Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje vykusi meninė-literatūrinė kompozicija „Prakalbinkime varpą“ papuošė ten vykstančią unikalią varpų parodą. Renginys skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui ir Lietuvių kalbos dienoms. Parodoje eksponuojami šiauliečių kolekcininkų Petro Kaminsko varpai ir Jono Nekrašiaus ekslibrisai, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus varpų rinkiniai, leidinių paroda „Literatūros almanachas Varpai: istorija ir dabartis“.

„Svarbiausias yra vidinis varpo skambėjimas“
Meninė-literatūrinė kompozicija „Prakalbinkime varpą“ prasidėjo lietuvių poetų eilėmis apie varpą, kurias skaitė Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleiviai. Po jų Šiaulių universiteto doc. dr. Dalia Jakaitė apžvelgė varpų, varpininkų bei varpinių reikšmę literatūroje ir religiniame gyvenime.

Ji teigė, jog varpo svarbiausia paskirtis religiniame gyvenime – sustiprinti liturginio ir švento laiko ritmą, jį įprasminti. Į liturgines valandas kviečiantis varpo skambesys svarbus ne tik religine, bet ir estetine prasme. Varpo skambesys sukuria harmoniją, paruošia tikinčiuosius maldai, tačiau apie varpą, varpininkus ir varpines dr. D. Jakaitė detaliau pristatė literatūroje.

„Tarpukario epochos literatūroje apstu kūrinių apie varpą. Pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ jau pirmu sakiniu pagrindinis veikėjas kviečiamas varpo dūžiais. Jie yra stiprūs, drąsūs. Prozininko Antano Vaičiulaičio novelėje „Vidudienis kaimo smuklėje“ varpas suskamba ne kūrinio pradžioje, o pabaigoje. Šis tyloje išgirstas garsas yra nuolankumo gestas.  Aušros vartų vaizdas vainikuoja visą novelę ir suteikia ypatingą prasmę piligriminei kelionei. Varpas skamba ir gamtos apsuptyje. Jis kviečia pakelti akis į amžinybę, į dangų. Jurgio Baltrušaičio eilėraštyje „Vakaro varpas“ varpas kviečia meditacijai, o jo skambesys derinamas su psalmių atgarsiais. Balio Sruogos eilėraščiuose varpas irgi yra kaip laisvės simbolis. Jo poezijoje varpas  siejamas su karo atmosfera. Pokario epochoje  vaizduojamos varpinės. Pavyzdžiui, Kazio Bradūno, Marcelijaus Martinaičio kūryboje. Apleista varpinė – tarsi pažeistas žmogaus kūnas. Sauliaus Šaltenio romanas „Kalės vaikai“ nepraranda aktualumo ir šiandien. Romano fabula būtų neįsivaizduojama be varpininko Karvelio, kuris rūpinasi Kristijono gyvenimu ir mirtimi. Vis pasikartojanti atgaila skamba kaip varpas, prie kurio vis sugrįžta autorius. Svarbiausias yra vidinis varpo skambėjimas“, – pasakojo dr. D. Jakaitė.

„Mūsų miesto varpų istorija – įdomi, paslaptinga, netikėta ir detektyvinė“
Parodos idėjos autorius, kultūrologas J. Nekrašius teigė, jog Šiauliuose Lietuvos šimtmečiui vyko įvairūs masiniai renginiai, kuriais Šiaulius siekta apžiūrėti visais aspektais. Jo nuomone, lieka neišanalizuota mūsų paveldo dalis, ypač varpų indėlis mūsų kultūroje. Juk muziejininkai, kraštotyrininkai dar turi daug ką parodyti. Šiaulių bažnyčių, įvairių gimnazijų, įstaigų varpai papildo mūsų miesto kultūros dalį.

