2017 metų simbolis – Ugninis Raudonasis gaidys. Pagal kinų kalendorių Ugninio (arba raudonojo) Gaidžio metai prasidės 2017 metų sausio 28 dieną. Tuomet prasidės pirmoji 2017 metų mėnulio jaunatis.

Gaidys – ryto, saulės patekėjimo pranašas, aušros šauklys, dienos skelbėjas. Dėl vaivorykštės spalvų plunksnų ir raudonos skiauterės daugelio tautų mitologijoje laikomas ugnies ir saulės simboliu, vegetacinės dvasios inkarnacija.

Gaidys – naminis paukštis, viduramžių alegoriniuose pasakojimuose įkūnijantis budrumą. Būdamas  susijęs su  aušra, gaidys simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą, taip pat budrumą. Gaidys yra tampriai susijęs su ugnimi, dažnai vaizduojamas raudonas, greičiausiai dėl savo ugninės prigimties. Dėl savo karingumo gaidys pelnė kovos, narsumo ir drąsos įvaizdį.

Krikščionybės tradicijoje gaidys, kaip dienos pranašas, yra Prisikėlimo simbolis ir Kristaus, ateisiančio Paskutinio teismo dieną, ženklas. Gaidžio formos vėjarodės, kurias pirmiausia paliečia  tekančios saulės spinduliai, dažnai tvirtinamos prie bažnyčios bokštų smaigalio, simbolizuoja Kristaus šviesos pergalę prieš tamsos ir blogio jėgas; kartu jos yra ir ankstyvųjų rytinių pamaldų  priminimo ženklas.

Gaidys yra ir pranašingas Kristaus kančios ženklas: Kristus pasakė Petrui, „Šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“ (Mt 26, 34, Jn 13, 38), – Petrui trečią kartą paneigus, kad jis pažįsta Jėzų, „tuojau pragydo gaidys“, ir Petras „graudžiai pravirko“. Gaidys yra šv. apaštalo  Petro (užuomina apie Jėzaus išsigynimą ir atgailą) bei šv. Otilijos atributas, taip pat vaisingumo įvaizdis.

Gaidys taip pat tapo Galijos (Prancūzijos) ir šv. Galo simboliu. Taip pat ir šv. Vitas buvo vaizduojamas sėdintis ant knygos drauge su gaidžiu, o pastarasis dėl savo sugebėjimo žadinti, puošdavo prabangius laikrodžius. Šv. Petras, vaizduojamas su giedančiu gaidžiu, tapo laikrodininkų globėju.

Gaidys – akylumo, budrumo, vaisingumo ir apsaugos simbolis, todėl vėjarodžiai ant bažnyčių stogų dažnai būna su gaidžiais. Gaidys turėjo galią išvaikyti piktąsias dvasias, atstovavo laiko kaitai. Gaidžio giedojimas žmonėms siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita bei nuolatiniu atgimimu. Europos tautų liaudies mene gaidys vaizduojamas tupintis gluosnyje ar gudobelėje. Išgraviruotas gaidžio simbolis su raudonais brangakmeniais suteikia drąsos ir paskatinimo. Kartu su akvamarinu jis gerina išraiškingumą ir padeda geriau suformuluoti jausmus bei juos perteikti kitiems.

Gaidys, dešimtasis kinų horoskopo ženklas (pagal Kinijos mėnulio kalendorių). Gaidys pagal kinų gyvūnų kalendorių simbolizuoja drąsą ir narsą, atvirumą, stropumą, sugebėjimą palaikyti pokalbį. Drąsiai ir arogantiškai su atkišta krūtine jis pasakoja apie savo nuotykius. Jis mėgsta tvarką, moka organizuoti kitus. Kartais ekscentriškas, bet su humoro jausmu. Gaidys sako tai, ką galvoja ir labai mėgsta likti teisus. Jam patinka mąstyti, svajoti ar net medituoti apie savo fantazijų kupinus planus. Jis drąsus ir darbštus. Pagal kinų garsų simboliką, gaidys (kung či) kuris gieda (ming) kartu reiškia kung ming, t. y. nuopelnus ir šlovę.

