Šiaulių naujienų rubrika „Kultūros kirtis“ sulaukia vis didesnio skaitytojų dėmesio, todėl šiame puslapyje tęsiame medijų kultūros ir meno kritiko doc. dr. Remigijaus Venckaus pradėtą pramogų industrijos temą. Šį kartą skaitytojams siūlome susipažinti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) lektorės Jovilės Barevičiūtės parengtu straipsniu-interviu šiuolaikinės pramogų industrijos tema.

Kūrybiškumas, pramogos, įvairių veiklų įžaidybinimas, inovacijos ir sėkmingi komunikacijos sprendimai – nūdien kone reikšminiai žodžiai, vartojami pačiose skirtingiausiose srityse. Kaip visa tai integruojama į darbo ir laisvalaikio sritis bei kaip tai keičia mūsų gyvenamojo pasaulio veidą ir pobūdį, kaip pramogos tampa integralia profesinės veiklos dalimi, o žaidybinės praktikos kūrybiškai susiejamos su karjeros ambicijomis, kaip kinta šiuolaikinio žmogaus įvairių švenčių ir renginių sampratos bei jų atžvilgiu kintantys poreikiai – pokalbis su pramoginių renginių vedėju, sertifikuotu komandinio darbo įžaidybinimo metodo „Lego Serious Play“ fasilitatoriumi, VGTU KIF absolventu Andriumi Piesliku.

– Andriau, jau ne pirmus ir netgi ne antrus metus organizuojate ir vedate įvairius renginius, jų metu bendraujate su įvairia publika. Kokie tie renginiai, koks jų spektras?
– Renginių spektras – labai platus. Prieš kalbėdamas apie ištisą jų daugybę, norėčiau grįžti prie ištakų, nuo ko pats pradėjau kaip pramoginių renginių vedėjas. Aš pradėjau nuo vadinamųjų protų mūšių, į kuriuos mane įtraukė mano kolega, vedimo.

Neilgai trukus žmonės pamatė, kad man visai neblogai sekasi. Taip sulaukiau prašymų vesti tai vieną, tai kitą renginį. Tarp jų buvo ir sporto renginių, ir privačių gimtadienių – viskas po truputį vystėsi, rutuliojosi į dabartinę mano veiklą, apimančią išties platų renginių spektrą.

Šiandien taip pat galiu pasigirti ir tais pačiais sėkmingai pravestais protų mūšiais, ir privačiais renginiais, tarp kurių tikrai nemažai vestuvių bei kitų pačių įvairiausių veiklų, kuriose reikalingas vedėjas. Kol kas dar neteko patekti tik į televiziją ir radiją – tai kada nors galėtų būti dar viena mano stotelė.

– Tad ar nesuklysiu pasakydama, kad jūsų, kaip pramoginių renginių vedėjo, kelyje viskas prasidėjo tiesiog nuo vieno paprasčiausio mėgėjiško pabandymo vesti atsitiktinį renginuką, o paskui ėmė rutuliotis į nuoseklią, sistemingą veiklą?
– Tikrai nesuklysite. Iš esmės viskas būtent taip ir buvo. Juk nenuostabu, kad kaip ir daugelis jaunų žmonių, taip ir aš ieškojau savęs gyvenime ir galvojau apie tai, ką šiame pasaulyje galėčiau veikti. Ir staiga pasitaikė netikėta proga vesti protų mūšį. Vėliau sulaukiau padrąsinančių paskatinimų ne tik iš dabartinio savo kolegos, kuris ir pastūmėjo mane eiti renginių vedėjo keliu, bet ir iš savo žmonos – tuo labai džiaugiuosi. Taip pamažu varikliukas užsikūrė – pamačiau, kad pramoginiai renginiai tikrai galėtų būti mano profesinio kelio ir karjeros vieta. Taip ir yra – dabar dėl to tikrai esu labai patenkintas.

