Kontekstas dovanos idėjai  suvokti
„Aštuoniasdešimtmetį švenčiantis dailininkas Vitolis Trušys Pasvalio krašto muziejuje pristatė savo darbų parodą“, „Dailininką Vitolį Trušį pasveikino Pušaloto krašto žmonės“, „Koncertuoja moterų vokalinis ansamblis „Rasa“, „Dailininkas Vitolis Trušys išduoda, kad jau nutapė Rasos Andžiuvienės portretą“, – tokie užrašai po Vido Dulkės nuotraukomis Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas“ (2012-09-20) papildė  Astos Bitinaitės rūpestingai parašytą informatyvų straipsnį „Dailininkas Vitolis Trušys savo 80-metį šventė Pasvalyje“.

Šiemet  savo gimtadienį – rugsėjo 16-ąją – V. Trušys  šventė muziejaus direktorės Vitutės Povilionienės gražiai surežisuotoje iškilmėje, skirtoje kraštiečiui pagerbti. Ta proga, kaip minėta, buvo atidaryta V. Trušio tapybos darbų paroda, kurios visa ekspozicija  buvo padovanota Pasvalio krašto muziejui. Ją sudarė 22 paveikslai, apimantys nemažą dailininko gyvenimo  tarpą: „Sutemos“ ir „Uždegta šviesa“ tapyti 1970 m., vėliausieji – „Prie apleisto seno namo“ ir „Kristinos pavasaris“ – 2013 m.

Naujausios tapybos kontrastai
Ne, nereikia galvoti, kad po 2013-ųjų dailininkas nelaikė teptuko rankose. Kaip užsiminta, vienas naujausių (2016) darbų – Rasos portretas. Jis  labai išsiskiriantis iš visos V. Trušio tapybos – šviesus, saikingai švelniai šiltų atspalvių, teigiantis dainininkės vidinio pasaulio grožį bei santūriai rodomą gyvenimo džiaugsmą. „Iš tiesų, portrete nuostabiai jautriai perteiktos mano pajautos, – sako Pasvalio kultūros centro Mikoliškių skyriaus  moterų vokalinio ansamblio vadovė Rasa Andžiuvienė. – Kiekvieną kartą, pažvelgusi į jame esančią Rasą, aš iš naujo atrandu save. Už tai esu be galo dėkinga mielam kraštiečiui Vitoliui.“

Ir kitas – diametraliai priešingas aprašytajam: juodame su tamsiai rudu atspalviu fone tamsokas veidas moters, vilkinčios juodą drabužį. Nieko aplink nematančios akys perša mintį apie bejausmę vaizduojamosios būseną. Gal susimąstymą nežinioje? Gal abejingumą?

Paklaustas apie šio keisto portreto genezę, autorius sako, jog tai iš anksto nebuvo planuota, eskizo ar analogiško jam pavyzdžio neturėjęs. Kūrinys atsiradęs stichiškai. Vidinis poreikis tapyti, išlieti ant drobės už tamsiausią naktį juodesnę būseną tiesiog šaukte šaukęs imtis teptuko. „Pasitaikė tamsi reprodukcija po ranka, tai ją ir perkėliau ant drobės. Kempinėle  nutapiau foną, kad būtų lygus paviršius – tada aliejiniai dažai atrodo tarsi akvarelė.  Apkontūravau tamsiu  ultramarino atspalviu. Rudai raudonas šalikutis turėtų būti ryškus portreto akcentas, – pasakoja dailininkas ir priduria: Tamsių portretų mano kūryboje beveik, o tokių juodų – išvis nebuvo.“

Visą portreto  plotą okupavęs  liūdesio, skausmo, gal išdavystės, gal dvasios mirties ar degradacijos simbolinis dažas savo spalvų visuma stipriai veikia stebėtojo emocijas. O rudai raudona detalė  žiūrovo akyse virsta pavojaus, o gal net tragedijos ženklu.

Tai vienas to naujausio portreto matymo kampas. Kiek kitokį suvokimą siūlo paties autoriaus kūriniui suteiktas „krikštavardis“ – „Į šviesą“. Pavadinimą, anot menininko, turėtų pateisinti  kiek pašviesintas moters smakras ir lūpos. Tai tam tikra užuomina, kad už paveikslo, dešinėje pusėje yra  kažkoks šviesos šaltinėlis. Galbūt ir tolokai, galbūt ir ne itin stiprus, bet žadinantis viltį.

