„Laiptų galerijos“ organizuojamo tarptautinio festivalio-plenero „Šiaulių Monmartro Respublika“ vienas ryškiausių akcentų yra galerijoje atidarytos dvi išskirtinės parodos: Mindaugo Šnipo skulptūrų ir Žibunto Mikšio (1923–2013) grafikos.
Mindaugas Šnipas gimė 1960 m. Šakiuose. 1978-1984 m. studijavo Vilniaus dailės institute.
1987-1989 ir 1997-2012 m. dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje; nuo 1989 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje; 1993 m., 1995 m. – Holbæk aukštesniojoje menų mokykloje (Danija);1996 – Lahti dizaino institute (Suomija). Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Raumos kultūros taryba (Rauma, Suomija), Aage Damgaard Aps (Danija), Kopenhagos šiuolaikinio stiklo muziejus (Danija), privačios kolekcijos JAV, Australijoje, Vengrijoje, Danijoje ir Lietuvoje.
„Mindaugui Šnipui, debiutavusiam XX a. 9 dešimtmečio pradžioje, teko tarsi tarpininko vaidmuo. 9 dešimtmečio pirma pusė ir vidurys – savitas laikotarpis lietuvių skulptūroje, įsiterpiantis tarp Vlado Urbanavičiaus, Mindaugo Navako kartos, XX a. 8 dešimtmetyje pradėjusios modernizuoti, subjektyvizuoti skulptūrą, ir dešimtmečio pabaigoje, visuotinio Sąjūdžio kontekste, įsižiebusio avangardizmo. Šiuo požiūriu ankstyvieji skulptoriaus kūriniai, pavadinkime juos kamerine skulptūra, iš dalies buvo paveikti kiek vyresnių kolegų lyriškojo arba mitologinio formalizmo, kuris, beje, buvo būdingas ir Šnipo kartos tapytojams. Formaliai ankstyvojoje kūryboje dominavo tauri skulptūrinė medžiaga – bronza.
Ilgainiui skulptoriaus kūriniai pamažu vadavosi iš tauriosios skulptūros griežtąja prasme apibrėžčių (tiek formaliai, tiek idėjiškai) ir įgavo tokių požymių, kuriuos galima vadinti konceptualistiniais. Bronzą pakeitė akmuo ir medis. Šiuo požiūriu Šnipui nesvetimi „archaizmai“, susiję su lietuvių liaudies skulptūros, koplytstulpių semantika, grubia, bet poetiška estetika. Taigi, viena mėgstamiausių medžiagų tapo medis, be to, pasendintas, „pražilęs“ (impregnavus geležies sulfatu ar pinoteksu), irgi kiek negrabios, dažnai, nebūtinai tiesiogiai, apeliuojančios į „archetipinius“, mitopoetinius turinius skulptūrinės formos.
Kitaip sakant, Šnipo kamerinės skulptūros pamažu transformavosi į skulptūras, kurias jau galima vadinti ir skulptūriniais objektais, nes pačiame objekte ryškėja koncepcijos, taip pat proceso žymės. Simbolinį ir / ar metaforinį turinį pamažu pakeitė formalios kalbos paradoksai, pačios skulptūrinės kalbos, prasmės konstravimo proceso ir mechanizmų tyrimas.
Ilgainiui Šnipas užsirekomendavo kaip menininkas, kuriantis ir / ar komponuojantis trimačius objektus, kuriuos galima apibūdinti ir kaip skulptūras, tačiau galima traktuoti kaip skulptūrinius objektus arba netgi (šiek tiek transformuotus arba nekeistus) rastus objektus. Todėl menininko kūryboje, ypač pastarųjų kelerių metų, dažnas rastų objektų ir skulptūrinių elementų jungimas tokiu būdu, kad šis santykis tampa paradoksalus – balansuojantis ant meno ir nemeno ribos. Galop menininkas, redukuodamas skulptūros sampratą, prieina prie ribos, ties kuria domisi tiesiog rastų, minimalistinių (dažnai medinių) objektų santykiais erdvėje arba erdve, kurioje objektai beveik išnyksta, nebedominuoja. Čia svarbi tampa ir tikrovės samprata, nes kai kurie Šnipo (mediniai) skulptūriniai objektai yra tarsi atsitiktinai ištraukti iš jos arba netgi atliekantys kokią nors buitinę funkciją, patys atkeliavę ne iš parodų salių, o iš kasdienybės. Dažnai tokie (ypač rasti) objektai reprezentuoja ne tiek patys save, kiek nurodo kontekstus, tikrovės lygmenis, kurių nematome, bet nujaučiame buvus. Pats menininkas vienos parodos proga yra sakęs, kad kai kurie jo kūriniai (ar parodos) tarsi nuo duonos nutrupėję trupiniai. Jie svarbūs ne tiek savaime kaip objektai, kiek kaip nuorodos į atminties, praėjusio veiksmo procesą, tikrovės atkarpą, kurios nematome ir kurioje (galbūt) nedalyvavome.
