J. Basanavičius ir Lietuva
Laikas negailestingas žmonėms. Gyvenimas prasideda gimimu ir baigiasi žmogaus mirtimi. Į nežinią nueina viskas, kas susijęs su žmogumi, jo gyvenimu, artimaisiais, pasauliu. Lieka tik atmintis ir nuveikti darbai.

Kuo žmogus daugiau atidavė jėgų ir triūso, pasišventimo kitiems, tautai, tuo atmintis didesnė ir patvaresnė. Asmenybė ir istorija, asmenybė ir laikas. Šios sąvokos labai svarbios ir glaudžiai susijusios su žmogaus gyvenimu.

Tai pasakytina ir apie Lietuvai didžiai nusipelniusį žmogų, Lietuvos Nepriklausomybės šauklį, tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių (1851-11-23 – 1927-02-16).

Gydytojas, Nepriklausomybės akto signataras, kultūros ir visuomenės veikėjas J. Basanavičius visą savo amžių nenuilstamai darbavosi dėl Lietuvos nepriklausomybės, tautos ir žmonių labui.

J. Basanavičius kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, medicina, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.  

J. Basanavičius „Aušroje“ žadino meilę tėvynei ir budino tautą. Dar 1905 m. Vilniuje pirmininkavo lietuvių Seimui ir reikalavo autonomijos Lietuvai. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęsinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“.

1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusioje Lietuvių visuomenės atstovų konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos taryba. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiui pirmininkaujant 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašė ant Nepriklausomybės akto.

J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą. Tiesa, istorikai primena, kad iki šiol nėra surastas Vasario 16-osios akto originalas, kurį, kaip teigiama, turėjęs J. Basanavičius.

Simboliška ir tai, kad daktaras J. Basanavičius mirė vasario 16-ąją 1927 m. Lietuvai minint devintąsias nepriklausomybės metines.

Tautos patriarchas J. Basanavičius palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Jo atminimas gyvas tautoje ir žmonių širdyse. Šiemet minint J. Basanavičiaus 90-ąsias mirties metines norisi pakartoti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Kaip mums dabar trūksta Basanavičiaus!“
   
J. Basanavičius ir Bulgarija
J. Basanavičiaus gyvenimas, atskiri jo veiklos momentai yra susieti su Bulgarija. Norėdami susipažinti su jo gyvenimu Bulgarijoje, aplankėme šią šalį ir keliavome vietomis, kur dirbo ir gyveno J. Basanavičius.

Kelionės po Bulgariją metu teko galimybė surinkti informacinę medžiagą apie J. Basanavičių. Buvo įdomu palyginti, kaip keitėsi tos vietos Bulgarijoje, kurios aprašytos dr. J. Basanavičiaus prisiminimuose, kaip kito, praėjus daugiau kaip 110 metų, šios šalies kultūra, tradicijos, papročiai. Pirmiausia mūsų keliautojų grupė iš Lietuvos nuvykome į netoli Varnos įsikūrusį Bulgarijos Auksinio smėlio kurortą. Iš čia keliavome įvairiais maršrutais po Varnos apylinkes.
J. Basanavičius susitaręs su bulgarų vyriausybe ir gavęs nuolatinį gydytojo darbą šioje šalyje, 1880 m. sausio mėn. atvyko į Bulgariją. Čia jis gyveno nuo 1880 iki 1905 metų su dvejų metų pertrauka, kai tobulinosi Prahoje, tai yra, praleido ketvirtį amžiaus.

1880 m. vasario 7 d. J. Basanavičius Lome (tuomet vadintoje Lompalanka) tapo ketvirtuoju Lomo ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju. Jis dirbo Lomo ligoninės vyresniuoju gydytoju nuo 1880 m. sausio 10 iki 1882 m. gegužės ir nuo 1885 m. lapkričio iki 1892 m. spalio mėn.

J. Basanavičius 1889 m. parašė ir 1891 m. išleido mokslinį darbą „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga. I. Lomo apygarda (1880–1889)“. Šioje monografijoje daug vietos skirta krašto istorijai, archeologijai, antropologijai, ekonomikai, etnografijai, medicinai, švietimui, tautosakai, net ir gamtos problemoms.  

J. Basanavičius kurį laiką dar gydė žmones Elenoje ir Varnoje buvo kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.  Jis ne tik gydė, bet ir keliavo po apylinkes, domėjosi vietinių gyventojų papročiais, kalba, aplankė išlikusius senovės paminklus.
J. Basanavičius 1880 m. vasario 1 d. ir  1890 m.  lankėsi Bulgarijos sostinėje Sofijoje. 1891 m. lapkričio 16 d. jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė.

1892 m. jo darbas Bulgarijoje susilaukė aukšto įvertinimo – J. Basanavičius buvo apdovanotas IV laipsnio Bulgarijos ordinu „Už pilietinius nuopelnus“.