– Ar ilgai užtruko tas jūsų minėtasis savęs, kaip renginių vedėjo, ieškojimas, kupinas kylančių klausimų: kokius renginius aš galiu vesti, kuo galiu užsiimti tame margaspalviame pramogų pasaulyje? Gal dar vaikystėje ar paauglystėje, gal vidurinės mokyklos laikais pajutote norą ar paskatą tuo užsiimti?
– Taip, juk renginių vedėjų karjera dažniausiai prasideda dar mokykloje, pavyzdžiui, organizuojant dvyliktokų šimtadienius ar išleistuves. Žinoma, visa tai vyksta mėgėjišku, o ne profesionaliu lygmeniu. Apie profesionalumą tuo metu niekas negalvoja – tik apie tai, kad ši veikla yra linksma ir įdomi. Lygiai taip nutiko ir man.

Mokykliniai renginiai, jų organizavimas ir vedimas tikrai nekėlė minčių, kad pramoginius renginius galėčiau vesti ir ateityje, o mintys apie profesionalumą apskritai buvo be galo tolimas dalykas. Situacija ėmė keistis, kai pradėjau studijuoti universitete. Tuomet buvau gal pirmo, o gal antro kurso studentas.

– Kas tuomet nutiko? Kas ėmė keistis?
– Maždaug nuo šešiolikos metų galvoje ėmė suktis mintys, kad ateityje norėčiau tapti reklamos kūrėju. Tačiau šioje srityje pasisukiojau vos pusmetį, nes nugalėjo entuziazmas vesti renginius. Sąmoningai kabinausi į šią veiklą, sąmoningai ieškojau laisvų renginių vedėjo veiklos nišų. Kaip ir minėjau, iš pradžių tai buvo protų mūšiai – beje, tik protų mūšiai, o juos vedžiau netgi ne vienerius metus.

– Ar nebuvo nuobodu vesti tik protų mūšius? Kodėl nevedėte dar ir kitokių renginių?
– Priežastis ta, kad kai esi vos 21-erių, dažniausiai pramogų pasaulyje kaip renginių vedėjo tavęs niekas nežino.

Profesionalumo taip pat trūksta, todėl vesti, tarkime, vestuvių šventės tikrai niekas nekviestų. Viskas vystosi, rutuliojasi tikrai ne iš karto ir tai yra visiškai natūralus procesas.

Tad kiek vėliau man pasitaikė proga vesti sporto renginį – prisimenu, tai buvo dviračių maratonas. Išdrįsau pabandyti to imtis ir man pavyko visai neblogai. Labai svarbu išdrįsti imtis netgi to, kas visiškai netikėta. Niekada neatsisakau nelauktų, iššūkį metančių pasiūlymų.

Nebijau to, kad galiu pritrūkti įgūdžių, patirties ar žinių – turiu pateisinti manimi pasitikinčio užsakovo lūkesčius ir sakau „taip“, o tada ieškau būdo, kaip tai padaryti. Nevengiu išeiti už savosios komforto zonos ribų – imantis kokios nors naujos veiklos, kokio nors naujo renginio, komforto praradimo pojūtis gali apimti net ir keliasdešimt kartų, tačiau jei su visu tuo pavyksta susidoroti, profesiniame kelyje būtinai nusišypso fortūna ir leidžia palypėti ant aukštesnės kokybės pakopos. Taip nuo paprastučių renginių galiausiai perėjau sudėtingesnių link – ėmiausi vesti ir vestuves, o tai yra išties didžiulė atsakomybė ir, patikėkite, tam reikalingas geras psichologinis pasiruošimas.

