Lietuva ir knyga  
Pradžioje buvo Žodis. Paskui atsirado raštas. Žmogus išmoko užrašyti žodį, mintį. Raštu išdėstyti žodžiai sugulė į knygą. Užrašius kalbą, žodžiai sustingsta. Bet užfiksuotas žodis nedingsta. Išskobtas medžio tošyje, išdegintas molyje, įrėžtas akmenyje ar užrašytas popieriuje, jis išsaugomas, gyvena savo gyvenimą. Rašte sukauptos žinios, mintys perduodamos iš kartos į kartą. Parašytas žodis neatskiriamai susijęs su knyga. Raidė ir žodis, kaip kalbos ir filologijos pagrindas, – knygos sudedamieji elementai. Atsiradus knygai žmonės išmoko perteikti žinias ir patirtį ateinančioms kartoms. Knyga, kaip svarbiausia išminties ir patirties kaupimo priemonė, – ištikimai tarnauja žmogui.

Knygos, kurias rankomis perrašinėdavo vienuoliai, iš pradžių buvo tokios retos ir brangios, kad viduramžiais jas prirakindavo grandinėmis. Gražiai įrišta ir apipavidalinta, ji labai skiriasi nuo pirmųjų spausdintų knygų, kurios pasirodė Europoje XV a. viduryje. Spausdintos knygos nėra labai senas žmonijos išradimas. Knygos atsiradimas siejamas su vokiečių spaustuvininko Johano Gutenbergo (Johannes Gutenberg, 1400-1468), spaudos išradėjo, vardu. Iki tol knygos Europoje buvo perrašinėjamos ranka popieriuje, o ypač vertingoms – naudojamas pergamentas.

J. Gutenbergas apie 1440 metus išrado metalinių spaudmenų gamybos technologiją, rankines spausdinimo stakles ir spaustuvinius dažus. Jis pradėjo spausdinti knygas taip: iš raidžių rinkti žodžius, eilutes, pastraipas. Šitaip iš raidžių buvo surenkami teksto puslapiai, o juos išspausdinus iš to paties šrifto renkami kiti.  Johano Gutenbergo išradimas – knygų spausdinimo staklės – pakeitė pasaulį. Šis išradimas suteikė postūmį plėtotis žmonijos pažangai, sukėlė raštingumo protrūkį ir spartų mokslo ir technikos šuolį.  Informacija ėmė sklisti spausdintų knygų forma. Taip spausdinamos knygos pasidarė prieinamesnės daugeliui žmonių. Spausdintos knygos ėmė plisti už vienuolyno ir valdovų bibliotekų sienų. Padidėjo skaitytojų auditorija, be to, spausdintas žodis daug patikimiau saugojo kurio nors laikotarpio minties pėdsakus pėdsakus ateičiai. Kito ne tik pačios knygos, bet ir jų skaitymo bei saugojimo būdai.

Žymiausias J. Gutenbergo leidinys yra 42 eilučių Biblija, išspausdinta Vokietijoje Mainco (Mainz) mieste 1452-1455 metais. Tai poligrafinio meno šedevras, viena gražiausių ir brangiausių pasaulio knygų, išspausdinta lotynų kalba, gotiškosios tekstūros šriftu, puošni, o tai būdinga rankraštinėms knygoms. Manoma, kad šio unikalaus leidinio buvo išspausdinta 180-200 egzempliorių: 30-35 egzemplioriai pergamentiniai, o likusieji – popieriuje (Aleksandravičienė I. Gutenbergo 42 eilučių Biblijos faksimilė. XXI amžius, 2014 balandžio 25).

Lietuvą pirmosios rašytinės knygos pasiekė XIII a. Rašymo lietuviškai pradžia laikytina XV a. pabaiga. 1499 m. Lietuvoje pradedamos rašyti knygos, atskiri tekstai lietuvių kalba. Lietuviški įrašai rankraštinėse ir spausdintose knygose siekia XVI a. pirmąją pusę. Seniausi užrašyti lietuviški žodžiai yra „Mišiole“, kuris išleistas Lione (Prancūzija) 1501 m. „Mišiolas“ saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centre. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas yra knygoje „Tractatus sacerdotalis“ („Traktatas kunigams“), išleistoje 1503 m. Strasbūre. Šios lotyniškos knygos paskutiniame puslapyje yra ranka įrašytas trijų poterių 25 eilučių lietuviškas tekstas ir žegnonė: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“. Manoma, kad šie poteriai įrašyti XVI a. pirmajame ketvirtyje ir kad tai perrašyta iš kito, dar ankstesnio teksto, kuris kol kas nežinomas. Viena lietuviška frazė „Devo zudyne“ yra 1530 m. homilijų (pamokslų) rinkinyje.

