Akmenės gyvenvietė įsikūrė XVI a. pradžioje, 1792 metais gavo miesto teises.

Akmenėje vaistinę 1890 metais įsteigė provizorius A. Volovas. Iš pradžių ji buvo 1889 m. provizoriaus A. Volovo įsteigtos vaistinės Papilėje skyrius.

1895 m. Akmenės vaistinė tapo kaimo vaistine ir veikė iki 1917 m. Pirmojo Pasaulinio karo metu vaistinė, matyt, buvo sunaikinta, nes naują vaistinę jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 m. įsteigė provizorius Augustinas Rušinas.

Vaistinės steigėjas
Augustinas Rušinas gimė 1882 m. Viekšnių valsčiuje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1906 metais buvo suimtas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime ir kalėjo Šiaulių kalėjime. Vėliau išvyko į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje.

Vėliau grįžo į Lietuvą, dirbo Viekšnių vaistinėje mokiniu. Po trejų metų darbo Kijevo universitete su pagyrimu išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir tapo farmacininku. Dirbo Kijevo, Pskovo, Rygos vaistinėse. Maskvos universitete studijavo farmaciją ir 1918 m. išlaikęs valstybinius egzaminus gavo provizoriaus diplomą.

1918 metais grįžo į Lietuvą. 1919 m. įsteigė vaistinę Akmenėje. Vaistinės vedėju dirbo iki 1940 m. Vaistinė dirbo ir vokiečių okupacijos metais. Karo metu Akmenės vaistinė labai nukentėjo, tačiau jo ir jo žmonos pastangomis vaistinė atkurta ir sutvarkyta.

Vaistinės vedėju provizorius A. Rušinas dirbo iki 1952 m., tada vaistinės vedėja paskirta provizorė K. Drulytė-Panebažienė, o A. Rušinas vaistinėje dirbo iki 1957 m. ir tais pačiais metais išėjo į pensiją. Mirė 1973 m. spalio 12 d.

Akmenės vaistinei ilgus  metus vadovavo provizorė Kotryna Drulytė-Panebažienė (gim. 1926 m.), 1950 metais baigusi Kauno valstybinį universitetą. Po to vaistinės vedėja dirbo provizorė Nijolė Mišeikienė ir jos dukra Mišeikytė. Prieš keliolika metų Akmenės vaistinė uždaryta. Akmenės rajonui priklausė Naujosios Akmenės, Papilės ir Kruopių vaistinės.

A. Rušino prisiminimai, parašyti 1968 m. gegužės 24 d.

„Aš, Rušinas Augustinas, sūnus Liudviko, gimiau 1887 metais Viekšnių valsčiuje valstiečių šeimoje. Tėvai norėjo bent vienam iš savo vaikų duoti mokslą ir nuvežė mane mokytis į Liepojos gimnaziją. Dar būdamas gimnazijoje įsitraukiau į socialistinį judėjimą. Mokinių tarpe slaptai veikė keli rateliai, kuriuose buvo nagrinėjami politinės ekonomijos klausimai ir marksizmas. Vienam rateliui vadovavo Pranas Mažylis, kitam – Bronius Untulis, jau anksčiau baigęs gimnaziją ir už draudžiamą literatūrą pabuvojęs kalėjime. Prasidėjus Rusijoje judėjimui, aš ir kiti mano draugai spausdindavome hektografu proklamacijas, skirtas Gegužės Pirmajai, ir jas platindavome fabrikų darbininkų tarpe.

Man tebesimokant, pasimirė mano tėvas. Ūkyje buvo nederlius ir motina nebeturėjo galimybės manęs toliau leisti į mokslą. Sugrįžęs į namus ketinau stoti į vaistinę mokiniu. Kol tvarkiau dokumentus, negalėjau ramiai nusėdėti ir įsijungiau į 1905 metų judėjimą. Čia buvo platinamos proklamacijos ir brošiūros, daromi susirinkimai. Galų gale caro šnipai mane įskundė ir aš 1906 metais buvau įkalintas Šiaulių kalėjime, kur išsėdėjau pusę metų. Vėliau iš kalėjimo buvau išleistas, bet po poros savaičių manęs pradėjo ieškoti ir norėjo vėl suimti. Nebuvo kitos išeities, kaip pasišalinti iš Lietuvos.

