Vaikystės prisiminimai apie šaulius ir Lietuvos kariuomenės vasaros stovyklas Kurtuvėnuose
Iškilmingas stovyklos atidarymas
Kurtuvėnuose, šalia Pašvinio ežero, buvo ta vieta, kur kasmet buvo rengiamos Lietuvos kariuomenės vasaros stovyklos.

Stovyklos teritorijoje neteko lankytis, tačiau karių atvykimas į stovyklą paliko neišdildomų prisiminimų. Kariuomenės kolona atkakdavo keliu nuo Bubių pro tūkstantmetį ąžuolą. Priekyje kolonos ant gražaus žirgo jodavo generolas Stasys Raštikis. Po jo sekdavo karių kolona – raiti ulonai (lengvosios kavalerijos kariai), specialūs vežimėliai su patrankėlėmis, šarvuočiai, tanketės (lengvieji tankai) ir sunkvežimiai su kareivėliais. Kolona į miestelio teritoriją įžengdavo dainuodama.

Man ypač būdavo gražu žiūrėti į ulonus, net padėdavau jiems dainuoti „Ulonai, ulonai“.  Įspūdingai atrodė nedidelės tanketės, kurių atvirame bokštelyje stovėdavo kareivėlis.

Kolona įvažiuodavo į miestelį per gyventojų ąžuolo vainikais papuoštą bromą (vartus) visai netoli mokyklos. Kareivėlių koloną pasitikdavo su gėlėmis ir obuoliais. Atsimenu, kaip teikiau generolui S. Raštikiui obuolių pintinėlę. Jis pasilenkė paimti, bet kartu su ja pakilau į balną ir aš... Koks neapsakomas džiaugsmas ir pasididžiavimas!

Kolona, iškilmingai lydima miestelėnų, pasukdavo prie Pašvinio ežero. Netrukus prasidėdavo ulonų paradas pro mokyklą, link Girnikų kalno. Ir vėlgi su dainomis! Įsiminė vakarai, kai miestelio erdvėje sklaidydavosi nuostabios kareivėlių dainos. Iki šiol jos tebeskamba mano ausyse.

Nepakartojami įspūdžiai. O svarbiausia – dažnai pas mano tėvelį Liudą Baltutį, mokyklos direktorių, atvykdavo į svečius jo draugas generolas S. Raštikis. Ilgai jie sėdėdavo tėvelio kabinete, aptarinėdami šaulių ir Lietuvos svarbius klausimus. Prisimindavo kovas su bermontininkais. Tame kambaryje buvo ir mano lova, kurioje gulėdavau, bet nemiegodavau, tik ištempęs ausis klausiausi jų įdomiausių pokalbių.

Ta proga abu aplankydavo kapines, Lietuvos karių kapus. Aš būdavau nuolatinis jų palydovas.

Šaulių būrys Kurtuvėnuose
Kurtuvėnų šauliai garsėjo savo veikla. Šauliai –  visi mokyklos mokytojai. Būrio vado pareigos buvo patikėtos tėčiui Liudui Baltučiui. Pavaduotojas – ūkininkas Vaclovas Vileikis. Itin aktyvia veikla pasižymėjo mokytoja Skablauskaitė – busimoji Šiaulių muziejininko Vaitiekūno žmona.

Paprastai būrio vadovybė posėdžiaudavo mūsų kambaryje. Būrys buvo suformavęs du dūdų orkestrus, chorą, veikė dramos ratelis. Šalia mokyklos įrengė dvi aikštes, kuriose vykdavo šaudymo mokymai, manevrai, sporto rungtynės, krepšinio treniruotės ir varžybos, granatų mėtymo pratybos ir kita. Tai būdavo tikros sporto šventės vietiniams gyventojams, ir ne tik jiems.

Renginiuose aktyviai dalyvaudavo jaunieji šauliai. Po kiekvieno susibūrimo jo dalyviai šalia mokyklos būdavo vaišinami kava ir skaniu pyragu. Mokyklos salėje nuolat vykdavo šaulių būrio vakarai, choro ir orkestrų koncertai, vaidinimai, loterijos. Visoms toms pramogoms vadovavo ir dirigavo mano tėtis. Iškilmingos eisenos į bažnyčią, įvairios parodos ir gegužinės – tai vis Kurtuvėnų šaulių veiklos rezultatai.

Ištikimi renginiuose dalyviai – mokiniai ir jų tėveliai. Pamokos mokykloje visada prasidėdavo Lietuvos himno giedojimu. Mokiniai nuolat lankydavo partizanų kapelius – tvarkydavo, puošdavo gėlėmis, paklausydavo mokytojų pasakojimų apie juos, parymodavo.

Mokyklos antrajame aukšte buvo įrengtas muziejus. Čia eksponuoti įvairūs mokinių radiniai: 1914 m. karo ginkluotės detalės, šalmai... Buvo ir akmens amžiaus įrankių, žurnalai „Trimitas“, „Karys“ ir kt. Ir mokiniai, ir mokyklos svečiai susidomėję apžiūrinėdavo eksponatus. Tikriausiai dėl to į šaulių organizuojamas šventes susirinkdavo gausybė valstiečių. Pagarba Tėvynei buvo jaučiama visuomet ir visur...

Įsiminiau, kaip Tėvelis apsirengė kario uniformą ir išvyko į karinius mokymus, kaip mes, vaikai, likome vieni su mama. Po kurio laiko Tėvelis trumpam parvyko namo. Kvapą užgniaužę klausėmės jo pasakojimų apie gyvenimą ir mokymus kariuomenėje.

Prisimenu, kaip manęs paprašė numauti aulinius batus, nuvynioti autus. Pajutau tikrą kario gyvenimo skonį, kai pamačiau ant Tėčio kojų pūsles. Po mokymų nuolat klausinėdavau Jo apie karišką gyvenimą. Aišku, ant galvos tokiais momentais užsidėdavau kario kepurę. Buvo labai įdomu ir gražu.

Bus tęsinys

Kurtuvėnų šaulių būrio vadovybė. Antras iš kairės L. Baltutis, antras iš dešinės
V. Vileikis.
Autoriaus archyvo nuotr.

Apmokymai kariuomenėje. Antroje eilėje iš kairės pirmas L. Baltutis.
Autoriaus archyvo nuotr.