„Laiptų galerijoje“ atidaryta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Šerio (1931–2006) monotipijų paroda „Vytautas Šerys: kūrybinio palikimo fragmentas. Monotipijos“.

Skulptorius V. Šerys menotyrininkų priskiriamas „tyliojo modernizmo“ (terminas, apibūdinantis 1962–1982 metų neoficialiąją dailę) kūrėjams.

Nuo 1956 m. V. Šerys pradėjo kurti monotipijas – molio plokščių atspaudus.

Vienas artistiškiausių lietuvių menininkų
Menotyrininkas Vidas Poškus teigia, kad jam sunkiausia yra rašyti apie tuos autorius, kuriuos mėgsta.

„Tada atsiranda tas empatinis ryšys ir tada negali blaiviai žiūrėti į menininką. Kalbėti apie V. Šerį sunku yra ir dėl kitų priežasčių. Viena iš  priežasčių ta, kad V. Šerys vienas artistiškiausių lietuvių menininkų“, – kalbėjo V. Poškus.

Anot menotyrininko, toks jis išlieka ir dabar. ,,Jis yra tarp mūsų, bet tas jo artistiškumas yra išsaugotas. Tą artistiškumą galima suvokti su truputėlį neigiama potekste, nes artistas, aktorius nėra savimi, kai jis vaidina. Bet man tai turi truputėlį kitą prasmę: aktorius yra žmogus, gebantis įsijausti į daugybę vaidmenų. V. Šerys yra būtent tas žmogus“, – pasakojo menotyrininkas.

Daugybė V. Šerio amplua
V. Poška mano, kad V. Šerys kaip menininkas atlieka keletą vaidmenų.

,,Vienas iš tų svarbiausių, oficialiausių, labiausiai žinomų V. Šerio vaidmenų yra skulptorius. Bent jau dailės istorijoje jis yra įsirašęs kaip vienas iš 7-8 dešimtmečio abstrakčiosios ir oficialiosios skulptūros atstovų. Čia vėl galima pakalbėti apie to laikotarpio menininko tam tikrą dviprasmišką sudėtingą situaciją: kūrė tą oficialųjį meną, bet kartu kūrė kitokį meną, kuris neatitiko to meto reikalavimų. Iš tikrųjų V. Šerys savo skulptūrine veikla buvo savotišku disidentu“, – kalbėjo V. Poškus.

Disidentu jis buvo dėl kelių priežasčių. Viena iš tokių priežasčių buvo ta, kad V. Šerys yra kūręs ir bažnyčioms. ,,O vienu artistiškiausių menininkų V. Šerys yra ir dėl tos priežasties, kad net ir mūsų dienomis  galima atrasti vis naują ir nematytą jo amplua. Vienas iš tokių amplua yra jo monotipijos“, – teigė V. Poškus.

Menotyrininkas teigia, kad kai kuriuose menininko darbuose yra sunku nusakyti, kas yra – grafika ar tapyba.

,,Monotipija yra labai tapybiška technika savo siekiamybėmis. Pirmas dalykas – spalva, spalviniai deriniai. V. Šerys iš savo sidabrinių, pilkų, rusvų spalvų išgauna visą tą skambesį, visą muziką. Kita vertus, šitose monotipijose yra labai ryškus tas muzikalusis judesys, muzikinė dinamika ir čia reikia pastebėti, kad jo duktė Saulė Šerytė yra dainininkė, žmogus atstovaujantis muzikai. V. Šerys savo kūryba irgi yra  muzikalus“, – kalbėjo V. Poškus.

Anot menotyrininko, V. Šerys, kurdamas savo darbus, orientavosi į platesnį kontekstą, popmeną. Jo kūryba dėl savo artistiškumo yra išlikusi be galo jaunatviška.

Filosofo Jurgio Dieliauto komentaras
,,Kai žiūrime į tuos V. Šerio darbus,  reikėtų nuimti datas, kada jie sukurti, ir tie darbai  sukeltų dar vieną intrigą. Nes į kai kuriuos darbus dabar žiūrime ir matome penkiasdešimt metų senumo datą, tai vienas dalykas. Nuimkim tą datą ir tie darbai atrodys absoliučiai šiandieniniai. Jie taip pat mus veikia, taip pat žeidžia ir bando atgaivinti atšipusius mūsų įspūdžius, nuotaikas, kelia asociacijas.