– Andriau, nebijote naujovių, nebijote atsidurti nekomforto zonoje, nebijote imtis to, kas jums visiškai nauja ir nepažinta. Net neabejoju, kad, turint omenyje jūsų jaunyste pulsuojančią drąsą, tikriausiai sutiktumėte diriguoti net ir didžiausią iššūkį metančiam renginiui. O kas visgi labiausiai patinka jums pačiam – kokie yra tie renginiai, kurie teikia maksimalią komforto zoną?
– Išties man patinka didelė renginių įvairovė, nes apskritai nemėgstu monotonijos. Jei tektų specializuotis ir vesti tik tam tikros rūšies renginius, tai būtų tiesus kelias apkerpėjimo link. Kodėl? Nes tokiu atveju nejučia kiltų pavojus imti laikytis šablonų, juos taikyti kaip universalius. Neliktų išradingumo ir kūrybinių ieškojimų. O man visada knieti nuolat sugalvoti ką nors naujo. Dar labiau nei didelė bet kokių renginių įvairovė man patinka didelė puikiai pasisekusių renginių įvairovė ir juos užsakiusių žmonių šypsenos. Man patinka išpildyti kitų lūkesčius ir svajones. Tai labiausiai motyvuoja toliau dirbti ir tobulėti.

– Kiek prireikė metų sukiotis pramogų versle, kad galėtumėte tai pasakyti visiškai atvirai ir nuoširdžiai?
– Komercine prasme pramogų versle esu jau apie 8–9 metus, t. y. nuo pirmo ar antro universitetinių studijų kurso.

– Išties tai nėra trumpas laikas. Gal laikui bėgant pastebite tam tikras ryškėjančias ar jau išryškėjusias renginių tendencijas, pagal užsakovų poreikius? Juk mūsų visuomenė vis labiau tampa vakarietiška ir, kaip šiandien neretai pastebime, joje vis dažniau akcentuojama augančio kūrybiškumo svarba.
– Prisipažinsiu, tokias tendencijas būtų nelengva įvardyti vien todėl, kad jos nekinta itin sparčiai. Veikiau mūsiškėje, kaip ir bet kurioje kitoje visuomenėje, visada esama žmonių, kurie labiau pasisako už tradicinių renginių formatą, taip pat ir tų, kurie labiau linkę atliepti savo pačių, o ne, tarkime, plataus giminės rato pageidavimus. Tie, kurie kreipiasi į mane, pavyzdžiui, dėl vestuvių šventės, jau iš anksto žino, kad kokių nors tradicinių šablonų tikėtis tikrai neverta.

Vadinamojo seno kirpimo renginių, pavyzdžiui, vestuvių modelių, aš nepropaguoju ir nesilaikau. Mano vedamos vestuvės – visuomet modernios, greta manęs, kaip šio renginio vedėjo, dar darbuojasi ir didžėjus. Taigi modernumas šiuo atveju reiškia, kad nesama nieko perkrauto ar perteklinio. Todėl nenuostabu, kad į mane kreipiasi daugiausia, t. y. apie 70 procentų, didmiesčių, o ne mažų miestelių ar provincijų gyventojų.

Pastarieji gi turi savus poreikius, vizijas, laikosi savų pažiūrų ir šeimos ar kitų švenčių progoms jie ieško visai kitokių renginių vedėjų nei aš.

– O ar domitės Vakarų pasaulio pramoginių renginių praktikomis? Juk nūdien daug ką perimame iš Vakarų Europos.
– Taip, tikrai tuo domiuosi. Juk pasaulis šiandien yra atviras ir lengvai pasiekiamas ranka. Įsijungiame internetą ir tas pasaulis su visomis savo progomis ir pramogomis dar labiau priartėja prie mūsų.

Galbūt nustebinsiu sakydamas, kad Vakarų Europos valstybėse ir pas mus – užsakomųjų renginių atžvilgiu daugelis dalykų yra labai panašūs. Negaliu nepaminėti dažnėjančių mišrių porų vestuvių atvejų, kai tuokiasi lietuvaitė ir užsienietis. Tuomet dažnai sulaukiu pageidavimo vesti vestuves dviem kalbomis – lietuvių ir anglų.

