Žodis „knygnešys“ yra sudarytas iš žodžių „knyga“ ir „nešti“. Manoma, kad šis žodis pradėtas vartoti po 1864 metų, kai caro valdžia lietuviams uždraudė spausdinti knygas ir laikraščius lotyniškomis raidėmis.

Kalbininkai sako, kad šis lietuvių kalbos žodis įdomus ir nepaprastas tuo, kad faktiškai jo negalima išversti į jokią kitą pasaulio kalbą. Jį galima versti tik keliais žodžiais, apytiksliai aprašant jo prasmę. Jokioje kitoje pasaulio kalboje nėra tokio žodžio, tik lietuvių kalboje.

„Knygnešys“ – lietuviui šventas žodis, primenantis dramatiškiausius mūsų šalies istorijos puslapius, kai daugelis jos pažangių atstovų skleidė uždraustą lietuvišką kalbą ir knygą. Kas pirmas pavartojo šį žodį, kalbininkai nežino, jis atėjo iš pačios tautos ir tapo mūsų kalbos dvasiniu paveldu.

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Kovo 16-oji įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio (1846–1918) gimimo diena, skirta visiems knygnešiams ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojams prisiminti ir pagerbti.

Vienas iš iškiliausių knygnešių, susijusių su Šiauliu kraštu yra spaudos darbuotojas, knygininkas ir leidėjas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (1871–1941). Apie jo veiklą galima būtų nemažai papasakoti, daug apie jį spaudoje jau yra parašyta.

Šiame straipsnyje Knygnešio dienos proga trumpai apžvelgsime L. Jakavičiaus kaip knygnešio, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklą.

Ginant lietuvių spaudą ir tėvynės laisvę
L. Jakavičius  gimė 1871 m. kovo 22 d. Akmenėje. Mokėsi ir baigė Akmenės  pradžios mokyklą. 1888–1890 m. tarnavo raštininku Papilėje. Nuo 1888 m. palaikė ryšius su knygnešiu Boleslovu Šiušiumi (1860–1924), gaudavo iš jo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platindavo, kol buvo įtartas nelegalia veikla ir iš tarnybos atleistas, turėjo bėgti ir slapstytis.

1891 m. apsigyveno Rygoje (Latvija). 1891–1895 metais dirbo raštininku Rygos uosto valdyboje, 1895–1896 m. Rygos VI nuovados taikos teisme, nuo 1896 m. – Rygos-Oriolo geležinkelio valdyboje.

Baigė penkias klases Rygos realinėje gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą, įvairiausiais būdais per savo tarnybą parsisiųsdamas jos iš Prūsijos. 1895 m. žandarams pas jį teisme aptikus „Varpo“ laikraščio numerį, buvo trumpai kalintas Rygos citadelės kalėjime, paskui visus metus buvo policijos slaptai sekamas. 1900 m. žandarmerija vėl  krėtė jo butą, paėmė daug rankraščių ir laiškų, paskyrė dviejų savaičių kardomąjį areštą.   

L. Jakavičius dalyvavo Rygos lietuvių veikloje, prisidėjo prie Pašalpos draugijos steigimo ir dalyvavo jos chore. 1898 m. šioje draugijoje suorganizavo scenos  mėgėjų būrelį ir režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, paskui buvo nuolatinis spektaklių režisierius ir aktorius.

1901 m. įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją „Šviesa“, buvo šios draugijos bibliotekėlės knygininkas. 1902 ir 1903 m. dukart buvo nuvykęs į Tilžę ir perdavė Rygos lietuvių surinktus pinigus lietuviškiems leidiniams leisti, grįždamas parsigabeno draudžiamos spaudos. 1903 m. žandarai per kratą jį vėl įtarė ryšiais su spaudos platintojais, bet rimtų įkalčių nerado.  

Iškart po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. L. Jakavičius išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Rygoje, Katalikų g. 6, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną „Lietuva“, ilgainiui turėjusį 4 filialus Lietuvoje: Kelmėje, Skuode, Mosėdyje ir Žemaičių Kalvarijoje.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas L. Jakavičiaus atvirlaiškis M. Untuliui, rašytas 1905 m. liepos 7 d., kuriame rašoma apie slaptų knygų platinimą.  

L. Jakavičius 1905 m. įkūrė spaustuvę, knygų ir kalendorių leidimo įmonę „Lietuvanis“, leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, elementorius, maldaknyges, katekizmus,  sapnininkus, periodinius leidinius.

1906 m. knygyną „Lietuva“ Rygoje L. Jakavičius perkėlė į Katalikų g. 20 esantį medinį namą, kuriame atidarė ir biblioteką.

Gyvendamas Rygoje L. Jakavičius buvo draugijų „Giedra“ ir „Žaislas“ vadovas, turėjo knygyną, spaustuvę, buvo įkūręs biblioteką. 1906–1907 m. leido laikraštį „Juokdarys“, nuo 1907 m. „Juokų kalendorių“, 1909–1915 metais „Rygos naujienas“, dažnai pasirašytus Lietuvanio vardu.

Nuo 1908 m., gavęs valdžios leidimą, savarankiškai  organizuodavo lietuviškus vakarus, kol 1909 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“ ir jai vadovavo. Draugija plėtojo mėgėjų teatro veiklą, pastatė Aleksandro Fromo-Gužučio „Gedimino sapną“ ir „Gudrią našlę“ (1911 m.), Mato Grigonio „Alkaną Jonuką“ (1911 m.), Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones“ (1913 m.) ir kt. Jis pats dainavo solo ir chore, režisavo, sakė monologus, spektakliuose vaidino daugiausia komiškus vaidmenis.

