Turbūt visi svajojame nugyventi paprastą, bet tuo pačiu karališką gyvenimą. Kai kuriems iš mūsų tai pavyksta, kaip pavyko ir mokytojai, pirmajai Karalienės Mortos premijos mecenatei a. a. Jadvygai Karinauskytei-Kauneckienei. Šiaulių miesto savivaldybės salėje trečiadienį vyko šiai žymiai moteriai skirtos knygos „Paukštė išskrido...
pavasarėjant“ sutiktuvės, kuriose dalyvavo leidinio autoriai, sudarytojai, rėmėjai, menininkai ir žmonės, kurie J. Karinauskytę-Kauneckienę pažinojo.
Turi už ką padėkoti
Mokytoją pažinoję artimieji, draugai ir pažįstami „Šiaulių naujienoms“ pasakojo, kad Jadvygai Karinauskytei-Kauneckienei rūpėjo krašto žmonių gyvenimas, Lietuvos likimas, pasaulio bėdos. Kaip galėdama ji stengėsi daryti arba skatinti įgyvendinti konkrečius kraštui ir visai Lietuvai reikalingus darbus: Lietuvos karalienės Mortos idėjų įprasminimo ir talentingų vaikų skatinimo, Saulės mūšio įamžinimo, Kryžių kalno koplyčios išsaugojimo, Kražių ir Pašiaušės garsiųjų kolegijų bei Pakruojo dvaro komplekso istorinio atminimo išsaugojimo ir panaudojimo, Šiaulių senųjų kapinių atgaivinimo, Šiaurės Lietuvos meno galerijos kūrimo, Lietuvai ir pasauliui prasmingų knygų leidimo.
Svarbiausia, kad ji per gyvenimą patyrusi daug netekčių ir skausmo, vis tiek sugebėjo išsaugoti paprastumą ir orumą, švelnumą ir reiklumą. Siekiant, kad šiaulietės nuveikti darbai nenugrimztų užmarštin, mokytoją mylėję ir gerbę asmenys pasiryžo visus, su ja susijusius prisiminimus, sudėti į vieną knygą. Taip atsirado leidinys pavadinimu „Paukštė išskrido... pavasarėjant“.
Sudėjo visą meilę ir šilumą
Šiaulių miesto savivaldybės salėje vykusiame knygos pristatyme kalbėta, kad tai knyga apie paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą.
„Tai knyga apie unikalią asmenybę, mokytoją, išugdžiusią ir į gyvenimą išleidusią šimtus, o gal tūkstančius vaikų. Šioje knygoje labai daug meilės, pagarbos ir dėkingumo šitam be galo tyliam, ypatingo kuklumo žmogui. Ji niekada nesistengdavo patekti į pirmą planą, visus išklausydavo ir paguosdavo. Todėl ir buvo būtinybė paviešinti jos gyvenimo istoriją, kad visuomenė žinotų, jog Lietuvoje esame ir tokių žmonių, kurie kuria, veikia, skatina ir padrąsina kitus“, – kalbėjo Jadvygos gyvenimo draugas, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubertas Smilgys.
Jis įsitikinęs, kad ši knyga turėtų įkvėpti ir būti naudinga skaitytojams. Juk kai nusibosta skaityti neigiamus komentarus internete arba vis analizuoti niekaip nesibaigiančias problemas, smagu žinoti, kad spinduliuodami meilę ir šilumą galime pakeisti ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimą.
„Skaitytojai knygoje ras meilės, šilumos ir žmogiškojo bendravimo pamokas. Turbūt nėra nieko geriau už žinojimą, kad žmogiškai bendraujant galima padaryti stebuklus“, – sakė H. Smilgys.
Dalijosi savo prisiminimais
Aktorė Olita Dautartaitė taip pat negailėjo gražių žodžių šiam žmogui.
„Jadvyga savo santūrumu, kuklumu, taurumu mums, artistams, buvo geras pavyzdys, nes mes mėgstame pablevyzgoti ir šėlti. Prisimenu, kai tik ji pasirodydavo prie grimo kambario, visi kažkaip nušvisdavo, nutildavo. Jadvyga gyveno gražų ir prasmingą gyvenimą, o ši knyga bus jos įamžinimas“, – pasakojo aktorė.
Prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, pasakodamas apie savo draugę Jadvygą, neslėpė šypsenos. Atviravo, kad tai žmogus, su kuriuo buvo galima kalbėti apie viską. Ypač jį žavėjo Jadvygos talentas surasti bendrą kalbą su skirtingų kartų atstovais.
„Ji sugebėjo sujungti įvairias kartas: tiek senąsias, tiek jaunąsias. Mes pastebime, kad jau priklausome trečiajai kartai ir nebeturime bendrų dalykų su jaunimu. O štai Jadvyga sugebėjo atrasti kalbą su vaikais, jaunuoliais, suaugusiais žmonėmis – visi jai buvo savi“, – kalbėjo V. Rimkus.
Knygos pristatyme buvo galima išgirsti įvairiausių prisiminimų iš daugybės žmonių lūpų. Visi jie reiškė pagarbą ir ragino imti pavyzdį iš žmogaus, kuris padarė tiek daug dėl kitų žmonių gerovės.

O. Dautartaitė kalbėjo, kad Jadvyga žavėjosi visas aktorių kolektyvas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Rimkus prisiminė nemažai istorijų apie savo draugę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