Tačiau lietuviškos vestuvės yra kur kas linksmesnės nei vakarietiškosios – pastarųjų atveju vyrauja ilgi ir neretai nuobodūs tostų sakymai, pasisakymai ir linkėjimai, tuo tarpu lietuviai yra atviri smagiems kūrybiniams žaidimams.

Vis dėlto vakariečiai neretai yra labiau atsipalaidavę, labiau linkę improvizuoti nei lietuviai, todėl vakarietiškose vestuvėse neretai nesutiksite net šventės vedėjo. Tuo tarpu lietuviams tai išties svarbu – manau, dėl vis išlendančio lietuviškojo santūrumo: jie nori tvarkingai „sustyguotų“ renginių, kai visiems viskas aišku, kas po ko bus.

Na, o vakariečiams organizuotas viešasis kalbėjimas priimtinas ne visuomet. Be to, šiandien mums daugybę naujų patyrimų ir žinių atveria kelionės. Apie vakarietiškuosius renginius informacijos semiuosi ir iš pastarųjų.  

– Ar lietuvių požiūris į šventes nėra provincialus? Kaip tai vertintumėte jūs?
– Ne, lietuviai yra pakankamai šiuolaikiški, kalbant apie jų poreikius ir pageidavimus šeimos bei daugelio kitų švenčių organizavimui. Jie yra labai atviri užsienio tendencijoms ir jomis aktyviai domisi. Net jeigu ir nemažai lietuvių toms pačioms vestuvėms renkasi kaimo sodybos erdvę (beje, tai šiandien yra tikrai populiaru), jie pasižymi išties puikiu skoniu. Lietuvių labiausiai pageidaujamos sodybos – labai šviesios, gražiai įrengtos, itin stilingos. Jose vestuvės vyksta tikrai iškilmingai, gal net didingai ir išties įsimintinai.

– Kokias šeimos šventes tenka vesti dažniausiai? Gal vestuves?
– Nebūtinai. Vestuvės – tai sezoninė šeimos šventė, dažniausiai rengiama nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos. Kitais metų mėnesiais dominuoja jau kitos šventės, pavyzdžiui, įmonių vakarėliai. Tad tam tikroms šventėms galioja aiškiai apibrėžtas sezoniškumas. Gimtadienių, įvairių pristatymų, prezentacijų netrūksta ištisus metus.

– Andriau, kalbame apie pačius įvairiausius renginius, kuriuos jums tenka vesti. Tai, kaip minėjote, darote jau netrumpą laiką – turite tam tikrą renginių vedėjo stažą. Ar esama tam tikrų būtinų taisyklių, kurių privalu laikytis renginių vedimo praktikoje?
– Taip, tam tikros taisyklės tikrai egzistuoja, tačiau jų laikymąsi koreguoja konkretus individualus užsakovas – juk jis turi savo atitinkamus lūkesčius. Renginių vedėjui nuolat tenka prie jų prisitaikyti, adaptuotis.

Vienas iš svarbiausių keliamų reikalavimų pastarajam – skirti nemažą dėmesį savo išvaizdai, o tai, kaip bebūtų, neatsiejama nei nuo tvarkingumo, nei nuo simpatiškumo. O puikūs komunikacijos įgūdžiai yra absoliučiai būtini: sklandus kalbėjimas, minčių reiškimas, kūrybiškumas, gebėjimas akimirksniu prisijaukinti sceną, deramas dalykinis elgesys ir tonas, tinkamas bendravimas su renginio svečiais ir t. t. Sąrašą galėčiau tęsti.

Tačiau jokiu būdu negalima prarasti savojo savitumo ir elgtis pagal sau nebūdingas manieras. Dirbtinumas ir vaidyba žmonėms nepatinka. Todėl renginių vedėjo profesionalumas neatsiejamas nuo jam būdingo ir jam organiško, t. y. individualaus, komunikavimo stiliaus.

