Stasys Jurevičius gimė 1876 m. lapkričio 3 d. netoli Šiaulių, Šapnagių kaime, ūkininkų Veronikos ir Antano Jurevičių šeimoje.
Tėvas Antanas Jurevičius turėjo daugiau nei 20 hektarų žemės, buvo sumanus ūkininkas, visų gerbiamas žmogus. Su pirmąja žmona Veronika užaugino tris vaikus: sūnus Stanislovą ir Juozą ir dukrą Barborą.
Palaidojęs pirmąją žmoną, tėvas vedė antrą kartą. Abi jo žmonos bendravardės Veronikos, jos palaidotos Šiaulių senosiose kapinėse.
Farmacininkas iš prigimties
Tėvai nusprendė sūnų Stanislovą išleisti į mokslus, nes jis nuo mažens domėjosi knygomis, daug skaitė. Stanislovas mokėsi Šiaulių rajono Ginkūnų pradžios mokykloje, po to – Šiauliuose ir Mintaujoje (Latvijoje), o gimnaziją baigė eksternu.
Jis labai norėjo būti vaistininku, tad baigęs gimnaziją išvyko į Maskvą ir trejus metus dirbo vaistinėje mokiniu. 1900 metų Maskvos universiteto pažymoje rašoma, kad vaistinės mokiniui S. Jurevičiui po bandomojo laikotarpio suteiktos vaistininko padėjėjo teisės.
Baigęs Maskvos imperatoriškojo universiteto Medicinos ir gamtos farmacijos skyrių 1909 metais jis įgijo provizoriaus specialybę. Dirbo Fareino vaistinėje – tuo metu Maskvoje didžiausioje vaistinėje. S. Jurevičius juokavo, jog Fareino vaistininkai turi būti ne tik gabūs, bet ir gražūs.
Jis ne kartą sakė: „Buvau farmacininkas iš prigimties.“
Tapęs provizoriumi, norėdamas atgauti sveikatą, S. Jurevičius išvyko dirbti į Jaltos vaistinę. Jaltoje kelerius metus felčerių mokykloje dėstė chemiją, farmaciją ir botaniką. Po to vėl išvyko į Maskvą gilinti chemijos ir bakteriologijos žinių. Maskvoje dirbo Fareino vaistinėje ir mokėsi Daktaro Bliumentelio chemijos ir bakteriologijos institute, kurį baigė 1915 metais. Po to įstojo į Analitinį prof. Nastiukovo institutą ir baigęs kurį laiką dirbo tame pačiame institute. Vėliau vėl išvyko į Jaltą.
Ten gavęs leidimą Stasys Jurevičius įsteigė chemijos ir bakteriologijos kabinetą ir buvo pasiruošęs rašyti disertaciją, kad gautų magistro laipsnį, tačiau Rusijoje prasidėjusi revoliucija sutrukdė mokslinį darbą.
Prasidėjo badas, vargas. S. Jurevičiaus iniciatyva Jaltoje buvo įsteigtas Lietuvių komitetas lietuviams, tremtiniams šelpti, lietuvių sanatorija, lietuvių draugija, kurios pirmininku kelerius metus jis buvo. Vėliau Lietuvos Maskvos atstovybės buvo įgaliotas lietuvius evakuoti iš Krymo.
1922 metais S. Jurevičius grįžo į Lietuvą. Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas jam leido čia dirbti farmacininku.
S. Jurevičius Šiauliuose įsteigė chemijos, bakteriologijos kabinetą, o 1923 metais gavo mokytojo vietą Šiaulių valstybinėje gimnazijoje.
1930 metais Švietimo ministerija jam pripažino aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą, teisę mokyti aukštesniojoje mokykloje chemijos, vidurinėje mokykloje – gamtos mokslų ir aritmetikos.
Pedagoginė veikla: vadovėliai
Dėstydamas Šiaulių valstybinėje gimnazijoje chemiją su laboratoriniais bandymais S. Jurevičius paruošė organinės ir neorganinės chemijos užrašus, organinės chemijos vadovėlį su bandymų aprašymais vidurinei mokyklai.
1935 metais bendrovė „Sakalas“ išleido S. Jurevičiaus paruoštą vadovėlį aukštesniosioms mokykloms „Organinė chemija“. Tai buvo pirmasis vadovėlis gimnazijoms. Tiko vadovėlis Lietuvos mokykloms.