 Ko reikia žmogui, kad jis išliktų žmogumi? Be duonos ir pastogės, šildančių kūną, reikia knygos, šildančios, kuriančios dvasią, be kurios jis – tik mėsos ir kaulų rinkinys. Taip maždaug prieš 470 metus kalbėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1520–1572). Šis valdovas buvo aistringas bibliofilas, jo gausi ir reta biblioteka Vilniuje sudarė apie 4000 tomų. Žygimantas Augustas, nuo 1547 m. knygas rinkti pradėjęs, sukaupė vieną turtingiausių mokslinės humanistinės literatūros rinkinių Rytų Europoje. Karaliaus nurodymu knygas jo bibliotekai įgalioti asmenys atveždavo iš visos Europos. Daugiausia knygų įsigyta Frankfurte prie Maino. Knygos buvo įrišamos Krokuvos ir Vilniaus meistrų į medinius kietviršius, aptrauktus ruda oda, puoštos renesansiniais ornamentais, su įspaustu superekslibrisu (žinoma per 10 atmainų) – Lietuvos ir Lenkijos herbais, užrašu „Sigismundi Augusti monumentum“, sutrumpintu knygos pavadinimu ir įrišimo data. Spaudus raižė karališkasis auksakalys J. Gundas (Joannes Gund), tuomet gyvenęs ir dirbęs Vilniuje.

Žygimanto Augusto biblioteka iki 1565 m. buvo laikoma Vilniuje, vėliau perkelta į Tykocino pilį (dab. Lenkija). Po karaliaus mirties jo biblioteka buvo išblaškyta, išdalinta dvariškiams, perėjo vėlesniems valdovams bei kitiems didikams  ir tik nedidelė jos dalis 1579 m. pateko į Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteką. Šios gausios ir bibliotekos vertingos knygos dabar saugomos Lenkijos, Italijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Vokietijos ir kitų šalių bibliotekose bei privačiose rinkiniuose, taip pat Vilniaus universiteto ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo biliotekose.

Lietuvoje pirmieji knygų perrašinėtojai, rinkėjai ir saugotojai buvo vienuoliai ir dvasininkai. Dvasininkų centras Lietuvoje buvo Vilnius, tad čia pirmiausia įsikūrė pirmosios spaustuvės ir bibliotekos. XVI a. spausdintos knygos atėjo į Lietuvą. Lietuvoje rankraštinių knygų, o vėliau ir spausdinto žodžio, atsiradimas pirmiausia siejamas su teisiniais dokumentais (Lietuvos Statutais), administraciniais aktais (Lietuvos Metrika), istorijos kronikomis (Lietuvos Metraščiais) ir religinio pobūdžio raštais. Taip savo kelią pradėjo lietuviškos knygos.

Pirmąją knygą „Mažoji kelionių knygelė“ Vilniuje apie 1522 m. išspausdino spaustuvininkas Pranciškus Skorina (1490-1541). Pirmoji knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai...“ („Catechismusa prasty szadei...“) buvo išspausdinta 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje Hanso Veinreicho spaustuvėje gotiškomis raidėmis (spėjama, jog tiražas buvo 200-300 egz.). Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus pavardė buvo iššifruota iš akrosticho. „Katekizmo“ eiliuotos prakalbos 3-19 eilutėse slypi sulotyninta Martyno Mažvydo pavardė MARTJNVS MASVJDJUS.

„Katekizmas“ prasideda dedikacija ir prakalba lotynų kalba, M. Mažvydo parašyta eiliuota prakalba. Tai seniausias originalus eilėraštis ir akrostichas lietuvių kalba. Toliau pateikiamas elementorius, kuris yra pirmasis ir seniausias lietuvių kalbos skaitymo ir rašymo vadovėlis. Daug vietos skiriama 5 dalių seniausiam lietuviškam katekizmui, o daugiausia – giesmėms (11 verstinių giesmių giesmynėlis); jos sudaro seniausią lietuvišką giesmyną su natomis.

Seniausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodžiusi ir išlikusi lietuviška knyga – 1595 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistas Mikalojaus Daukšos verstas J. Ledesmos „Katekizmas“. Tai ir pirmoji lietuviška iliustruota knyga. 1599 m. toje pačioje spaustuvėje išspausdinta M. Daukšos „Postilė“.