Čia ir yra klasiko, kuris nenorėjo kuo tai ypač nustebinti, kūryba. Jo menas nebuvo lipimas tiesiogiai ant barikadų, ant bačkos, o tik bandymas surinkti įspūdžius. Čia jau buvo užsiminta apie sąskambius, muzikos ritmiką,  potepio muzikines frazes ir tapytojo frazes. Kas tai yra? Tai yra sinestezija, skirtingų jutimų suvokimas ir jų suvedimas. Bet ta sinestezija yra ir dar sudėtingesnis darinys. Mūsų dienų bėda ta, kad mes norime perteklingai save vaizduoti, lipti ant scenos, būti perdėtai patrauklūs, bet iš to nieko neišeina.

Kodėl taip yra? Todėl, kad mes viską priskyrėme aplinkai. Todėl, kad ta mūsų aplinka  spalvine prasme yra dirbtinė. Kai kada koks nors dailininkas tiek įdeda daug pastangų ir tos pastangos nueina kažkur pro šalį. Šituo atveju tų pastangų yra nedaug, bet yra ypatingas kruopštumas, atidumas.

Į kai kuriuos paveikslus žiūrint man kilo mintis, kad jis galėjo ant lakuoto stalo paviršiaus pamatęs išlietą vyną, padažą, duonos trupinius, eidamas palei sieną, kuri nubrūžinta alkūnėmis, iš ten surinkti visas tas spalvas, tuos atspalvius ir parodyti, kad spalva nebūtinai yra pavaldi daiktui. Spalva jau savaime yra įdomi, ji įvairi pačios spalvos pojūtyje. Dar daugiau – spalva ne tik vien akimi yra pasiekiama.

Piešinys yra ir akies, ir rankos darbas. Bet dar sudėtingesnis dalykas yra percepcija, t. y. suvokimas. V. Šerys čia mums rodo tas pamestas, išbarstytas kasdienių spalvų, atsiskyrusių, nutolusių, išblukusių, parūdijusių, nutrupėjusių spalvų sąsajas – visą tą spalvinę visumą ir tai bando suvesti.  Kai kuriuose darbuose mes čia matome tuos sluoksnius, tai  gali kilti dar kita asociacija.

Yra impresija, kuri yra spalvinga kaip spalvotas sapnas. Yra kita impresija – mažiau spalvotas sapnas, mažiau spalvota vizija. Ir tie sluoksniai, dengiantys, užsiklojantys vienas ant kito, sukuria tą paveikslo intrigą. Čia, matyt, mūsų suvokimui reikia didžiulių pastangų įsižiūrėti, įsigilinti į kiekvieną gyvenimo fragmentą ir ieškoti tų spalvinių,  kompozicinių sąveikų, bandyti surasti, suprasti, kiek kažkokioj naivioj, paprastoj eglutės ar paukštelio, kubo, kvadrato abstrakcijoje yra išraiškų, kurių mes tiesiog nenorime pastebėti.

Į tuos darbus reikia eiti, artėti, gilintis, atsitraukti, dar sykį prieiti ir bandyti žiūrėti, kiek čia tos emocinės įspūdžio visumos yra suklota ir kas čia ką dengia, užkloja, kiek čia yra žaismės, kiek tų nežinių, pajuokavimų, paimprovizavimų nenorint ko nors paneigti, bet nenorint susitaikyti su kažkokiomis visuotinėmis tendencijomis, suvienodinančiomis, paslepiančiomis.

Ta didžioji polemika, tas didysis meno pasipriešinimas. Matyt, ir yra iš nedidelių štrichų, iš tų lakoniškų tapybinių frazių kartais daug daugiau galima pasakyti, negu iš noro nustebinti, priblokšti, apstulbinti. Mus tie darbai stebina ir stulbina  tuo paprastumu ir tomis didžiulėmis sąveikomis. Kai kada atrodo, kad ta spalva iš tikrųjų yra stebėta daugybę metų, stebėtas tas spalvos ant gobeleno, ant sienos, ant grindų, lubų blyškimas, ryškėjimas, slėpimasis, artėjimas ir ta visa spalvinė  darbų dinamika  yra ta didžioji intriga.

Tie darbai ne vieną dešimtmetį stebins, klaus, vers ieškoti, vers kitus  polemizuoti, ginčytis, nes tai yra klasika.“

Artūro STAPONKAUS nuotr.