– Jūsų minėtos renginių vedimo taisyklės – būdas patenkinti skirtingiausių užsakovų lūkesčius?
– Ir taip, ir ne. Kartais nutinka taip, kad renginių vedėjas tam tikro užsakovo lūkesčių niekaip negali patenkinti visai ne dėl to, jog jam trūktų profesionalumo. Priežastis gali būti labai paprasta ir natūrali – kartais susitinka labai skirtingi žmonės ir jiems sudėtinga suprasti vienam kitą. Tai subtilūs ir labai individualūs dalykai. Tokiu atveju užsakovas supranta, kad renginių vedėjas, į kurį jis kreipėsi, tiesiog nėra jam skirtas. Kraštutiniais atvejais, kurių pasitaiko itin retai, renginio tenka atsisakyti ir to tikrai nereikia kaip nors dramatizuoti. Mano atveju pasitvirtina apie 70 procentų renginių.

– Tad ko labiau reikia sėkmės siekiančiam renginių vedėjui – atitinkamų įgimtų asmeninių savybių ar įgytų teorinių žinių ir praktinių įgūdžių?
– Taip, tam tikros įgimtos asmeninės savybės yra reikalingos, tačiau jokiu būdu negalima nuvertinti ir teorinių žinių, praktinių įgūdžių, kurie yra įgyjami. Viena vertus, aš pabrėžčiau pašaukimo svarbą, kita vertus – visa tai, kas išugdoma. Patikėkite, net pačią pilkiausią pelytę galima paversti tikrų tikriausiu vakarėlių liūtu, kad ir kaip neįtikimai ši mintis nuskambėtų.

Jei žmogus siekia išsilaisvinti iš tam tikrų jį kaustančių varžtų ir deda atitinkamas pastangas, kad jam pavyktų, tai išties yra didelis žingsnis į sėkmę.

O įgūdžiai ateina iš pačių įvairiausių šaltinių – pradedant televizijos laidų vedėjų stebėjimu, baigiant knygų skaitymu ir keliavimu. Be to, labai svarbi yra praktika, praktika ir dar kartą praktika. Būtent praktika yra tai, kas po tam tikro laiko padeda atsikratyti kinkų drebėjimo ir įveikti tą siaubą, kuris apima pirmąkart atsistojus priešais gausiai susirinkusius vedamo renginio svečius.

– Ar sprendžiant tam tikras kilusias problemas tenka kreiptis į ta pačia praktika besiverčiančius kolegas ir klausti jų patarimo, dalytis patirtimi? O gal reikiamų žinių ieškote knygose?
– Dalijimasis patirtimi su kolegomis – tai labai svarbu sprendžiant pačias įvairiausias problemas. Tačiau aš vadovaujuosi sava taisykle, kuri man yra auksinė ir tiesiogiai susijusi su viešuoju kalbėjimu: jei pradedant vesti renginį pirmąją frazę pavyksta pasakyti išties sklandžiai, tai labai tikėtina, kad ir visas renginys bus pasisekęs.

Vis dėlto šia taisykle, nors ji man ir yra auksinė, apsiriboti nenorėčiau. Asmeniškai man, kaip pramoginių renginių vedėjui, labai pasitarnavo studijos universitete, kuriomis nuoširdžiai džiaugiuosi – tai buvo VGTU KIF kūrybos visuomenės komunikacijos magistro studijų programa. Studijos buvo puiki galimybė pasitikrinti, ar einu teisingu keliu. Be to, jų metu gavau tiesiogiai su savo profesine veikla susijusių gilių žinių, atitinkamos erudicijos. Na, o moderniosios komunikacijos dalykas buvo būtent tai, ką pavadinčiau tikru man atitekusiu lobiu.

