Spaudos kolekcininkas ir bibliofilas P. Gasiūnas
Povilas Gasiūnas gimė 1897 m. balandžio 4 d. Uvainiuose, Pandėlio apylinkėje, Rokiškio r. 1901 m. jo tėvai persikėlė į Grigiškius, įsiterpusius tarp Salagirės ir Trakų miško. Išmokęs savarankiškai skaityti ir rašyti P. Gasiūnas anksti pamilo knygas. Jis atsiminimuose rašė: „Todėl iš pradžių aš ryte rijau kiekvieną po ranka papuolusią knygą, kiekvieną laikraštį. Ėmiau juos rinkti, komplektuoti“ (Gasiūnas P. Mylėkime tiesos nešėją – knygą. „Raudonoji vėliava“, 1961 gegužės 5, p. 1, P. 1).

Pirmąjį savo spaudos kolekcijos eksponatą gavo 1910 m. Valaikiškių kaime iš ūkininko Bimbos. Tada jo galvoje gimė planas: surinkti visą periodinę lietuvišką spaudą, surasti Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir po jo išleistas knygas (V. Gasiūnas „Nesuklupęs gyvenimo kelyje“, 1999, p. 13).

Šį savo užsibrėžtą tikslą P. Gasiūnas sėkmingai vykdė visą savo gyvenimą. Nuo 1924 m. jis sistemingai rinko ir kolekcionavo įvairią spaudą. 1925 m. gavo oficialų Lietuvos vyriausybės leidimą kolekcionuoti lietuvišką spaudą. Jam padėjo žurnalistas Jonas Gasiūnas (1893–1974), kuris emigravęs į JAV bendradarbiavo lietuvių spaudoje ir siuntė daug laikraščių ir žurnalų į Lietuvą. Taip P. Gasiūno kolekcijoje atsirado nemažai JAV išleistų lietuviškų leidinių.  

P. Gasiūnas rinko ne tik Lietuvoje leidžiamą spaudą, bet ir Argentinoje, JAV, Rusijoje, Brazilijoje, Anglijoje, Kanadoje, Urugvajuje ir kitose šalyse leidžiamą pažangią lietuvių išeivių literatūrą.

P. Gasiūnas stengėsi surinkti visus lietuviškus laikraščius ir periodinius leidinius, bent gauti pirmąjį jų numerį. Tai buvo sunkus ir didelis darbas. Neužteko vien jo norų ir pasišventimų. Jis pagalbos kreipėsi į visuomenę, rašė laiškus spaustuvėms, knygynams, bibliotekoms, leidykloms prašydamas  padėti jam surinkti lietuvišką periodinę spaudą.

Tarpukaryje P. Gasiūnas buvo žinomas lietuvių periodinės spaudos kolekcininkas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Iš savo gausaus rinkinio knygas ir periodinę spaudą jis dovanojo Rokiškio, Šiaulių „Aušros“ ir kitiems šalies muziejams.

P. Gasiūnas nurodė, kad surinko apie 1400 pavadinimų spaudinių, o iki pilno komplekto trūksta apie 1000 egzempliorių. Jis rengė periodinės spaudos parodas iš savo kolekcijos, kvietė visuomenę prisidėti prie jų surengimo. 1936 m. išplatintame atsišaukime į visuomenę P. Gasiūnas rašė: „Ruošdamas antrąją lietuvių spaudos parodą, maloniai prašau gerbiamą visuomenę atsiliepti, kas turite senų, nustojusių eiti laikraščių, žurnalų, kur yra paliečiama lietuvių tauta.“

1938 m. P. Gasiūnas atidarė savo surinktų spaudos leidinių parodą Klaipėdoje. 1939 m. rugpjūčio 15–rugsėjo 16 dienomis jis Šiauliuose, Žemės ūkio parodos centriniame paviljone, surengė privačią lietuvių periodinės spaudos parodą. Šioje parodoje  buvo eksponuojami beveik visi Lietuvoje leisti laikraščiai, žurnalai ir kiti spaudos leidiniai. Joje taip pat buvo eksponuojamos tarpukario įvairių Lietuvos leidyklų išleistos knygos ir Šiaulių krašto laikraščiai ir žurnalai (Povilo Gasiūno spaudos parodos Šiauliuose dokumentai). (Šiauliai, 1939. LCVA, f. 412, ap. 9, b. 758, lap. 106–114).

Kita P. Gasiūno periodinės spaudos ir įvairių leidinių paroda Šiauliuose buvo surengta  1940 m. 1942 m. vokiečių okupacijos metais gestapininkai P. Gasiūną persekiojo, suėmė, tardė ir kankino. Jo periodinės spaudos ir įvairių lietuviškų leidinių kolekcija tuo metu buvo slepiama Šiaulių valstybinio dramos teatro rūsyje.