Aš nuvykau į Ameriką, apsigyvenau Filadelfijos mieste, kur buvo daug lietuvių. Čia kurį laiką dirbau viešbučio valgykloje, paskiau žaislų fabrike. Sužinojau, kad šiame mieste išeina Lietuvių socialistų sąjungos laikraštis „Kova“. Lietuvių socialistų sąjunga turėjo savo kuopas daugelyje Amerikos miestų, kur tik buvo lietuvių. Aš įstojau nariu į Lietuvių socialistų sąjungos kuopą Filadelfijoje. Sąjungos organas „Kova“ plėtėsi. Jos redaktorius buvo I. O. Širvydas. Redaktoriui buvo labai daug darbo, reikėjo sekretoriaus, ir jis mane pakvietė į tą vietą. Vėliau redaktorium dirbo Juozas Baltrušaitis. „Kovos“ redakcijoje išdirbau pusantrų metų.

Labai pasiilgau gimtojo krašto. Gavau žinių, kad ten persekiojimai jau aprimo, buvo amnestijų, ir grįžau į Lietuvą. Man susidarė galimybė pradėti farmacininko darbą. Kad būtų leidžiama laikyti provizoriaus padėjėjo egzaminus, reikėjo išbūti vaistinės mokiniu trejus metus. Atlikęs trejų metų mokinio praktiką Viekšnių vaistinėje, 1911 metais nuvažiavau į Kijevą laikyti egzaminus provizoriaus padėjėjo diplomui gauti. Egzaminus prie Kijevo universiteto išlaikiau sėkmingai, cum eximia laude, ir gavau diplomą Nr. 3713.

Kijeve gavau vietą J. Marcinčiko vaistinėje, esančioje Bolšaja Podvalnaja gatvėje. Ten buvo dirbama dviem pamainomis (pusdieniais), nakties budėjimas sykį savaitėje, atlyginimas 60 rublių mėnesiui. Vėliau dirbau Pskove E. Valterio vaistinėje, Sumose (Charkovo gub.) Trušinskio vaistinėje, Rygoje Anspacho vaistinėje. Rygoje buvo dirbama dvi dienas iš eilės, trečioji buvo laisva, budėjimas sykį savaitėje, atlyginimas 70 rublių mėnesiui.

Atlikęs nustatytą trejų metų padėjėjo praktiką vaistinėse, išvažiavau į Maskvą. Maskvoje dirbau V. K. Fereino vaistinėje, esančioje Kukulkskaja gatvėje. Čia buvo ir daugiau lietuvių: Antanas Žukauskas-Vienuolis, Benediktas Šiaulis, Kazys Grybauskas, Jonas Valentinavičius ir kiti. V. K. Fereino vaistinėje teko dirbti įvairiose pareigose: asistentu, ferbinderiu, receptaru, sterilizacijos skyriuje, vaistinės kontrolieriumi. Padėjėjams buvo mokama 80 rublių, provizoriams – 120 rublių mėnesiui, susirgus nemokamas gydytojas, vasarą – pora savaičių atostogos. Studijuojantiems universitete Fereino vaistinė užmokėdavo mokestį už mokslą.

Pats užsidirbdamas sau pragyvenimui, kartu ir mokiausi. Įstojau į Maskvos universiteto Medicinos fakulteto farmacijos skyrių. Nors vaistinėje buvo dirbama dviem pamainomis (vieną dieną reikėjo dirbti nuo 9 valandos ryto iki 3 valandos po pietų, o antrą dieną – nuo 3 valandos po pietų iki 10 valandos vakaro), universiteto profesorių paskaitas tegalėjau lankyti tik kas antrą rytą. To, žinoma, negalėjo užtekti. Ką daryti? Farmacijos magistras lietuvis Petras Raudonikis buvo įsteigęs Maskvoje privatų farmacijos institutą. Sudaręs 2 klausytojų grupes, P. Raudonikis paskaitas skaitė vakarais. Magistras buvo labai išsimokslinęs vyras ir puikiai dėstė neorganinę ir organinę chemiją, fiziką, botaniką (kurios programa buvo labai plati) ir kitus dalykus. Už kursus reikėjo užsimokėti. Ir taip ėjo laikas: iš ryto į universitetą, po pietų į vaistinę, iš ryto į vaistinę, po pietų pas Raudonikį.