– Kodėl tai buvo tikras lobis?
– Tai buvo tos žinios, kurios nutiesė labai tiesų kelią kokybiškos praktikos link. Man tos žinios atvėrė daugybę laisvos improvizacijos galimybių. O kuo labiau renginių vedėjas sugeba laisvai improvizuoti, tuo profesionalesnis jis yra. Kitaip tariant, kuo aukštesnis gebėjimo laisvai improvizuoti laipsnis, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks sėkminga linkme pakreipti net netikėtai skaudžiai sušlubavusį renginį, pasitelkiant kūrybiškumą ir išvengiant streso. Šiuo atveju yra labai svarbus viešasis kalbėjimas, su juo susijusios žinios ir gebėjimai.

Išmokti vesti renginius universiteto erdvėje vargu ar pavyktų, tačiau įgyti teorinių ir praktinių viešojo kalbėjimo pagrindų – tikrai taip, universitetas tam yra puiki dirva. Be to, universitetinės studijos visada paskatina, kartais netgi priverčia atsiversti knygą, paskaityti, net jei šiuolaikinis jaunimas to ir nemėgsta daryti. Norint būti išties profesionaliu renginių vedėju tikrai verta kuo daugiau skaityti ir išmokti pajusti skaitymo malonumą – taip plečiasi žodynas, tobulėja gebėjimas laisvai improvizuoti.

Man tai yra pamatiniai dalykai, be kurių neįsivaizduoju savo, kaip renginių vedėjo, veiklos. Todėl pastaruoju metu nuolat skaitau kokias nors knygas, nors kadaise tai kėlė nuobodulį. Šiuo metu, pavyzdžiui, skaitau airių rašytojo Bramo Stokerio fantastinį siaubo romaną „Drakula“.

– Tad ar galima teigti, kad nepriekaištingai išugdyti viešojo kalbėjimo įgūdžiai – tai būtinybė kiekvienam renginių vedėjui?
– Be abejo, taip. Pateiksiu tokį pavyzdį: žmogus stovi priešais tam tikrą susirinkusiųjų auditoriją ir turi kalbėti – jam yra baisu. Nė vienas iš susirinkusiųjų nenori būti kalbėtojo vietoje. Tad šiuo atveju kalbėtojas jau turi pranašumą kiekvieno susirinkusiojo atžvilgiu – to žinojimas kalbėtojui turėtų padėti nusiraminti. Be to, jei jau tenka stovėti priešais auditoriją ir kalbėti, tai juk neatsitiktinai – susirinkusieji kalbėtoju pasitiki. Todėl, kaip jau minėjau, labai svarbu bendravimą su auditorija pradėti kuo stipresniu pasisakymu ir bent nedidele erdve laisvai improvizacijai. Jei renginio pradžia bus sėkminga, jo vedėjas papirks publiką, o toliau viskas vyks tarsi savaime – lengvai ir natūraliai. Tai tam tikros viešojo kalbėjimo gudrybės, kurias svarbu išmanyti.

– Ar dažnai tenka pasinaudoti viešojo kalbėjimo gudrybėmis vedant renginius?
– Tai daryti dažniausiai tenka didelio masto renginiuose, kuriuose dalyvauja 500–1000 žmonių. Būtent tokį didžiulį renginį vesiu šią vasarą – tai bus policininkų sąskrydis. Džiaugiuosi, kad nejaučiu streso – pasitikiu savo viešojo kalbėjimo žiniomis, įgūdžiais ir, aišku, patirtimi bei erudicija.

– Ar turite kokį nors savo srityje dirbantį favoritą, autoritetą, pavyzdį, kuriuo norėtumėte sekti?
– Lietuvoje man labai imponuoja žurnalistas Andrius Tapinas – iš jo tikrai yra ko pasimokyti ir mane nepaprastai žavi jo išprusimo lygis, plati pasaulėžiūra, o renginių vedėjui tai be galo svarbu.