Šnipas yra vienas iš mobilios, performatyvios, nuolatinės vietos neturinčios galerijos „Taškas“, jungiančios meninink(i)ų grupę, sumanytojų. Antai kurį laiką galerija buvo tapusi jachta Kuršių mariose ir kur menininkai jachta nuplaukdavo, ten ir būdavo galerija. Galerija „Taškas“, anot Šnipo, yra ten, kur menininkų grupės nariai, bent du iš jų, nusprendžia esant tą „tašką“. Todėl galerija funkcionuoja tiek, kiek grupės nariai ir narės yra meniškai aktyvūs. Tai ne vietos, o tam tikrų veiksmų, lokalizuotų tam tikru metu tam tikroje vietoje, visuma. Be Šnipo, galerijos branduolį sudaro Ramūnas Alminas, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė, Gintautas Trimakas, Jurgita Remeikytė ir kt.
Pažymėtina, kad Šnipas dirbo ir tebedirba ir monumentaliosios užsakomosios skulptūros srityje. 1987 m. Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro buvo pastatytas jo sukurtas kompozitoriaus Stasio Šimkaus paminklinis biustas. 1989 m. atidengtas paminklinis biustas, skirtas Juozui Naujaliui. 1996 m. pagal išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos projektą Šnipas įgyvendino paminklą kunigaikščiui Gediminui. 1997 m. sukūrė paminklinį biustą Vilniaus Gaonui pagal Kazimiero Valaičio gipsinį modelį. 2009 m. Jonavoje atidengtas Šnipo sukurtas paminklas Abraomui Kulviečiui. 2011 m. – paminklas rusų poetui Konstantinui Balmontui.“ (Kęstutis Šapoka)
Žibuntas Mikšys, žymus lietuvių išeivijos dailininkas, intelektualas, gimė 1923 m. gruodžio 12 d. Kaune. Dailės pagrindus būsimasis menininkas įgijo Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kur lankė Alfonso Janulio (1909–2008) vadovaujamą dailės būrelį. Nuo 1944-ųjų liepos, kai visa šeima, palikusi Kauną, pateko į Vieną, o 1945 m. vasarį, sovietų armijai artėjant prie Austrijos, iškeliavo į Vokietiją, jam teko patirti sunkią ir permainingą pabėgėlio dalią. 1946–1949 m. studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose teatro režisūrą Kuniberto Gensicheno dramos mokykloje, 1949-ųjų rudenį patraukė už Atlanto. Detroitas, Čikaga, Niujorkas, net JAV pilietybė (1955) nesusaistė jo su Amerika, nors pritapti ten bandė du kartus (1959-ųjų rudenį antrą kartą išvyko į Niujorką ir sukūrė didžiausius savo estampus). 1962-aisiai apsigyveno Paryžiuje, 1979–1985 m. dėstė lietuvių kalbą Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute, 1999 m. buvo išrinktas Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininku.
Menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė taikliai aptarė esminius Žibunto Mikšio gyvenimo ir kūrybos etapus Paryžiuje, kurį menininkas vadino „geriausiu pasaulyje teatru“, labiausiai įkvėpė poezija ir teatras. Ir neatsitiktinai – jo motina aktorė ir režisierė Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė turėjo didelę įtaką menininko asmenybės bei meninių pažiūrų formavimuisi. Dailė, teatras, literatūra Ž. Mikšiui buvo neatsiejami, jis buvo apdovanotas ne tik dailininko, bet ir literato talentu (Jeano-Pierre'o Menthanono slapyvardžiu parašė knygą „La Lithuanie, pays entre deux Mondes“ / „Lietuva, kraštas tarp dviejų pasaulių“, kurią 1982 m. išleido Prancūzijos lietuvių bendruomenė). Paryžiuje Mikšys dirbo Gotthardo Johnny'o Friedlaenderio oforto studijoje, dėstė grafikos meną, o likusiu laiku kūrė.
Ž. Mikšio kūrybos palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, litografijos, koliažai. Išskirtinę vietą dailininko kūryboje užima didelio formato linoleumo raižiniai su šrifto kompozicijomis. Pasak E. Grigoravičienės, kurdamas „rašmeninę grafiką“, menininkas siekė poeziją parodyti tokią, kokia yra, ir pažiūrėti į raides, į žodžius, į sakinius kaip į vaizduojamojo meno kūrybinius elementus.
„Liko daugybė ekslibrisų ir gausus rašytinis palikimas, kurio nemenka dalis saugoma VU bibliotekos rankraščių skyriuje. Jie skirti visame pasaulyje gyvenantiems arba jau jį palikusiems artimiesiems, draugams, bičiuliams, pažįstamiems – kaip dėmesio, pagarbos, pripažinimo ir atminimo ženklas“, – rašo E. Grigoravičienė. Pasak menotyrininkės, „bene svarbiausias Mikšio darbas, kuriam jis paskyrė dešimt gyvenimo metų, – tai Georgo Büchnerio komedijos „Leoncė ir Lėna“ personažai: 1952–1953 m. Čikagoje sukurta litografijų, 1964–1973 m. Paryžiuje – ofortų serija“. Menotyrininkės sudarytoje Ž. Mikšio monografijoje atsispindi jo kūrybos platumos ir visi svarbiausi meninio kelio etapai.
Dailininko pasakymas „Tėvynė ten, kur laisvė“ taikliai atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos nuostatas. Ž. Mikšys visada buvo laisvas – tiek reikšdamas savo mintis, tiek komentuodamas kitų poelgius ar kūrybą, kurioje nepakentė falšo ir labai puikiai gebėjo atskirti pelus nuo grūdų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