1915–1918 m. gyveno Sankt Peterburge. Savo įspūdžius apie gyvenimą šiame mieste ir revoliucijos įvykius, kurių metu buvo sužeistas, 1917 03 12 rašė laiške iš Petrogrado Kostui Stikliui (šis laiškas saugomas LMAVBR RS F141-190, lap. 12r). Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje knygyno verslą perkėlė į Šiaulius.

L. Jakavičius Šiauliuose
L. Jakavičius Šiauliuose įkūrė du knygynus. Pirmąjį įsteigė 1919 m. sausio 13 d. Kuršėnų g. 9. Pats L. Jakavičius tuo metu dar gyveno Rygoje.

1919 m. rugpjūčio pabaigoje L. Jakavičius apsigyveno  Šiauliuose, Vytauto g. 99A. Šiame name buvo įrengti ir jo knygų sandėliai. 1919 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių miesto Turgaus (dabar – Prisikėlimo ) aikštėje (Tilžės g. 157, toje vietoje, kur dabar yra Valstybinis Šiaulių dramos teatras) jis atidarė lietuvišką knygyną „Lietuva“, kiek vėliau antrąjį – „Saulės“ (Turgaus g. 11).

L. Jakavičius nuo 1919 iki 1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“.

L. Jakavičius Šiauliuose nuo 1919 iki 1938 m. leido įvairiausius kalendorius, humoristinius ir praktinius leidinėlius, atvirukus ir kt. L. Jakavičius laikomas stambiausiu privačiu leidėju tarpukario Lietuvoje pagal išleistų leidinių tiražų dydį. Jis leido kalendorius, nuo 1920 m. ėjusius dideliu tiražu. L. Jakavičiaus leidinių ir knygų tiražas per 20 metų sudaro daugiau kaip 2 mln egzempliorių. Kai kurie jo leidiniai buvo uždrausti ar konfiskuoti dėl tuometinės valdžios kritikos ar kitų priežasčių.

L. Jakavičius be knygyninko, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklos, Šiauliuose užsiėmė visuomenine ir kultūrine veikla. 1919 m. jios kartu su šeimos nariais surengė Šiauliuose pirmąjį koncertą. 1920–1925 metais kartu su Šiaulių miesto darbininkų profesinės sąjungos artistų-mėgėjų trupe statė lietuviškus spektaklius.

Nuo 1926 m.  nemokamai vaidino, režisavo Šiauliuose Šaulių sąjungos VII rinktinės, kitų įstaigų ir organizacijų artistų-mėgėjų kuopelių pastatymuose, Šiaulių policijos šventėje, Šiaulių komendatūros iškilmėse, 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko šventėje, Valstybės spaustuvės sukaktuvėse ir kt.

1924 m. L. Jakavičius kartu su dr. J. Šliūpu, knygyninku J. Orintu ir kitais visuomenės veikėjais Šiauliuose įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas.

L. Jakavičius Šiauliuose  atkūrė ir scenos mylėtojų draugiją „Žaislas“. 1928 m. lapkričio 3 d. L. Jakavičius Šiauliuose, Liaudies namuose vaidino jubiliejiniame spektaklyje „Krivių Krivaitis“, skirtame jo 30 metų (1898–1928) scenos darbo sukaktuvių minėjimui.

L. Jakavičius senatvėje, pasitraukęs iš aktyvios sceninės, knygininko ir leidybinės veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909–2008).

1939 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1940 m. L. Jakavičius su šeima persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius.  

L. Jakavičiaus-Lietuvanio „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų...“
L. Jakavičius nuo 1900 m. iki senatvės rašė daugiausia satyrinius kūrinius proza ir poezija, kūrė komedijas ir kupletus, pritaikė juos scenai.

Naudojo slapyvardžius „Lietuvanis“, „L. Būblelis“ ir „L. B-lis-Skurdžius“ ir kt. Dalį leidinių publikavo periodikoje „Ūkininke, „Varpe“, „Naujienose“. Taip pat parašė ir išleido atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti” (1939 m.). Tačiau  prisiminimų rankraštis sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir 1948 m. birželio mėn. sudegintas kartu su visu kitu F. Mažvydo „Žiedo“ knygyno turtu Šiauliuose.

L. Jakavičius prieš 80 metų, 1937 m. sausio 5 d., Šiauliuose baigė rašyti atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų.

Šiuos gausiai iliustruotus atsiminimus L. Jakavičius 1939 m. išleido Lietuvanio slapyvardžiu, spaudė „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose (312 puslapių). Šios knygos spalvoto viršelio kompozicijoje L. Jakavičiaus nuotrauka pavaizduota tarp trispalvės juostų, sutraukytų grandinių ir Vyčio ženklo. Knygos viršelyje įspaustas įdomus užrašas: „Lietuvanis. LIETUVOS DIEVAI! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti“. Leidinio pirmajame priešlapyje yra kitas užrašas: „Lietuvanis Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918–1939. Išleido Liudas Jakavičius, Šiauliai“.

„Išleidžiu šiuos savo atsiminimus su noru ne savo nuopelnus iškelti, o tik nušviesti tuos laikus, kada buvo dirbama tėvynės labui, – rašė L. Jakavičius-Lietuvanis „Žodyje skaitytojui“ (3-4 p.). – Mano vienintelis noras, kad bent kiek jūs pasimokytumėte ir iš mūsų darbų, tėvynės meilės ir noro jai dirbti taip pat, kaip mes kadaise dirbome, nebodami savo asmeniškos naudos nei gerovės.“

L. Jakavičiaus-Lietuvanio atsiminimų knygos viršelis.

L. Jakavičius (trečias iš dešinės) kartu su artistais policijos šventėje. Šiauliai 1933 m. spalio 2 d.
Petro KAMINSKO archyvo nuotr.