Iš užsieniečių galėčiau paminėti amerikietį žurnalistą, televizijos žvaigždę Jimmy Falloną, kuris tiesiog pakeri savo intelektualumo lygiu net nerūpestingiausiose jo vedamose laidose.

– Tad renginių vedėjui tam tikras erudicijos užtaisas tikrai praverčia?
– Per silpnai pasakyta. Tas erudicijos užtaisas yra absoliučiai būtinas, jei nenori būti tas paviršutiniškas seno kirpimo provincijos muzikantas.

– 2016 metais tapote sertifikuotu komandinio darbo įžaidybinimo metodo „Lego Serious Play“ fasilitatoriumi Lietuvoje. Koks tai metodas, kuo jis jus sudomino bei kodėl nusprendėte išmokti jį įvaldyti ir su juo dirbti? Kaip šis metodas susijęs su dabartine jūsų, kaip pramoginių renginių vedėjo, veikla?
– Sąmoningai ieškojau lygiagrečios veiklos renginių vedimui, kad tai nebūtų vienintelė veikla, kuria užsiimu. O paskui keliavau po Kiniją ir būtent ten susitikau su VGTU KIF dėstytoju Eigirdu Žemaičiu, kurį pažinojau dar nuo studijų laikų. Ten jis tvarkė savo reikalus, susijusius su daktaro disertacijos rašymu. Viename nedideliame Kinijos miestelyje, vaikščiodami jo gatvelėmis, priėję turgaus zoną, pamatėme parduodamą „Lego“ žaidimą – nežinau, ar tai buvo originalus produktas, ar padirbinys. Tada Eigirdas ir užsiminė apie savo jau turimą „Lego Serious Play“ metodo fasilitatoriaus sertifikatą. Šiuo niekada negirdėtu metodu susidomėjau ir aš – man tai pasirodė labai smagu ir kažkas visiškai naujo.

„Lego Serious Play“ metodas suteikia dvi alternatyvas: viena iš jų – tai įprastinio darbinio susirinkimo alternatyva, o antroji – tradicinės konsultavimo paslaugos alternatyva. Kadangi esu pabaigęs kūrybos visuomenės komunikacijos magistro studijas, man šis metodas pasirodė esąs labai artimas. Tada užsiregistravau į Londone vykusius šio metodo įvaldymui skirtus specialius kursus ir ėmiau mokytis pas vieną iš garsiausių pasaulyje šio metodo ekspertų Robertą Rasmusseną. Po intensyvių kursų, trukusių keturias dienas, tapau sertifikuotu šio metodo fasilitatoriumi.

– Kuo ypatingas šis metodas?
– Šis komandinio darbo įžaidybinimo metodas Vakaruose nėra jokia naujiena – jam jau apie dvidešimt metų, tačiau užtruko gana daug laiko jį ištobulinti iki dabartinio lygio. Užsienyje jis sparčiai populiarėja, o Lietuvoje šiam metodui dar teks skintis kelią.

„Lego Serious Play“ skirtas įvairioms įmonėms ir organizacijoms, siekiančioms pagerinti savo vidinę komunikaciją, spręsti tam tikras iškilusias vidinės komunikacijos problemas. Jo panaudojimo amplitudė labai plati – nuo elementaraus komandos formavimo (angl. team building) iki sudėtingų verslo strategijų vystymo, daugiabriaunio komandos identiteto supratimo, išskirtinio įmonės ar organizacijos identiteto kūrimo. Visa tai vyksta įžaidybinimo principu, komandoje konstruojant vienokius ar kitokius bendrus modelius ir generuojant tam tikrą žinojimą.

Fasilitatoriaus funkcija – vadovauti visam šiam procesui, kreipti jį viena ar kita linkme, sukurti tinkamą terpę ar aplinką, kurioje būtų svarbus ir išgirstas kiekvienas komandos narys priimant esminius sprendimus visai įmonei ar organizacijai. Minėtą procesą fasilitatorius turi organizuoti ir įveiksminti sesija.