Knygos įžangoje rašoma: „Chemija yra labai svarbus ir įdomus mokslas, kada dėstymo metodas gerai suprantamas ir pagrįstas bandymais, bet kada dėstymo metodas neaiškus, sunkiai suprantamas ir be tinkamų bandymų tik teorija ir formulės, tada chemija nustoja savo reikšmės, darosi nuobodus ir neįdomus dalykas. Taigi tam reikalui aprašyta 100 svarbiausių bandymų... Šis vadovėlis rašytas nauja sistema, pritaikytas aukštajai ir aukštesniajai mokykloms, studentai ir mokiniai jame ras visa tai, kas jiems reikalinga, ir galės pasisemti žinių tiek, kiek jie pajėgs.“
Tuo metu nelengva buvo išleisti vadovėlį, nes tai gana ilgas ir sudėtingas procesas. Reikėjo ne tik parašyti, bet recenzuoti jį. Tą vadovėlį recenzavo vienas Lietuvos kalbininkas. Iš šio vadovėlio mokėsi gimnazijų mokiniai.
Spaudai buvo parengęs ir kitą vadovėlį – „Neorganinė chemija“, bet prasidėjęs karas nutraukė darbus.
S. Jurevičių ne kartą kvietė dirbti į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau jis vis atsisakydavo, nes pasirinko Šiaulius. Jis buvo pastovus žmogus, todėl nenorėjo keisti namų aplinkos, įprasto gyvenimo ritmo, jam patiko mokytojauti gimnazijoje.
S. Jurevičius gimnazijoje dėstė prekių mokslą ir paruošė vadovėlį aštuntai klasei. Parašė keletą sąsiuvinių apie bakterijas.
Nuo 1927 metų jis dėstė ir suaugusiųjų gimnazijoje chemiją su laboratoriniais bandymais, mokytojų seminarijoje.
S. Jurevičius Šiaulių gimnazijoje vadovavo ir chemikų būreliui, dažnai rengdavo chemikų vakarėlius. Jis buvo geras pedagogas, savo dalyką dėstė įdomiai, daug dėmesio skyrė bandymams, dažnai pasakodavo mokiniams apie įžymius chemikus, dėsčiusius jam Maskvos universitete. Mokytojavo iki pat savo mirties, o vasaros atostogų metu pavaduodavo išėjusius atostogauti Šiaulių farmacijos laboratorijos „Galen“ provizorių, savininką, vaistinių vedėjus.
Šeima
S. Jurevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Lastauskaitės-Jurevičienės šeimoje užaugo dvi dukros ir du sūnūs. Dukra Aldona tapo gydytoja, sūnūs Vytautas ir Algirdas – diplomuoti inžinieriai statybininkai. Sūnaus Algirdo žmona Juzefa – taip pat farmacininkė.
Duktė Vanda pasekė tėvo pėdomis, baigė Farmacijos institutą Maskvoje ir gavo provizorės diplomą.
Provizorė V. Jurevičiūtė-Kavaliauskienė labai šiltai atsiliepė apie savo tėvelį ir mamą savo knygoje „Ką šlama ąžuolas“. Ji rašė: „Tėvas mums, keturiems vaikams, buvo didžiulis autoritetas, ištvermės simbolis – šeimos ąžuolas. Tėvelį gerbė ir pažinojo ne tik Šiauliuose.
Mama. Ji buvo tarsi žibintas – ir šviesdavo, ir šildydavo. Mūsų mama buvo labai gera, darbšti, ji rūpinosi visos šeimos gyvenimu, o tų rūpesčių tikrai nestigo, juk augome keturi vaikai.“
Provizorius S. Jurevičius žemiškąją kelionę baigė 1942 m. gegužės 26 d. Jis su žmona Jadvyga, mirusia 1937 metais, ilsisi senosiose Šiaulių kapinėse.
(Ruošiant šį straipsnį panaudota vaistininkės Reginos Žukienės knyga „Žymiausi Lietuvos farmacininkai“, iliustracijos iš V. Kavaliauskienės knygos „Ką šlama ąžuolas“)
Vadovėlis „Organinė chemija“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Jadvyga Lastauskaitė-Jurevičienė (1886–1937).
Artūro STAPONKAUS nuotr.