Pirmasis lietuvių periodinės spaudos kolekcijos kalendorius
1937 m. P. Gasiūnas savo lėšomis išleido „Lietuvių periodinės spaudos kolekcijos kalendorių 1937 m.“  Jis šio leidinio įžangoje  „Į malonius skaitytojus“  rašė: „Prisiminkime senovės Lietuvos kultūrą, papročius, jos praeitį. Mus stebina anų laikų lietuvio ištvermingumas ir karžygiškumas.

Visa tai sako mums istorija, knyga. Branginame kiekvieną senovės liekaną, nes ji yra gyvas atspindys tos kultūros, gyvas faktorius, kalbąs apie jos praeitį. Didžiausias tos kultūros veidrodis, tai senovės knyga, raštija. Be jų pagalbos senovė būtų paslaptimi, nieko nežinotume, nieko negalėtume pasimokyti iš jos ir prisiminti apie bočių darbus.

Su skaudančia širdimi tenka konstatuoti faktą, kad tas turtas – spauda, knygos, įvairūs laikraščiai – žūsta, arba yra išmėtomi, išblaškomi. Įvertindamas tą svarbią kolekcijos  reikšmę, ryžausi prisidėti nors mažu darbu prie tos idėjos surinkti visus spaudinius, leidinius, žurnalus, lietuvių kalboje išėjusius, nuo pirmojo numerio iki šios dienos. Darbas sunkus ir didelis. Neužtenka vien norų ir pasišventimų. Tenka kreiptis į plačiąją visuomenę, spaustuves, knygynus, bibliotekas, leidyklas ir prašyti prisidėti prie to kilnaus darbo.“

P. Gasiūnas kreipėsi pagalbos į visuomenę, pateikdamas trūkstamų spaudinių sąrašą ir prašydamas knygynų, bibliotekų, leidyklų paaukoti po vieną išėjusį egzempliorių spaudos kolekcijai. Jis pažadėjo, kad ši spaudos kolekcija nebus laikoma jo kambaryje, bet su ja bus supažindinama plačioji visuomenė. Jis numatė suruošti po visą Lietuvą parodas, kurios bus pritaikytos skaitymui. Mėgėjai turės galimybę studijuoti lietuvių raštijos eigą.

P. Gasiūnas save pristatė  kaip spaudos kolekcionierių tvirtindamas, koks tai yra įdomus ir didelis darbas imti ir surinkti visus pasirodžiusius lietuvių kalba periodinius leidinius į vieną vietą ir iš jų sudaryti brangią ir vertingą periodinės lietuvių spaudos kolekciją. Jis rašė: „Kad tai yra labai sunkus darbas. Kiek reikia vargo, kol sužinai, kad kur nors užkampio troboj randasi pasilikęs nuo senų laikų laikraščio numeris. Jis ten nereikalingas, o kolekcionieriui tai yra labai brangus turtas.

Numerį po numerio, pavadinimą po pavadinimo, renka kolekcionierius tuos pageltusius senus laikraščius, senosios mūsų kultūros liudininkus. Taip susidaro didelis glėbys įvairių įvairiausių leidinių, iš kurių puikiai galima matyti kokiu būdu augo lietuviška spauda ir kultūra.

Daug reikia laiko, pinigų ir didelio pasiryžimo tokios rūšies kolekcijoms rinkti. Todėl Lietuvoje ir neatsiranda daug žmonių norinčių tokio sunkaus darbo imtis. Tokių yra vos keli: Kirlys, Minius, Gasiūnas ir dar keletas“ (P. Gasiūnas. Kas tai yra periodinės spaudos kolekcija? Lietuvių periodinės spaudos kolekcijos kalendorius 1937 m.).

1937 m. lietuvių periodinės spaudos kolekcijos kalendoriuje publikuojama J. Krikščiūno-Jovaro 1911 m. parašyta daina, J. Dagio, V. Kudirkos, Povilo Gasiūno, S. Narusevičiaus eilėraščiai, 1937 m. kalendorius su švenčių pavadinimais, datomis ir šventųjų vardais, Mėnulio ir Saulės judėjimo kaita. Taip pat šiame leidinyje pateikiama Vilniaus istorijos chronologija, žymiausiųjų atsitikimų pasaulyje datos, monologas „Kaip aš šviečiausi“, įvairūs juokai, žymių žmonių mintys.

Nuotr. iš P. Kaminsko rinkinio