Gaidžio metai yra 1933, 1945, 1957, 1969, 1981, 1993, 2005, 2017. Spalva  violetinė. Metų laikas – ruduo, mėnuo – rugsėjis. Elementas – metalas. Tinkamas partneris – Jautis, Gyvatė. Netinkamas partneris – Kiškis (Katinas).

Gaidys pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Žinoma, kad laukiniai gaidžiai buvo prijaukinti kaip kultiniai gyvūnai dar Senovės Indijoje III-II tūkstantmetyje prieš Kr. Būtent dėl savo riksmo, skelbiančio naujos dienos pradžią šis paukštis ir tapo naminiu.

Gaidys gieda, kad parodytų, „kuris čia svarbiausias“, kad būtent jis yra savo teritorijos ir savo haremo valdovas. Naminiai gaidžiai praneša visam kaimui apie savo teises į kiemą ir vištides. Gaidžių giedojimas – tai savotiškas iššūkis kitiems gaidžiams, kurie į jį atsako tuo pačiu.
Gaidį galima sutikti daugelyje mitologijų. Frigų Mėnulio dievas Menas vaizduojamas raitas ant gaidžio. Graikų Demetros duktė Persefonė irgi vaizduojama su gaidžiu. Jis buvo Odino ir Jupiterio  bendražygis, o jo figūrėles nešiojo dėl budrumo ir įžvalgumo, kaip kad Abrakso akmenį. Indijoje  populiarus gaidžio akies formos talismanas, o kartais net nešiojama tikra negyvo paukščio akis. Ji  pakabinama ant kaklo, kad suteiktų budrumo gresiant pavojams.

Anglijoje tikima, kad jei gaidys ateis prie namo durų ir pragys, tai bus įspėjimas, kad artinasi  nepažįstamas žmogus, o kitose šalies vietovėse ilgas giedojimas tarp prietemos ir vidurnakčio  pranašauja mirtį.

Šis tikėjimas prieštarauja persų tikėjimui, pagal kurį gaidys turi giedoti devintą ir dvyliktą valandą  rytą ir vakare. Jei jis taip daro, jo šeimininkų laukia staigi sėkmė.

Gaidys graikų kultūroje buvo Marso emblema ir simbolizavo atsargumą bei apsaugą. Užkeltas ant stogo kraigo, jis reiškė saulę tarp keturių pasaulio šalių.

Šiaurės germanų mitologijoje gaidys „Auksinė skiauterė“ saugo į dievų buveinę vedantį vaivorykštės tiltą. Panašiai jo simbolika aiškinama ir Rytų Azijoje. Germanų tautose ir Graikijoje gaidžiui priskiriamas ir sielų vedlio vaidmuo, kuris sutampa su krikščionybėje jam taikomu prisikėlimo simboliu (gaidžio vėjarodžiai, iškelti ant šventyklų bokštų taip, kad juos pirmuosius paliestų saulės spinduliai).

Pasak indų padavimą „Gaidžių karalius“ sėdi ant legendinės šalies Jambudvipa medžio, o jo giedojimas skatina viso pasaulio gaidžius taip pat pragysti.

Japonijoje savo giedojimu gaidys pašaukia iš tamsos saulės dievą.  

Julijus Cezaris teigia, kad gaidžiai, žąsys ir kiškiai keltams šventi, todėl šių gyvūnų jie nevalgo.

Chaurirari – žirgų ir karo dievas, kuriam prūsai senovėje aukodavo stiprius gaidžius, viliantis, kad šitokie veisis ir arkliai.

Gaidys siejamas su drąsa ir kova, su vyriškumu ir saule. Jo giesmė skelbia aušrą ir simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Gaidžiai ir vištos nuo amžių buvo aukojami apeigose. Senovėje manyta, kad jie saugo nuo pavojaus. Kai kuriose pasaulio vietose gaidžiai vis dar aukojami, kad jų kraujas grąžintų žemei derlingumą.

