Lietuvos ir Šiaulių advokatūros istorija neįsivaizduojama be iškilios advokatės, mecenatės, Šiaulių miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės (1902–2017). Ji diplomuota teisininkė, teismo kandidatė, teisėja, advokatė.

Pasirinkti profesiją padėjo tėvas
G. Venclauskaitė gimė 1912 m. gegužės 31 d. Rygoje (Latvija), garsaus Šiaulių advokato Kazimiero Venclauskio (1880–1940) ir aktorės bei režisierės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės (1874–1958) šeimoje. Jos krikštatėvis – lietuvių filosofas ir rašytojas Vydūnas. Pirmojo pasaulinio karo metais G. Venclauskaitė kartu su tėvais gyveno Tuloje (Rusija), 1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, Šiaulius. 1922–1930 metais mokėsi Šiaulių valdžios mergaičių gimnazijoje.

Dar tebesimokydama gimnazijoje G. Venclauskaitė pradėjo dirbti pas tėvą, advokatą Kazimierą Venclauskį, mašininke ir tą darbą dirbo iki pat jo mirties – 1940 m. vasario 24 d.

Gražbylė buvo tėvo vaikas. Jis nuo mažens pratino ją prie savo darbo, mokė dirbti. Iš ryto ji atsikeldavo, spausdindavo tėvo diktuojamus įvairius raštus rašomąja mašinėle, padėdavo atlikti kitus darbus.

Gražbylei pasirinkti profesiją nebuvo sunku. Tėvui jautė pagarbą, meilę ir juo labai didžiavosi. Tėvas buvo griežtas, reiklus, bet teisingas ir labai Šiauliuose gerbiamas žmogus, garsus advokatas. Pareigos, atsakomybės jausmą Venclauskis išugdė ir savo dukrai Gražbylei. Kadangi tėvui nuolat padėjo, advokato darbą dirbo, tai minties apie kitą profesiją net nebuvo. Nutarė sekti tėvo pėdomis.

1922–1930 m. Gražbylė mokėsi ir baigė Šiaulių valdžios mergaičių gimnaziją. 1930–1938 metais studijavo teisę Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete Teisių fakultete. Universitete studijavo nuolat gyvendama Šiauliuose ir, labai gerai atlikusi diplominį darbą „Servitutai“, 1938 m. spalio 6 d. tapo diplomuoto teisininke.    

Gražbylė apie savo kelią į advokatūrą pasakojo: „Tapau teisininke tėvelio dėka. Kazimieras Venclauskis buvo žinomas advokatas. Mane traukė ne tik tėvelio gyvenimo būdas ir darbas, bet ir tai, kad jis, būdamas paprastų žemaičių valstiečių sūnus, savo gabumų dėka sugebėjo išeiti į žmones, tapo ne tik garsiu advokatu, bet ir visuomenės veikėju. Tėvas pasitikėjo manimi ir mokė profesijos paslapčių. Pradėjau pas tėvą pirmą savo tarnybą gal penkerių ar šešerių metukų. Eidavau jam pirkti laikraščių. Vėliau patikėjo aukštesnes pareigas. Į specialų sąsiuvinį, knygą registruodavau korespondenciją, tvarkydavau siunčiamus laiškus ir juos nešdavau į paštą. Gal aštuonerių su puse ar devynerių metų išmokau rašyti mašinėle ir spausdindavau įvairius tėvo parengtus raštus. Tėvo profesija man turėjo įtakos pasirenkant advokato kelią. Mokytis universitete buvo labai lengva, paprasta, nes viskas buvo žinoma, suprantama. Aš paveldėjau iš tėvo gerą atmintį. Niekuomet neturėjau užrašų, viską atsimindavau. Visi stebėdavosi. Kiti turėjo kalendorius, užrašus. Man to nereikėjo.  

Kai studijavau Kauno Vytauto Didžiojo universitete teisę, grįždavau namo kas savaitę, kartais du kartus per savaitę. Grįžusi puldavau padėti tėvui, dirbdavau, rašydavau. Jis man diktuodavo, paskui tik nurodydavo, ką padaryti, ir aš pati savarankiškai viską padarydavau. Tėvas buvo reiklus sau ir kitiems. Jis išmokė mane dirbti, ir tai labai pravertė, kai tapau savarankiška. Išmokau susidoroti su sunkumais. Baigusi universitetą gavau paskyrimą į Joniškį, o pradėjau dirbti Žemaičių Naumiestyje. Čia gyvenau su vyru, apylinkės gydytoju, ir dirbau teisininke iki karo pabaigos – 1944 metų. 1944 metais išvykau į Kauną ir čia dirbau iki 1947-ųjų. Man buvo lengva ir įdomu dirbti, tą darbą mėgau – su žmonėmis gerai sutardavau ir mane jie mėgo. Teismas man buvo įprasta vieta.