J. Basanavičiaus pėdsakais Varnoje
Varna, kaip ir kitas Bulgarijos miestas Lomas, glaudžiai susijęs su J. Basanavičiumi. 1892 m. rugsėjo 24 d. dekretu jis buvo perkeltas iš Lompalankos į Varną ir nuo 1893 m. užsiėmė gydytojo praktika Varnoje.  

J. Basanavičius Varnoje iš pradžių apsigyveno Kristju Mirskio gatvėje, Borkovskio namuose. 1899 m. buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą rūpinosi šio miesto reikalais. Jo iniciatyva buvo sutvarkytas Varnos paplūdimys su krantine.

J. Basanavičius  išvyko iš Varnos į Lietuvą 1905 m. vasarą  ir 1905 m. rugpjūčio 1 d. apsigyveno Vilniuje.

Varna – trečias pagal dydį Bulgarijos miestas, uostas ir kurortas. Jo įkūrėjai – graikų kolonistai iš Miletos. Jie VI a. prieš  Kr. įsikūrė šiose vietose ir miestą pavadino Odesos vardu. 681 m. Odesos atiteko bulgarų chanui Asparuchui ir nuo to laiko liko Bulgarijos sudėtyje bei pradėjo vadintis Varna. Mieste yra Kirino ir Metodijo aikštė, kurioje puikuojasi Mergelės Marijos katedra, pastatyta XIX a. pabaigoje.  

J. Basanavičius apie šį miestą 1892 metais, rašė: „Varna guli prie Juodmarių (Juodosios jūros – J. N.) įlankos krašto gana gražioje vietoje, nors lygumoje, kuri iš tolo yra apsiaupta aukštokų kalvų; turi gerai įtaisytą uostą, laivams prieplauką. Gilios senovės laikais toje vietoje stovėjo trakiškujų getų, vėliau ir graikų gyvenama pilis Odessos arba Odyssos; iš čia tas vardas nugabentas Rusijon ir 1794 m. rusų valdžios miestas prie Juodmario kranto pramintas Odesa.

Žemėn įsikišusią įlanką, prie kurios guli miestas, pietų šone apriboja Galat-burun uolėtas kalnas su laivams naktį rodančiu kelią žibintu; vakarų šone ją atidalina neplatus pelkėtas pievų plotas nuo Devnės didelio ežero, kuris gilioje senovėje, be abejo, turėjo būti tos pat marių įlankos tąsa. Tolyn tame pat šone už miesto tęsiasi platoka lyguma, daugeliu trakų aukštų kapų apsėta, ant kurios 1444 m. buvo tarp turkų ir krikščionių Vladislovo Jagelaičio vadovaujamos kariuomenės mūšis, kuriame tas Lietuvos sūnus galvą paguldė.“

Būdami Varnoje aplankėme vietas, kurios susijusios su J. Basanavičiumi, rinkome medžiagą apie šį Lietuvos ir Bulgarijos atgimo šauklį.  

Įdomus faktas yra tas, kad 1936 m. Varnoje lankėsi ir rinko medžiagą apie J. Basanavičių lietuvių keliautojas ir antropologas Antanas Poška (1903–1992). A. Poška 1936 m. vasarą atvyko iš Turkijos į Bulgariją ir čia užtruko apie aštuonis mėnesius. Gyvendamas ir važinėdamas po Bulgariją, A. Poška, ne tik domėjosi šios šalies tradicijomis ir gamta, bet surinko atsiminimus ir istorinę medžiagą apie J. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus Bulgarijoje.

Neabejotinai išskirtinis keliautojo ir antropologo A. Poškos vaidmuo tiriant ir renkant medžiagą apie J. Basanavičiaus veiklą Bulgarijoje: lankėsi jo gyventose vietose, susitiko su jį pažinojusiais ar bent iš pasakojimų jį menančiais žmonėmis.

Labai svarbūs A. Poškos Bulgarijoje surinkti atsiminimai, ikonografinė medžiaga apie J. Basanavičių (Poška A. Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje / Darbai ir dienos. K., 1940. T. 9. Poška A. Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje / Lietuvos aidas. 1938. Liepos 21, 22, 23, 25, 26, 27, 28, 29, 30; rugpjūčio 1, 2).

J. Basanavičiaus įkurtame Varnos medicinos istorijos muziejuje saugoma A. Poškos rankraštinė knyga, su kuria turėjome galimybę susipažinti.

Varnoje mūsų keliautojų grupelė apsilankė miesto Medicinos istorijos muziejuje, prie kurio įkūrimo daug prisidėjo J. Basanavičius. Apžiūrėjome muziejų, ekspozicijos stendą, skirtą J. Basanavičiui. Tiesa, šiek tiek nuvylė mažas eksponatų kiekis ir jo turinys. Tenka apgailestauti, kad šiame muziejuje, esantis skyrelis yra nedidelis, nepasižymi eksponatų gausa, o ir pati ekspozicija ir kai kurios iliustracijos yra pasenusios. Manau, kad atnaujinant ir praplečiant ekspoziciją apie J. Basanavičių turėtų prisidėti Lietuvos kultūros institucijos.