Šių knygų atsiradimas Lietuvoje – kultūros brandos proveržis. Šios knygos – reikšmingi senosios lietuvių kalbos paminklai, įprasminę lietuvišką žodį, padėję spausdintam žodžiui ir raštijai, formavę lietuvių literatūrinę kalbą ir švietimą.

Lietuvoje knygos buvo įrišamos XV a., o XVI-XVII a. dirbo ne tik pavieniai knygrišiai, bet ir jų cechai. Pirmosios bibliotekos Lietuvoje įkurtos XV a. pabaigoje. Pirmasis žinomas knygų sąrašas sudarytas 1510 m. Lietuvos kanclerio A. Goštauto, jame įregistruoti 92 tomai. Tarp didžiausių ir seniausiųjų Lietuvos bibliotekų yra 1570 m. įsteigta Vilniaus universiteto biblioteka. XVI a. Lietuvoje pradėta prekiauti knygomis. 1600 m. Vilniuje veikė pirmieji knygynai.

Lietuvos spaudos draudimo metais (1864–1904) knygas platino knygnešiai. Nuo 1989 m. kovo 16 d. kasmet Lietuvoje švenčiama Knygnešio diena.

2017 m. sukako 470 metų kai 1547 m. sausio mėnesį Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai...“ Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais. Išsaugoti lietuvišką kalbą padeda knygos ir spausdintas žodis.

Parašyti, išleisti knygą – vadinasi pakloti pamatą dvasią ir sielai. Išsaugoti knygą, turtinti biblioteką, - išsaugoti šeimos, valstybės garbę. Perduoti knygą, biblioteką, jos rinkinius kitoms kartoms, palikuonims prilygo šventos relikvijos perdavimui ir savęs įprasminimui. Ką mūsų karta paliks ateinančioms kartoms? Geriausia, ką gali, -  KNYGĄ.

Lietuvą galima vadinti knygų bei nuosavybės ženklų šalimi. Atsiradus rašytinėms, o vėliau ir spausdintoms knygoms, dažniausi nuosavybės ženklai buvo įvairūs įrašai, ekslibrisai, superekslibrisai. Knygų rašytinė kultūra Lietuvoje skleidėsi įvairiais pavidalais. Vienas iš seniausių rankraštinių įrašų yra lietuvio pamokslininko Kaune apie 1500 m. įrašas inkunabule, priklausiusiame Kauno dominikonų vienuolynui: „Pro cello praedicatoris Lithwanici in loco Coffnensi“. Labai reikšmingi ir svarbūs knygos istorijai raštijos pradininko Aleksandro Raduinionio (apie 1526-1583) rankraštiniai įrašai: „Alexander Radunius Lituanus sibi et suis comparavit“ (Aleksandras Raduinionis, lietuvis, sau ir saviesiems įsigijo), „Alexander Radunius Lithuanus. 1541 (Aleksandras Raduinionis, lietuvis. 1541). A. Raduinionio įsigytose knygose (Augustino Aurelijaus pamokslai, išspausdinti Bazelyje 1492 ir 1495 m.) yra minėti rankraštiniai įrašai.

Ne mažiau reikšmingi mūsų kultūros istorijai ir kito lietuvių raštijos pradininko, kūrusio Mažojoje Lietuvoje, M. Mažvydo ranka įrašytas knygos nuosavybės įrašas lotynų kalba. Žinomi du Martyno Mažvydo rankraštiniai įrašai. Vienas jų XVI a. konvoliute. Ten lotyniškai įrašyta: „M. Mossuid sibi et suis comparavit“ (M. Mažvydas sau ir saviškiams įsigijo). N. Feigelmano nuomone, M. Mažvydas šią knygą įsigijo studijuodamas Karaliaučiaus universitete apie 1546–1548 metus, tad ir įrašas turėjo rastis tuo metu. Kitas M. Mažvydo rankraštinis įrašas yra graikų kalba: „He encebia pros panta ophelimos esti“ (Dievobaimingumas pravartus visuose dalykuose) [(Feigelmanas N. M. Mažvydo autografas universiteto bibliotekoje. „Literatūra ir menas“, 1981 birželio 13, p. 16.).

Seniausi knygos nuosavybės ženklai – superekslibrisas ir ekslibrisas Lietuvoje pasirodė anksčiau nei pirmoji spausdinta knyga. Manoma, kad į Lietuvą ekslibrisas pirmiausia atkeliavo iš Lenkijos, o vėliau ir iš Vokietijos, kartu su knygomis, popieriaus gamybos, auksakalystės, knygų leidybos ir knygrišystės amatais. Čia jau beveik 500 metų puoselėjamos ekslibriso ir superekslibriso tradicijos.