Daugelio tautų gaidys laikomas vaisingumo demono įsikūnijimu, o derliaus apeigose jis užima žymią vietą. Gaidys tapatinamas su vaisingumu, todėl aukojamas per daugelį derliaus apeigų. Daugelyje vietų jis yra svarbiausias pjūties vaišių patiekalas. Lenkijoje mergina pabaigtuvėms namo parneša ne tik varpų vainiką, uždėtą ant galvos, bet dar ten užtupdydavo ir gaidį.

Latvijoje po gimdymo pirmą kartą nuėjusi į pirtį motina drauge su kitomis moterimis paaukodavo vištą ar gaidį. Raudonas gaidys simbolizuoja gaisrą (ugnį), o baltas Latvijoje laikomas mirusiųjų sargu (vanduo – mirusiųjų sfera).

XIX a. pabaigoje latvių išeiviai Vitebsko srityje gaidį aukodavo vadinamąją Jurijaus dieną. Iš  pradžių apnešdavo jį aplink kiekvieną arklį, paskui pjaudavo arklidėje ir aukos krauju šlakstydavo  duris, avižas. Tada, dainuodami dainą apie gaidžio pjovimą, jas sušerdavo arkliams, kad geriau  augtų javai ir arkliai gerai ėstų.

Senovėje Rusijoje baltas gaidys (saulės paukštis) buvo garbinamas kaip gyvūnas, labiausiai tinkamas išburti laimę. Šis būrimas buvo atliekamas taip – nubrėžus ratą, jis buvo padalijamas į 24 kvadratus, kiekviename iš jų įrašydavo raidę ir padėdavo po rugio ar kviečio grūdą. Po to į rato vidurį pastatydavo specialiai paruoštą gaidį ir kruopščiai pažymėdavo sektorių raides, iš kurio jis sules grūdus. Taip iš surinktų raidžių sudarydavo žodį, kuris reikšdavo palankią ar nepalankią pranašystę. Kitas metodas – garsiai vardyti raides pagal abėcėlę, užfiksuojant tas, prie kurių gaidys gieda.

Gaidys nuo Galijos laikų yra Prancūzijos simbolis. Ryšys tarp Galijos ir gaidžio, kaip simbolio, aiškinamas tuo, kad Senovės Romoje gaidys (lot. gallus) buvo laikomas kovingumo, maištingumo simboliu. Tuo tarpu lot. galli reiškė ,,galus“ – keltų genčių grupę, kuri ilgai priešinosi romėnų užkariavimams. Taip atsirado asociacija tarp paukščio gaidžio ir keltų galų, kuris vėliau virto ryšiu tarp gaidžio simbolio ir prancūzų.

Gaidys turėjo simbolinę prasmę etninei grupei dabartiniame Benine. Benino karalystės folklore, buityje ir dvaro gyvenime gaidys buvo tiek aukojamas gyvūnas, tiek simbolis, reiškęs nugalėtoją, lyderį. Gaidžio dalys būdavo naudojamos magiškose priemonėse nuo nuodų.

Senovės romėnai sako: „Kiekvienas gaidys ant savo mėšlyno galingas.“ Škotų patarlė byloja: „Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį.“ Chauceris apibūdino, kad gaidys – kaimelių  laikrodininkas. Šekspyro Horacijus apie gaidį sako: „Gaidys, tas rytmečio trimitas, savo / Aštriu ir skardžiai spiegiančiu balsu / Pažadinąs šviesos dievus“. Ir pakartojo seną prietarą, kad jam pragydus pasitraukia šmėklos; be to, per Kalėdas „tas ryto paukštis giedąs lig aušros“ („Hamletas“  1, 1. 150-156, 160). Tautosakoje ir literatūroje tradiciškai trijų gaidgysčių metas – tai vidurnaktis, trečia valanda ir valanda prieš aušrą.  

Kenijos herbe pavaizduotas gaidys yra nacionalinio atgimimo ir budrumo simbolis. Jis pavaizduotas su pakelta koja, laikančia kirvį, tai rodo, kad jis pasiruošęs kovai.

Gaidys pavaizduotas Valonijos herbe (raudonas gaidys auksiniame lauke), Rusijos, Tomilino miesto (herbas su auksinio gaidžio galva), Šarlerua miesto (Belgija), Hanekindo provincijos (Švedija), Aukštutinės Marnos (Prancūzija) ir kitų miestų herbuose.