Prieš karą, 1938 metais, Šiauliuose mane išrinko teismo kandidate. Dalyvaudavau posėdžiuose, bylų nagrinėjimuose. Kandidate išbuvau iki sovietų atėjimo, vėliau kurį laiką dirbau teisėja Šiauliuose, Joniškyje, po to vadovavau notariato skyriui“. (Venclauskaitė, Gražbylė. Iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo iš autoriaus archyvo)

G. Venclauskaitės asmeninėje byloje, saugomoje Lietuvos advokatūros archyve, nurodyta, kad savo darbinę veiklą kaip teisininkė ji pradėjo Šiauliuose. Nuo 1939 m. kovo iki 1940 m. lapkričio 23 d. buvo neetatinė teismo kandidatė prie Šiaulių apygardos teismo. Būdama kandidate G. Venclauskaitė labai gerai atliko pavestas pareigas, už ką jai Lietuvos teisingumo ministro 1939 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 138 ir 1940 m. vasario 16 d. įsakymu buvo paskirtos subsidijos po 200 Lt kas mėnesį. Nuo 1940 m. lapkričio 23 d. iki 1941 m. sausio 6 d. dirbo Šiaulių miesto liaudies teismo teisėja, o nuo 1941 m. sausio 6 d. iki tų pačių metų vasario 16 d. buvo Joniškio I liaudies teismo teisėja. Nuo 1941m. vasario 16 d. iki tų pačių metų birželio 22 d. dirbo Lietuvos TSR teisingumo liaudies komisariato Notarinio skyriaus viršininke.

Tačiau ilgiausiai Gražbylė dirbo advokate. Jį šį darbą labiausiai mėgo. „Man buvo lengva dirbti advokate, nes aš ant tėvo bylų užaugau“, – pasakojo Venclauskaitė. Pirmiausia ji vertėsi advokato veikla Žemaičių Naumiestyje, Tauragės apskrityje. Čia ji dirbo advokate nuo 1944 m. vasario 16 d. iki tų pačių metų gegužės 31 d.        

Lietuvos teisingumo ministro įsakymu Nr. 128 G. Venclauskaitė buvo paskirta neetatiniu Šiaulių apygardos teismo kandidatu nuo 1939 m. kovo 1 d. Nuo 1939 m. kovo 1 d. iki 1940 m. lapkričio 23 d. buvo neetatiniu Šiaulių apygardos teismo kandidatu. 1940 m. lapkričio 23 d. – 1941 m. sausio 6 d. dirbo Šiaulių miesto liaudies teismo teisėja, 1941 m. sausio 6 d. – 1941 m. vasario 16 d. Joniškio I liaudies teismo teisėja. Nuo 1941 m. vasario 16 d. iki 1941 m. birželio 22 d. dirbo Lietuvos TSR teisingumo liaudies komisariato Notariato skyriaus viršininke.

Advokatas turi sąžiningai atlikti savo pareigą
Sovietiniais metais G. Venclauskaitė atsisakė jai siūlomų atsakingų pareigų valdžios institucijose ir pasirinko garbingą advokato darbą, turėdama tikslą padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo okupacinės valdžios persekiojimų.

1944 m. lapkričio 15 d. ji kreipėsi į Lietuvos TSR advokatų kolegijos organizacinį biurą su prašymu priimti dirbti advokate. Savo prašyme ji nurodė: „Prašau priimti mane Kauno juridinės konsultacijos advokatu. Baigiau Vytauto Didžiojo universitetą Kaune 1938 m. Nuo 1939 m. buvau paskirta neetatiniu teismo kandidatu prie Šiaulių Apygardos teismo. 1940 m. lapkričio mėn. paskirta Liaudies teisėju Šiauliuose. 1941 m. perkelta Kaunan Teis. Liaud. Kom. Notariato skyr. viršininku, kur buvau iki 1941. VI. 22 d. 1943 m. laikiau teisėjų egzaminus ir nuo to laiko buvau pasiųsta advokatu Jonišky. 1944 m. mano prašymu buvau paskirta advokatu Tauragės Naumiesty“. Nuo 1944 m. vasario 16 d. iki 1944 m. gegužės 31 d. G. Venclauskaitė dirbo advokate Žemaičių Naumiestyje, Tauragės apskrityje.

