašytojos knygų.

„Kai pradėjau ją skaityti, man buvo taip gera, kažkokia šviesa iš tos knygos eina, neišpasakytas gerumas, didžiulė meilė. G. Kanovičius buvo protingai tylus, lyg jo nebūtų. Man jis paliko didžiulę pagarbą, nors neteko labai asmeniškai su juo bendrauti. Šią knygą reikia skaityti ne vieną kartą. Juk būna tokių knygų, kai atsiverti bet kokį jos puslapį, perskaitai ir būna gera širdžiai“, – teigė aktorė E. Gabrėnaitė.

R. Oginskaitė prasitarė, kad jai labai svarbu  pakalbėti apie G. Kanovičiaus senelę, kuri yra visų jo kūrinių pagrindinė herojė.

„Aš klausiau, kas iš jo giminės liko Jonavoje. G. Kanovičius atsakė, kad niekas, nes visi išmirė, tačiau aš jam pasakau, kad pagal viską sprendžiant senelė liko Lietuvoje. Tada atsiranda tokia pauzė ir iš jos suprantu, ko aš paklausiau. Matau, kad žmogui  sunku atsakyti. Jis ištaria: „Nei jos kapo, nei žinios, kad ji išliko, aš neturiu.“ Šitoje vienoje frazėje – visas holokaustas“, – pasakojo R. Oginskaitė.

Susitikimo pabaigoje R. Oginskaitė papasakojo, kaip pagaliau knyga užbaigiama ir kaip ji  pasiekia Kanovičių šeimą. R. Oginskaitė buvo išlaikiusi paslaptį, kad knyga buvo rašyta trise. Kanovičiai skaitė popierinį knygos „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ variantą, kad 87 m. žmonėms būtų paprasčiau. Į Izraelį siuntinys keliavo apie 3 savaites. Ir po kiek laiko jaunesnysis sūnus Sergejus R. Oginskaitei pranešė, kad tėvai gavo.

„Ir jie skaito, galvoju, kaip bus su Olga. Ji niekada gyvenime nebuvo užrašyta, niekada. Ką reiškia žmogui pirmą kartą ir netikėtai pamatyti, kad ji  išgirsta ir yra tos knygos herojus. Kaip ji sureaguos, kaip jausis, man svarbiausia buvo jos reakcija. G. Kanovičius man perduoda, kad Olga sako, jog jai per daug dėmesio, o G. Kanovičius teigė, kad ji nusipelnė pusės dėmesio. Taip susiklostė, kad kai knyga nukeliavo į Izraelį, buvo atvykę ir Sergejus su Dmitrijumi. Tai mano knygą skaitė keturiese ir reiškė savo nuomonę. Galų gale skaitau visų pastabas ir matau, kad mano visa knyga  metama į šiukšlių dėžę. Sergejus man rašė, jog tėvai papasakojo viską, bet jie nesitikėjo, kad viskas atguls į knygą, ir dabar jie turi išrankioti intymias vietas. Knygos nebėra, aš tikrai neišrankiosiu, neišbrauksiu, knyga neišeis, ji dedama į stalčių, nes jos nėra. Aš dirbau dvejus metus ir padariau nieką. Po kiek laiko gaunu elektroninį laišką iš Olgos. Jame ji rašo: „Pas mus visą savaitę vyksta karštos diskusijos dėl knygos finalo. Aš dar visos knygos neperskaičiau, bet perskaičiau finalą ir, mano nuomone, viskas turi likti taip, kaip yra.“ Ties tuo diskusijos ir baigėsi. Jūs galite įsivaizduoti, ką reiškia Olga šioje šeimoje. Ji išgelbėjo mano knygą“, – pasakojo R. Oginskaitė.

Teatro ir meno kritikė R. Oginskaitė: „Tuo metu man nesisekė rašyti apie A. Žebriūną, o siūlo rašyti apie G. Kanovičių. Pagalvojau, juk jis yra krioklys, tereikia nuvažiuoti ir knyga pati suguls.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Teatro ir meno kritikė R. Oginskaitė ne vieną privertė nusišypsoti.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.