Vietnamiečiai sako, kad gaidys suras kirminą net, jei reikės giliai kasti kojomis ir snapu. Tai rodo šio ženklo žmonių tvirtą siekimą.

Gaidžio kiaušinio motyvas vaizdžiai parodo, kaip tikėjimai sklinda tarp liaudiškosios ir elitinės kultūros. Gimęs kaip šviesuomenės tradicijos dalis, teisiniais kanalais jis buvo perkeltas į europinės valstietijos tikėjimų lygį, kur jį galėjai rasti ir XIX amžiuje (Esther Cohen. Teisė, folkloras ir gyvūnija. „Liaudies kultūra“, 1995. Nr. 3, p. 45-57).

1653 m. Sakro Montės mieste įvyko keistas atsitikimas. Kaip pasakojama S. Batlerio knygoje „Pagal įžadus“, tą dieną į šio miesto Kaiafos bažnyčią užklydo girtas žmogus, ten jį ir užpuolęs įtūžęs gaidys. Toks įvykis nebūtų nieko nustebinęs, bet šis gaidys buvo akmeninis, nes tai buvo sudėtinė atgailaujančio šv. Petro skulptūros dalis. Taigi gaidys atsiskyręs nuo skulptūros ir puolęs girtą žmogų. Tą pačią akimirką girtuoklis iš netikėtumo prablaivėjo ir netgi davė įžadus niekuomet daugiau nebegerti. Knygos autorius rašo, kad ir kiti žmonės, tuo metu buvę bažnyčioje, buvo nemažiau priblokšti, nes savo akimis matę, kaip gaidys suplasnojo sparnais ir keletą kartų kirto snapu girtuoklėliui, o po to vėl nutūpė į savo vietą prie šv. Petro kojų ir suakmenėjo.

Kriminaliniame pasaulyje gaidys turi ne visai gerą šlovę. Gal todėl daugelis juo pavadinti labai įsižeidžia, neretai iki muštynių prieinama. Reabilituojant šio paukščio pavadinimą visada reikia prisiminti praeitį, senolių išmintį ir papročius.

Madagaskare kai kurie žiniuoniai, norėdami surasti piktavalius, surengia kaltajam tradicinį teismą, kurio metu yra aukojamas gaidys. Vudu burtininkai praktikuoja tokį gaidžio aukojimą: gaidžio krauju laisto šuns kaukolę. Tokiu būdu burtininkas bando priversti nesąžiningą skolininką grąžinti pinigus savo kreditoriui.

Senovės Atėnuose, Romoje ir daugelyje Europos miestų net gerokais vėlesniais laikais buvo populiarios gaidžių peštynės. Dabartiniais laikais kai kuriose Azijos šalyse (Balio saloje, Filipinuose, Tailande, Kinijoje, Indijoje, taip pat Europoje – Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje) populiarios gaidžių kautynės (dar vadinamos kapotynėmis ar peštynėmis).

Kaip rašo Clifford Geertz savo garsioje studijoje „Gilusis lošimas: pastabos apie Balio gaidžių kapotynes“ rašė: „Prieš Tylos dieną (Njepi) garsiąją Balio šventę beveik kiekviename kaime iš vakaro legaliai surengiamos didžiosios gaidžių kapotynės. Balio kaimuose prekyba lydėjo gaidį nuo senų senovės, o gaidžių kapotynės buvo vienas pagrindinių akstinų pinigams paplisti“ (C.Geertz. „Kultūrų interpretavimas“, V., Baltos lankos, 2005, p. 323, 358).  

Šiaurinėje Prancūzijos provincijoje dar sutinkamos gaidžių kautynės, kur jos oficialiai įteisintos. Šiai kovai gaidį rengia jo šeimininkas. Pirmiausia paukščio kojos aprišamos drėgna vata. Ant jos uždedamos metalinės „kojinės“, o ant jų pritvirtinamos kovos priemonės – du aštrūs kaip skustuvai pentinai (natūralūs kovinių gaidžių pentinai pašalinami). Taip paruošti kovai paukščiai išleidžiami į maždaug dešimties kvadratinių metrų ringą. Trys neutralūs teisėjai, kurių pareiga sekti, kad būtų laikomasi kovos reglamento (kova tęsiasi 6 minutes), užima savo vietas.