1918 metais aš sėkmingai išlaikiau valstybinius egzaminus ir gavau provizoriaus diplomą Nr. 1485.

1918 metais, grįžęs į Lietuvą, sumaniau įsteigti mažą vaistinėlę tokioje vietoje, kur jos dar nėra ir kur ji galėtų patarnauti žmonėms. Tokią vietą buvau nužiūrėjęs Kruopių miestelyje, bet Kaune farmacijos skyriaus viršininkas su tuo nesutiko, pasiūlė įsteigti vaistinę Akmenėje ir davė man tam reikalui leidimą.

1919 m. rugpjūčio mėnesį aš ir įsteigiau Akmenėje vaistinę. Akmenės miestelis buvo paskendęs purve ir tamsoje. Gatvės buvo negrįstos, be šaligatvių ir vakarais neapšviečiamos. Kur šiandien Akmenėje tiesios gatvės, pristatytos mūrinių keliaaukščių namų, kur spindi elektra, seniau pavasarį ir rudenį buvo neišbrendama klampynė, o nameliai buvo mediniai, kiti net lūšnelės, dengtos ne tik medžio skiedromis, bet neretai ir šiaudiniais stogais.

Vaistinėje buvau vienas pats farmacininkas, jokio laisvo laiko neturėjau, nes reikėjo dieną ir naktį patarnauti žmonėms. Samdyto personalo niekuomet neturėjau. Darbuotis padėdavo mano žmona, o kai paūgėjo, ir dvi dukrelės.

1940 metais, įsikūrus tarybinei valdžiai, visos vaistinės Lietuvoje buvo suvalstybintos. Aš buvau paliktas jo vedėju.

Atėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuvą užplūdo gaujos hitlerininkų, kurie viską naikino, ardė, degino, plėšė ir žudė. 1944 metais per mūšius nukentėjo ir Akmenės vaistinė: ji buvo apiplėšta, apšaudyta iš lauko kulkosvaidžiais ir šrapneliais, išdaužyti langai, apgriautos krosnys, sušaudyti štanglazai, išbarstyti vaistai. Dalį vaistų prieš mūšius pasisekė iš miestelio išvežti į saugesnę vietą. Dar atsitraukusių vokiečių Akmenė tebebuvo apšaudoma iš tolimųjų pabūklų, o aš su savo šeima jau grįžau į miestelį ir pradėjau atstatyti ir tvarkyti vaistinę, kuri buvo labai suniokota. Savo išsaugotais vaistais pradėjau aptarnauti gyventojus. Sužinojęs, kad Šiauliuose jau veikia Farmacijos kontora ir vaistų sandėlis, iš vykdomojo komiteto gautu arkliu pats nuvažiavau į Šiaulius ir parsivežiau daugiau vaistų.

Kaip praūžus audrai, nuslenka debesys, ir vėl palaistyta lietaus, sušildyta saulės, atgaivinama žemelė, taip ir pas mus prasidėjo naujas tarybinis gyvenimas.

Nuo 1952 metų sausio mėnesio vaistinės Nr. 126 vedėja paskirta provizorė K. Drulytė-Panebažienė. Aš dar kurį laiką padirbėjau vaistinėje, o 1957 m. birželio mėnesį išėjau į pensiją.“

Grupė lietuvių farmacininkų, dirbusių Kijevo vaistinėje maždaug1912 m.: (iš  kairės) provizoriaus padėjėjas Paltarakas (stovi pasirėmęs), provizoriaus padėjėjas Beržanskis (sėdi ant grindų), provizoriaus padėjėjas Janiškis (sėdi), provizoriaus padėjėjas Tartila (stovi), provizorius Dambrauskas, provizoriaus padėjėjas Augustinas Rušinas, provizoriaus padėjėjas Staugautis.
A. ir L. Rulinskų archyvo nuotr.