Šiuo metu V. Trušio mini studijoje ant molberto – dar nebaigtas darbas, dailininko žodžiais apibūdinant, pusiau abstraktus, pusiau realus, tamsokas, dosniai ultramarinu (sodriai mėlyna spalva, išsiskiriančia violetiniu atspalviu, turinčia paslaptingumo, net mistikos prasmių) paspalvintas portretas. Ultramarinas – pastaruoju laiku pamėgta V. Trušio spalva, leidžianti modeliuoti  žmogaus išorinio ir vidinio pasaulio gelmes.

Horizontas – vienas svarbiausių V. Trušio kūrybos elementų
Po nuoširdžių sveikinimų žodžiais ir melodijomis šventės dalyviai gilinosi į parodos ekspoziciją. Kaip yra sakęs menotyrininkas Vytenis Rimkus (Šiaulių naujienos, 1995-01-21), V. Trušio kūryboje gana anksti ėmė ryškėti dvi temų grupės: dvasiškai gražaus  žmogaus, ypač moters, portretų motyvas ir gamtos kompozicijų  siužetinė linija.

Jubiliejinės parodos retrospektyvinę „apžiūrą“, matyt, tikslinga pradėti nuo peizažo „Už horizonto“ (1998). Tam yra keli argumentai. Pirma, pradiniai du V. Trušio vaikystės kūrinėliai ir buvo vietovaizdžiai. Pirmasis –  matytas per trobos langą. Gamtoje tapyti pradėjęs vėliau. Iš to superankstyvojo periodo peizažas „Tiltas per Lėvenį“. Jis,  V. Trušio žodžiais, gyvas liudininkas, kaip iš vienos pusės prie upės susirinkdavęs Pumpėnų jaunimas, iš kitos – Pušaloto, taikiai tarpusavyje nesugyvenę, pešdavęsi...  „Visada ateidavau prie Lėvens tapyti iš pat ryto: įrėmintą drobę pasikabinęs ant alksnio šakos (molberto, žinoma, neturėjau), dažais piešiau tiltą beveik visą vasarą. Paveikslą, kurį taip ilgai tapiau, padovanojau mokyklai. Kabojo mokytojų kambaryje.  Bet jo ten jau nebėra“, – sako dailininkas.

Prisimindamas peizažą „Už horizonto“, dailininkas visada kviečia stebėjimo metu įsivaizduoti  tolumoje esantį  didžiulį tvenkinį, kurio pakrantėje tarsi pagal liniją išsidėstę tie iš natūros tapyti medžiai. Kviečia įsižiūrėti ir į baltą siaurą keliuką, vingiuojantį į nežinią, ir į besileidžiančios saulės paskutinius atšvaitus...  Ir dar prideda: „Vaizduoti erdvės iliuziją yra vienas sunkiausių dailininko uždavinių – reikia taip suderinti kūrinio spalvas, kad žiūrovas pajustų tą neribotą visatos tąsą visomis kryptimis, kad patikėtų jos tikroviškumo iliuzija.“

Be minėto paveikslo, tuo pačiu  pavadinimu – „Už horizonto“ – įvardyta ir V. Trušio poezijos knyga (2006). Per parodos „Pastelių posmai“ ir to poezijos leidinio pristatymą 2006 m. Šiaulių universitete kalbėjau: „Jau pats knygos viršelis atspindi autoriaus asmenybę. Jis santūrus: dvi spalvos, nerėžiančios akies ir keturi žodžiai – „VITOLIS  TRUŠYS  už horizonto“. Viršelio kompozicija paprasta, bet filosofiška: juodas žiemgalių krašto lygumų ruoželis ir violetas dangaus erdvės, kurios užtenka ir menininko talentui skleistis, ir eilėraščių potekstei plėtotis skaitytojų sąmonėje. Taigi, iš žemės, iš praktinės patirties smiltelė prie smiltelės suformuota gyvenimiškoji IŠMINTIS, kurią simbolizuoja  viršelio spalva.“  