„Taip jau susiklostė, jog prieš dvejus metus teko pasidomėti ir aplankyti visas Šiaulių miesto bažnyčias, užlipti į varpines, pasižiūrėti, kaip atrodo tie varpai. Galiu pasakyti, kad mūsų miesto varpų istorija yra labai įdomi, paslaptinga, netikėta, net šiek tiek detektyvinė. Balys Buračas rašė apie varpą, kuris buvo gabenamas per Talkšos ežerą ir nuskendo. Vulfas Nurokas ištraukė šį varpą, ir tokiu būdu žydams buvo leista užsiimti prekyba. Tai taip pat rodo, jog varpai visais laikais buvo būtini, svarbūs ir papildė miesto aurą. Jei Šiauliuose neskambėtų varpai, tai visada kažko trūktų. Šiaulių katedroje dominuoja varpų aura, laikomasi tos tradicijos, kai varpai skamba nustatytu laiku, kviesdami tikinčiuosius į bažnyčią. Patys pirmieji duomenys ir informacija apie varpus yra maždaug paminėta prieš 570 m. Carinės Rusijos imperijos, vokiečių okupacijos laikais taip atsitiko, jog kunigams siekiant išsaugoti varpus teko juos slėpti“, – pasakojo renginio iniciatorius, kultūrologas J. Nekrašius.   

Kolekcininkas P. Kaminskas yra surinkęs daugiau kaip 300 varpų
Parodoje eksponuojami du senieji varpai, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tai XVIII a. Senosios Žagarės bažnyčios varpai. Vienas su įrašu „SOLI DEO GLORIA MITAV 1740“ („Vienam Dievui garbė. Mintauja 1740 m.“), kitame įrašyta „SOLI DEO GLORIA“ (Vienam Dievui garbė).

Taip pat eksponuojamas varpas „Juozas“, kurį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekai paskolino Lietuvos nacionalinis muziejus. Šį varpą 1936 m. Rėkyvos koplyčiai dovanojo Šiaulių miesto burmistras Juozas Valančius (1891–1942 m.). Sovietmečiu šis varpas atsidūrė Vilniuje ir buvo įmontuotas į katedros varpinės kariljoną. Vėliau varpas įtrūko ir buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur saugomas iki šiol.

Varpas kaip simbolis dažnai aptinkamas mažosios grafikos kūriniuose ir knygos ženkluose. Parodoje eksponuojama per 40 mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibrisų iš J. Nekrašiaus kolekcijos. Juos įvairia grafikos technika sukūrė lietuvių dailininkai.

Kolekcininkas P. Kaminskas yra surinkęs daugiau kaip 300 varpų: didesnių, mažesnių ir visai mažučių. O pats didžiausias sveria apie 20 kg. Kolekcija, pradėta rinkti maždaug 1980 m. Parodoje eksponuojama per 30 kolekcininko P. Kaminsko surinktų varpų. Iš jų paminėtini šie: varpų meistro A. Smirnovo Valdajuje lietas varpas (1802 m.), Rusijos meistro J. Baranovo lietas varpas (1844 m.), prancūzų meistrų lietas stalinis varpas su imperatoriaus Napoleono figūrėle (XIX a. vid.), Rusijos meistrų varpas su užrašu „Šaukiu be burnos, veju be botago“ (XIX a. vid.), Rusijos meistrų varpas su užrašu „Ką myliu, tam ir dovanoju“ (XIX a. vid.), varpas su užrašu „Pirk, pinigų negailėk, su manim bus linksmiau važiuoti“ (1887 m.), stalinis varpas su medžioklės scena (1900 m.) ir kt. Meninė-literatūrinė kompozicija „Prakalbinkime varpą“ baigėsi poeto Jaunius Kulnio perskaitytais eilėraščiais iš jo eilėraščių knygos „Varpo gaudimas“.

Parodos idėjos autorius, kultūrologas J. Nekrašius: „Patys pirmieji duomenys ir informacija apie varpus paminėta maždaug prieš 570 m.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.