Lietuvoje seniausias knygos nuosavybės ženklas yra Žygimanto Senojo (1467–1548) superekslibrisas su Vyčio piešiniu ir plokštelėje įrėžtais 1518 metais. Seniausiu ekslibrisu laikomas Vilniaus vyskupo Pauliaus Aleksandro Alšėniškio (1486–1555) knygos nuosavybės ženklas, sukurtas nežinomo dailininko apie 1533 m. Tai medžio lentelėje išraižytas piešinys: plataus augmenijos vainiko apgaubtas, vyskupo insignijomis papuoštas skydas su jame pavaizduotu P. A. Alšėniškio herbu – Kentauru. Knyga su šiuo ekslibrisu saugoma Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje. Šios knygos viršelyje yra ir P. A. Alšėniškio superekslibrisas su Vyčio herbu bei įspaustais knygos įrišimo metais – 1533 (Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai 1518-1918. Vilnius: „Mokslas“, 1984, p. 7, 16).

Knygos ženklai – rankraštiniai įrašai, knygos antspaudai, lipdės, įspaudai, ekslibrisai ir superekslibrisai padeda geriau pažinti tūkstantmetę Lietuvos istoriją ir kultūrą, praeities ir dabarties įvykius, žmones ir jų pasaulėžiūrą.

Šiauliai glaudžiai susiję su lietuviškos knygos raida. Šios sąsajos ėmė reikštis dar XVII a., pirmajam Šiaulių apskrities poetui, klebonui Petrui Tarvainiui parašius „Linksmą pasveikinimą...“ („Przywitanie wesole“), juo sveikinama nauja Šiaulių bažnyčia. Šis eiliuotuotas pasveikinimas Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus atvykimo į Šiaulius proga buvo išspausdintas 1634 m. spalio mėnesį Vilniuje jėzuitų akademijos leidykloje. Šios sąsajos nenutrūko ir lietuviškos spaudos ir draudimo laikotarpiu (1864–1904). Šiaulių knygnešiai platino lietuviškas knygas, kurios slapta buvo gabenamos iš Tilžės. Gubernijos alaus daryklos rūsiuose, tuščiose statinėse buvo slepiama caro draudžiama literatūra. Gubernijos dvaro savininkai Zubovai, būdami pažangūs rusų inteligentai, gynė lietuvišką spaudą, Šiauliuose steigė ir rėmė mokyklas ir bibliotekas.

Knygos kiekvienos tautos gyvenime vaidina svarbų ir nepakeičiamą vaidmenį. Jos padeda nugalėti tamsą, moko gyvenimo išminties ir suteikia žinių. Lotynų išmintis moko: libri amici, libri magistri (liet. k. knygos - draugai, knygos - mokytojai). Lietuvoje nuo seniausių laikų knygoms, bibliotekoms skiriama daug dėmesio ir pagarbos. Ne išimtis ir Šiauliai. Čia XIX a. pabaigoje atsiradus poligrafijai, knygos buvo spausdinamos spaustuvėse, įrišamos knygrišyklose, parduodamos knygynuose, kaupiamos bibliotekose ir skaityklose. Žmogus ir knyga – neatsiejami dalykai. Knygos nuo seno užima deramą vietą daugelio šiauliečių bibliotekose, įvairių spaudinių rinkiniuose.

Knygos nueina ilgą kelią, kol pasiekia savo skaitytoją. Pirmiausia turi būti autorius, dar vadinamas rašytoju, kuris tą knygą turi parašyti, leidėjas, rengiantis jos rankraštį spaudai, ją spaustuvininkas turi spaustuvėje išspausdinti, knygrišys – įrišti, knygynas – parduoti pirkėjui, pastarasis ją įsigyti savo bibliotekai, skaitytojas, atvykęs į biblioteką, išsirašyti, – kad perskaitytų. Ši knyga nebaigtinė, ji skatina ir toliau ieškoti, rinkti duomenis ir vertinti.

Mes šiandien pagerbiame ir išaukštiname KNYGĄ labiau, nei kurį nors kitą tūkstantmečio vertą projektą; ji įkūnija valstybės, tautos praeities, dabarties ir ateities ryšį, ne negyvą paminklą praeičiai, bet žmogaus išminties kūrinį, tarnaujantį dabarties ir ateities kartoms.

Knyga tarsi paukštis, savo sparnais – knygos lapais nuplasnojantis į tolimiausius pasaulio kampelius, skelbiantis žinią, kad Šiauliai, ne tik Šiaurės Lietuvos sostinė, bet knygos ir jos ištikimo palydovo – ekslibriso miestas.