Dar mes apsilankėme Varnos Archeologijos muziejuje, kuris taip pat susijęs su J. Basanavičiumi. Čia irgi pasigedome kokios nors išsamesnės informacijos ar ekspozicijos apie J. Basanavičiaus tyrinėjimus archeologijos srityje, renkant medžiagą apie trakų kultūros paveldą.

Manau, kad šiems dviem Varnos muziejams praverstų metodinė ir dalykinė Lietuvos istorikų, muziejininkų pagalba, parengiant šiuolaikines ekspozicijas apie J. Basanavičių, veiklą ir gyvenimą Bulgarijoje. Būtina pagalvoti apie šios ekspozicijų praplėtimą ir galbūt didesnio Lietuvos muziejininkų dėmesio parengiant išsamią ekspoziciją apie J. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus Bulgarijoje.  

Varnoje pasivaikščiojome gatvele pavadinta J. Basanavičiaus vardu ir Panagiurištės gatve, kurioje gyveno daktaras. Čia yra pastatyta stela, ant kurios bulgarų kalba rašoma, kad Varnoje gyveno lietuvių mokslininkas, gydytojas  J. Basanavičius.

Būdami Varnoje aplankėme tarp klaidžių gatvelių pasimetusį nedidelį miesto istorijos muziejų „Stara Varna“ Jame apžiūrėjome ekspoziciją sudarytą iš vieno bulgarų fotografo XIX a. pabaigoje – XX a. pr. darytų senovinių fotografijų, kuriose užfiksuoti senosios Varnos vaizdai.

Ta proga spaudoje buvo paskelbtas įdomus faktas iš  J. Basanavičiaus gyvenimo Varnoje. Gyvendamas Varnoje J. Basanavičius pamėgo fotografiją. Jis dažnai lankėsi bulgarų fotografų brolių Chadžolianų fotoateljė, kur ne tik pats fotografavosi, bet ir namą, kuriame gyveno Varnoje 1893–1898 metais, kvietė nufotografuoti.

J. Basanavičius maždaug nuo 1898 m. ir pats užsiėmė fotografija. Įsigijo ne tik fotoaparatą, bet ir užsisakė būtiniausią rekvizitą, fotokortelių 93x122 mm dydžio su litografuotu įrašu „Dr. J. Bassanowicz. – Varna“.

Išliko apie 60 fotografijų. Jis nufotografavo savo buto interjerą, balkoną su tuo metu dar gyva pelėda (jos iškamša, brangi Lietuvių mokslo draugijos relikvija, tebesaugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), namą ir gatvę Primorska Gradinoje.

J. Basanavičiaus fotografijose užfiksuoti Varnos priemiesčiai ir apylinkės: senoji geležinkelio stotis, malūnas, medvilnės fabrikas, kapinės, vynuogynai, Galatos ragas, Juodosios jūros ir Devnios ežero pakrantės, tuščios ar su žvejų burlaiviais bei pavieniais poilsiautojais.

Taip pat ir bulgarų istorijos bei etnografijos objektai. Tai Šv. Konstantino ir šv. Elenos vienuolynas, trakų kapavietė, stebuklais pagarsėjusi vieta su šventu šaltiniu „ajasma“, paprasti vietiniai gyventojai – bulgarai, čigonai.

Ieškodamas lietuvių kilmės šaknų, Basanavičius ne kartą aplankė, aprašė ir fotografavo lygumoje prie Varnos esančią Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo III kovos su turkais ir žūties 1444 metais, vietą.  

J. Basanavičius mėgdavo keliauti po Varną ir jos apylinkes. Savo autobiografijoje apie šias keliones rašo: „Laikydamas arklius priešpiet ir pavakariais, atlikęs vizitus pas ligonius ir namie priėmęs, beveik kasdien, koks nebūtų oras buvęs, išvažiuodavau į tyrą orą už miesto, daugiausia priešpiet į miesto „prie marių sodo“ vaikštynių, o po pietų – pavakare į vynuogių sodus arba Dobričo plentu...“

J. Basanavičiaus atminimas Varnoje yra gerbiamas. Jo vardu pavadinta viena iš miesto gatvių, jam skirta memorialinė lenta Panagiurištės gatvėje, kur vienu metu J. Basanavičius gyveno.  

Pažymint J. Basanavičiaus indėlį į Bulgarijos kultūrą ir mokslą, Lietuvos ir Bulgarijos nepriklausomybę, kultūrą, mokslą ir švietimą, vertėtų pagalvoti apie J. Basanavičiaus paminklo Varnoje ar Lomoje pastatymą, meninio filmo apie jo gyvenimą Bulgarijoje, sukūrimą.

Būtų galima inicijuoti šio paminklo sukūrimą ar net dovanoti šio tautos patriarcho skulptūrą Bulgarijai. Ypač tai būtų prasminga padaryti iki 2018 metų, kai bus minimas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 100-metis.

Varnoje 1892 m. išleistas laikraštis, kuriame rašoma apie dr. Joną Basanavičių. Skelbiama pirmąkart.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.

Paminklinė lenta J. Basanavičiui Varnoje, gatvėje, kurioje jis gyveno.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.