Išauginti gerą kovinį gaidį nėra lengva. Atsiranda šeimininkų, kurie į paukščių maistą įdeda specialių preparatų, kurie padidina gaidžių agresyvumą. Šios senovinės gaidžių kovos sutraukia nemažai žiūrovų, vyksta totalizatorius, už gaidžius statomos didelės pinigų sumos. Žiūrovai varžosi, kuris jų numylėtinis nugalės.

Nors daugelyje pasaulio šalių mirtinos gaidžių kovos yra uždraustos, joms priešinasi ir gyvūnų globos gynėjai, tačiau jos šalininkai pasisako už gaidžių kovų organizavimą. Argumentas prieš tokių kovų uždraudimą būna labai paprastas: „Nesvarbu, kad pralaimėjęs gaidys žūva. Vis vien anksčiau ar vėliau jam nukirs galvą, kad pagardintų sriubą…“ Aštrių pojūčių mėgėjai remiasi korida, kur taip pat mokama gyvūno gyvybe.

Meksikoje, Indijoje ir kituose kraštuose, kur populiarios pentinuotų gaidžių peštynės, ir už gerus gaidžius mokamos didelės kainos, gaidžių augintojai niekada nepalieka auginimui tų gaidžių, kurie per anksti pradeda giedoti, nes tokie niekad neišauga į gerus kovos gaidžius.

Vokietijos mieste Kiolmichene rengiamos gaidžių giedojimo konkursas. 2010 m. šio konkurso nugalėtoju tapo gaidys, kuris per valandą užgiedojo 186 kartus.

Portugalijoje populiariausias simbolis – spalvingais raštais išmargintas keraminis gaidys. Šio simbolio ištakas galime rasti šiaurės Portugalijos mieste Barcelos. Legenda pasakoja, jog neteisingai vagyste apkaltintas keliautojas, kurį karalius norėjo nubausti mirties bausme, buvo išgelbėtas, nes gaidys, kuris buvo laikomas mirusiu, pragydo.

Mongolijoje išleista kolekcionavimui ir dovanojimui skirta sidabrinė moneta „Gaidžio metai“ (bendroji masė  25 g), kurios leidimo metai nurodyti 2017. Moneta unikali ir išskirtinė. Naujos technologijos dėka pavaizduotas gaidys atrodo taip, lyg būtų iškaldintas iš granito.

Gaidys lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Rašytiniai ir archeologiniai duomenys rodo, kad naminiai paukščiai, tarp jų gaidys ir višta, senovėje būdavo aukojami. Gaidžio aukojimas lietuvių agrarinėse šventėse vaidino labai svarbų vaidmenį. Su tam tikromis apeigomis šiuos paukščius užmušdavo, išvirdavo, jų mėsą suvalgydavo, o kaulus sudegindavo arba užkasdavo žemėje. Ilgus amžius gyvavo paprotys gaidį ir vištą aukoti vaikui gimus ir žmogui mirus. XVII a. Mažojoje Lietuvoje tai sudarė vieną pagrindinių krikštynų ritualų, kreipiantis į deivę Laimą.

M. Pretorijus pabrėžia, kad juodą gaidį lietuviai skirdavo namų reikalus, sodybas ir laukus  globojančioms dievybėms, pvz., prieš  įsikuriant naujai pastatytoje troboje pirma į ją įleisdavo gaidį  ir vištą, kurie turėjo būti daugiau nei vienerių metų senumo, sveiki, žvalūs, višta geros veislės, dėsli. Maldele kreipdavosi į  Žemėpatį: „Mielas dieve, dovanoju tau gaidį ir vištą, leisk mane ir  namiškius visą laiką būti žvalius ir sveikus, kad mes savo darbuose visada jaustume tavo palaimą.“ Tuodu paukščiai priklausė namų dievui, galėdavo eiti, kur nori, būdavo maitinami, jų neužmušdavo.

Vertimų biuras  „Vertimų karaliai" – visos vertimo paslaugos vienoje vietoje: www.vertimukaraliai.lt .