Be to, „Lego Serious Play“ yra sėkmingai naudojamas ir ne viename pažangiame pasaulio universitete, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje šio metodo potencialas aprėpia ir studijų organizavimo procesus.

Šis metodas išties yra labai universalus, jo panaudojimo galimybės – itin plačios, siekiant į bendrą veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių.

– Kaip suprantu, šio metodo esmė – lanksčiai veikti komandos narių įsitraukimą į bendrą veiklą per psichologinę prizmę?
– Psichologinis aspektas čia išties labai svarbus. Taikant šį metodą, atskiri komandos nariai iš „Lego“ žaidimo kaladėlių konstruoja savo individualius modelius, susijusius su konkrečia gvildenama problema. Vėliau, pristatydami savo modelius, jie kalba būtent apie juos, o ne apie save. Taip sukonstruotas modelis tampa mediatoriumi tarp komandos nario išgyvenimų ir minčių, kilusių darbo aplinkoje, bei tos aplinkos narių. Taip kiekvieno komandos nario mintys yra įkūnijamos 3D pavidalu jo paties sukonstruotame modelyje.

Šio proceso tikslas – sugeneruoti kuo daugiau kūrybiškų minčių, atskleisti turimas niekada garsiai neišsakytas gilumines komandos narių idėjas. Tai – konstruktyvus kelias reikiamų sprendimų paieškų kelyje maksimaliai įtraukiant kuo daugiau komandos narių.

„Lego Serious Play“ metodą galima taikyti tiek įmonėms ir organizacijoms, tiek privatiems asmenims, tarkime, santuokos ir šeimos kūrimo klausimais.

– Na, o koks daugelio naujovių atžvilgiu gana konservatyvių lietuvių požiūris į šį metodą?
– Lietuvius reikia pritraukti ir įtikinti „Lego Serious Play“ metodo veiksmingumu. Tiksliau tariant, įtikinti juos tuo, kad net ir labai rimtus sprendimus galima priimti smagiai ir žaidybiškai. Įžaidybinimo metodų išties esama labai daug ir įvairių, pavyzdžiui, įvairios „Monopolio“ alternatyvos, skirtos verslui. Tie metodai man, kaip pramoginių renginių vedėjui, yra labai įdomūs ir atrodo esą perspektyvūs, tad nenuostabu, kad „Lego Serious Play“ siekiu išpopuliarinti Lietuvoje.

– Pokalbiui artėjant į pabaigą, norėčiau paklausti, ar turint omenyje tą daugelį veiklų, kuriomis užsiimate bei kurias vienija pramogos ir komunikacija, vertėjo studijuoti universitete? Ar kūrybos visuomenės komunikacijos magistrantūros studijos pasitarnavo tam, ką veikiate šiandien?
– Studijos universitete man atvėrė daugybę naudingų kontaktų, pastūmėjo domėtis įvairiausiomis veiklomis ir atsiverti naujovėms, išmokti ieškoti ir profesionaliai taikyti tam tikras komunikacijos srities inovacijas savo, kaip renginių vedėjo, veikloje. Kūrybos visuomenės komunikacija, kurią studijavau VGTU KIF, kaip ir bet kuris kitas kūrybos sektorius, – tai toks platus ir toks lankstus laukas, kad jo srities žinios gali būti sėkmingai pritaikomos praktiškai bet kur. Tereikia entuziazmo ir iniciatyvumo, tereikia nebijoti iššūkių ir atsiverti patiems įvairiausiems žmonėms, sutinkamiems karjeros kelyje, tuomet galimybių ir perspektyvų tikrai atsiras.

– Dėkoju už išties optimistišką ir kūrybiškai nuteikiantį pokalbį.

Iš komandinio darbo įžaidybinimo metodo „Lego Serious Play“ taikymo užsiėmimų.
Andriaus PIESLIKO nuotr.