Tąkart dar minėjau, kad pats knygos pavadinimas – „Už horizonto“ –  daugiareikšmis. Pirma, horizontas – tai atviroje vietoje esančio stebėtojo visa regima erdvė, kuri mums, V. Triušio bendradarbiams, tapatinosi su tokiais pasvarstymais: „Kad tapote savito grožio paveikslus – žinojome; kad esate talentingas mozaikininkas – žinojome; kad sukūrėte nepakartojamo įspūdžio freskų – žinojome; kad gražiai dainuojate – ne paslaptis Jus pažįstantiems; kad esate santūrus, savo duoto žodžio šeimininkas, demokratiškas inteligentas – taip pat visiems žinoma; kad rašote eilėraščius – daug kam siurprizas, nors tiek metų dirbame šalia Jūsų. Ar tai gražiai užmaskuota Jūsų asmeninė paslaptis? Ar tai užuomina, kad esame nepastabūs?“

Kita žodžio „horizontas“ reikšmė – nuoroda į matomą dangaus su žeme ribą. Perkeltine prasme, ta riba gali būti tarp žinojimo ir nežinojimo, t. y. filosofinės prigimties. Tai siejasi su paties V. Trušio, kaip dailininko, nuostata. Komentuodamas žodžių junginį „už horizonto“, jis svarstė: „Kodėl už horizonto? Kas ten gali būti? Paslaptis. Dviejų spalvų (juodos ir violetinės) knygos viršelis – paslapties simbolis.“

Trečias kūrinių pavadinimo motyvas  susijęs su daile. V. Trušio žodžiais, tapyba – ne fotografija. Ji individualaus vaizdo, kurį matąs, perteikimas, jo stilizacija. Ir aiškina: „Iš to, ką matau, stebėdamas aplinką, parenku charakteringiausius dalykus ir pastatau į pirmą planą. Peizažai pagal planus (I–IV) visada rodo tam tikrą menininko santykį su gamta. Savo peizažais stengiuosi perteikti  vaizdo gilumos iliuziją. Tai mano darbų savybė.  Derinu spalvas ir jų intensyvumą pagal vaizduojamą atstumą: daiktas arti – jis ryškus; daiktas toliau – jis oro sluoksniu jau apgaubtas ir t. t. Tai padaryti ne visada pasiseka. Žiūrovas, nepajutęs vaizdo gilumos, t. y. tolių toliausių, neįsijaus ir į peizažą.  Tik įsigyvenęs į jį jausmais ir mintimis, lyg ir pats tampa to reginio dalimi: stovi prieš paveikslą ir, atrodo, mato tolumas. Todėl ir stengiuosi žiūrovą tartum įtraukti į paveikslą – drauge pakeliauti takeliu, paklajoti ražienų laukais, paklampoti šviežiai suverstais arimais.“

Menama parodos-dovanos kūrinių apžiūra ir komentarai
Parodos peizažai – „Arimuose“ (1995), „Šviesa pro rūkaną“ (2011), „Sėda“ (2012) ir kt. – pabrėžia santūrų Šiaurės Lietuvos žemės grožį ir dvelkia elegišku grauduliu.

„Ypač man svarbi drobė „Arimuose“, – prasitaria V. Trušys. – Ji – naujų mano ieškojimų pradžia. Šviežiai suarto lauko vagos bėga iki pat horizonto ir ištirpsta rudens miglose. Aplinkui nė vieno kalnelio, nė kauburėlio. Toks mūsų Šiaurės Lietuvos peizažas! Šio laikotarpio darbuose atsisakiau efektingo spalvų dekoratyvumo. Paveikslų koloritas santūrių pilkai rudų atspalvių. Juose beveik nebenaudojau grubių paviršiaus faktūrų, plačių potėpių. Mano paveikslai išskirtinai realistiški su konkrečiais vaizdais, tikroviškomis detalėmis, sukuriančiomis erdvės iliuziją“.

Lietuvos  menotyrininkai šį stilių vadina fotorealizmu, o pasaulyje tokio „pastiprinto“ realizmo stilistikos peizažai įvardijami žodžiais hiperrealizmas arba superrealizmas.

Kamienas. Pasvalietis Albinas Kazlauskas (2003–2004).
Pasvalio muziejaus nuotr.

Dainininkės Rasos iš Mikoliškių portretas (2016).
Pasvalio muziejaus nuotr.