Lietuvos TSR advokatų kolegijos organizacinio biuro 1944 m. lapkričio 15 d. posėdžio nutarimu G. Venclauskaitė buvo priimta advokate nuo 1944 m. lapkričio 15 d. su gyvenamąja vieta Kauno mieste. Lietuvos TSR advokatų kolegijos organizacinio biuro 1947 m. spalio 24 d. posėdžio nutarimu (prot. Nr. 27) jos prašymu nuo 1947 m. spalio 21 d. ji buvo perkelta dirbti advokate į Šiaulių juridinę konsultaciją. Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumo 1949 m. liepos 22 d. nutarimu (prot. Nr. 32) nuo 1949 m. rugpjūčio 1 d. jai buvo pavesta laikinai eiti Plungės juridinės konsultacijos vedėjo pareigas. Lietuvos TSR teisingumo ministro 1951 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 28 „K“ iki Šiaulių srities advokatų kolegijos orgbiuro prezidiumo rinkimų šio orgbiuro pirmininko pareigos buvo pavestos advokatei G. Venclauskaitei. 1951 m. kovo 12 d. ji buvo išrinkta dvejiems metams Šiaulių srities advokatų kolegijos prezidiumo nare, ėjo prezidiumo pirmininko pavaduotojo pareigas. Advokatų kolegijos suvažiavime 1960 m. balandžio 12 d. buvo išrinkta į Advokatų kolegijos revizijos komisiją. 1975 m. ji buvo išrinkta Advokatų kolegijos prezidiumo nare.

G. Venclauskaitei už gerą darbą teisingumo srityje, aktyvią visuomeninę veiklą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1972 m. gegužės 18 d. įsaku buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio teisininko vardas. Ji pirmoji teisininkė Šiauliuose, kuriai buvo suteiktas toks garbingas vardas.

Dirbdamas advokat, G. Venclauskaitė savo praktikoje vadovavosi įstatymu ir sąžine, todėl ji buvo viena iš populiariausių Šiaulių miesto advokatų. Dirbdavo įsigilinusi, kruopščiai ruošdavosi byloms. Teisme buvo aktyvi, daug pateikdavo klausimų, pastebėjimų, mokėjo argumentuoti, pagrįsti savo teiginius įrodymais ir išvadomis. Ji visada buvo pasirengusi padėti žmonėms bet kokioje situacijoje. Su savo advokatišku portfeliuku bylų reikalais aplankydavo tolimiausius Šiaulių apskrities miestus ir miestelius.

Gražbylė yra sakiusi, kad nė vieno žmogaus nėra paklausiusi, ar tu tą padarei, ar tu iš tikrųjų tai padarei. Niekados. Ji sakė: „Aš žiūrėjau tik bylą, jo reikalą. Aš kalbėdavausi su klientu, klausdavau jo, kaip tą ar kitą dalyką paaiškinsi. Jeigu būčiau sužinojusi, kad jis tą dalyką padarė ir man pamelavo, aš nebūčiau jo gynusi, jokiu būdu.“

Apie savo darbą advokate Šiaulių juridinėje konsultacijoje G. Venclauskaitė pasakojo: „Nuo 1947 metų iki pensijos dirbau advokate Šiauliuose. Tuo metu Šiauliuose advokatais dirbo Leopoldas Petrauskas, Juozas Lemėžis, Aleksandras Soloveičikas ir kt. Kartu su jais vedėme visokias bylas, konsultuodavome žmones, taip pat miesto įmones, organizacijas, skaitydavome pranešimus, paskaitas, aiškindavome visuomenei įstatymus. Dalyvavau Advokatų tarybos ir prezidiumo veikloje, Šiaulių miesto visuomeniniame gyvenime, tačiau daugiausia laiko atimdavo darbas. Tekdavo žmones priimti ir išklausyti ne vien darbo, bet ir poilsio dienomis, net po darbo ateidavo klientai pasitarti į namus. Nė vieno nesu išvariusi – advokato pareiga padėti, jeigu žmogus prašo pagalbos. Teko nuolatos domėtis įstatymais.

Baudžiamosios bylos tuo metu nebuvo sudėtingos, o civilinės reikalaudavo gero įstatymų išmanymo. Nepakako vien tik gražbylyste, pagraudenimais išsiversti, reikėjo nuolatos skaityti, gilintis. Civilinė byla – proto produktas, reikia gerai žinoti, kokį įstatymą pritaikyti. Civilinėje byloje nereikia daug kalbėti, bet reikia žinoti ir pasakyti tik tai, kas būtina ir svarbu, vandens čia nepapilstysi“. (Venclauskaitė G. Iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo iš autoriaus archyvo)

Tarp artimųjų Palangoje 1928 m., G. Venclauskaitė antroje eilėje iš kairės antra.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.