2009 metais netekome iškilaus kraštotyrininko Klemenso Kučinsko. Kilusio iš Užvenčio krašto K. Kučinsko atminimas dabar yra saugomas Užvenčio muziejuje, kur daugiau kaip 150 eksponatų muziejui saugoti dovanojo jo dukra Genovaitė Sartauskienė. Dabar sunku ir suskaičiuoti, kiek tiksliai per gyvenimą buvo parengta K. Kučinsko darbų, parašyta knygų bei išsaugota kito kūrybinio palikimo.
Praėjusiais metais Užventyje buvo surengta K. Kučinsko palikimo paroda, prisimintas ir pats kraštotyrininkas. Parodoje dalyvavo ir kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė, kuri „Šiaulių naujienoms“ pasakoja apie kolegą kraštotyrininką, Mikelio prizo laureatą K. Kučinską.
K. Kučinsko biografiniai faktai
Klemensas Kučinskas (1927–2009) Užventyje 1942 metais baigė šešis pradinės mokyklos skyrius. Gyvenimas taip susiklostė, kad 1946 metais jis pradėjo bendrauti su partizanais. Kadangi jo sodyba buvo nuošaliame Žemaitijos kampelyje: aplink krūmai, vešlios žalumos bei slepianti dauba, K. Kučinsko namai tapo partizanų susitikimo vieta.
Po to K. Kučinskas tapo Žemaičių partizanų apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio asmeniniu ryšininku. Tačiau 1952 metais K. Kučinską areštavo. Jį išdavė partizanas Petras Monkus-Sidabras. K. Kučinską tardė, kankino Šiaulių ir Leningrado kalėjimuose. Jis buvo kaltinamas už ryšius su pogrindžiu, popieriaus tiekimą partizanams ir jų spaudos platinimą. Už tai jis buvo nuteistas 25-eriems kalėjimo metams. K. Kučinskui teko vargti net trijuose lageriuose Komijoje. Tačiau po 5,5 metų K. Kučinską paleido.
Grįžęs į Lietuvą K. Kučinskas baigė Užvenčio vidurinės mokyklos vakarinį skyrių, o vėliau Klaipėdos tarybiniame technikume įgijo zootechniko specialybę. Ilgai dirbo Užvenčio tarybiniame ūkyje. Nuo 1983 metų K. Kučinskas gyveno Šiauliuose. Daug metų dirbo Šiaulių Televizorių gamykloje, buvo meistras.
Tarybiniais metais savo kraštotyrinę veikla K. Kučinskas slėpė, ne į jį, kaip į buvusį tremtinį, politinį kalinį, valdžia žiūrėjo labai nepalankiai. Tačiau K. Kučinskas visą laiką buvo aktyvius kraštotyrininkas.
1972 metais jis kraštotyrininkui Vaclovui Rimkui padėjo Užvenčio dvare įrengti rašytojos Šatrijos Raganos muziejų, kuriam ir pats sukaupė daug eksponatų. Tada dar niekas neminėjo, kad tarp muziejaus įkūrėjų yra ir K. Kučinskas. Taip buvo elgiamasi specialiai, nes jis buvo juodosios KGB knygos sąrašuose.
Kraštotyrininkas K. Kučinskas viešai reikštis pradėjo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Tarp brangiausių K. Kučinsko darbų – lageryje rašytas dienoraštis, kuriame užfiksuota ne tik skaudi autoriaus tų laikų kasdienybė, bet ir kitų žymių Lietuvos poetų eilės, keletas eilėraščių užrašyta ir pačio K. Kučinsko.
Šis žmogus per savo gyvenimą daug ką matė ir turėdamas skaudžią patirtį suprato, jog ne turtai yra svarbiausia, o įamžinti istoriją, papročius, tradicijas būsimoms kartoms.
Pirmoji pažintis dalyvaujant parodoje „Lietuvos kaimas“
„Pažintis su kraštotyrininku Klemensu Kučinsku prasidėjo 1993 metais, kai Lietuvos kraštotyros draugija ruošėsi surengti parodą „Lietuvos kaimas“. Joje turėjo būti diskutuojama skaudžia tema – apie tuo metu išnykusius 14 000 kaimų. Susirūpinta tuomet didesnių kaimų istorijų surašymu, etnografija, apie juose gyvenusius žmones.
Paskelbus žinią apie būsimą parodą Vilniuje, atsiliepė ir Šiaulių mieste kaimų istorijas rašiusieji, tarp kurių buvo ir K. Kučinskas. Jis parodai pateikė savojo Žeberių kaimo istoriją, rinktą dar nuo mokyklos laikų Užventyje, kur 1942 metais jis baigė 6 skyrius. Kaimų istorijų rašymą jis tęsė ir pokaryje, o vėliau – sugrįžęs iš tremties.
Daug dirbo apsigyvenęs Šiauliuose 1985 metais. Tada respublikinėje parodoje abu gavome apdovanojimus už kaimų istorijas. K. Kučinskui suteikta „Valstiečių“ laikraščio“ redakcijos premija, o man – Kraštotyros draugijos ir Lietuvai pagražinti draugijos apdovanojimas.
Vėliau su K. Kučinsku susitikau mokslinės konferencijos-Povilo Višinskio skaitymuose. Šeštuosiuose skaitymuose (2000 m.) K. Kučinskas skaitė pranešimą „Ką aš žinau apie Povilo Višinskio gimines“. Tuo metu ir aš sužinojau K. Kučinsko giminystę su Povilo Višinskio gimine. Kai rinkau P. Višinskio genealogiją, man reikėjo ir K. Kučinsko surinktos medžiagos. Taip mes ir pradėjome bendrauti.
Buvo visokių įdomių faktų renkant medžiagą, nes K. Kučinsko močiutė – P. Višinskio sesuo, kuri buvo pasisendinusi dvejais metais, kad galėtų anksčiau tekėti. Tai aš rinkdama medžiagą vaikščiojau tais pačiais takais, kuriais vaikščiojo vaikystėje K. Kučinskas“, – apie pažintį su K. Kučinsku pasakoja I. Rudzinskienė.
K. Kučinskas gyveno M. Margytės gatvėje
Šiauliuose K. Kučinskas gyveno Marytės Margytės gatvėje. Šios gatvės istoriją taip pat tyrė I. Rudzinskienė.
„M. Margytės gatvėje pirmą kartą lankiausi 1981 metais (prieš apsigyvenant Kučinskams), ruošdama miesto laikraščio konkursui apybraižą apie gyvenantį ten buvusį bendradarbį Bronislavą Nainį, ten pasistačiusį namus dar 1952-aisiais, kuris apsigyvenus Klemenso šeimai, tapo artimiausiu kaimynu.
Teko daug domėtis ir M. Margytės gatvės pavadinimu. Gimnazijos metais Panevėžyje (1944–1951 m.) teko bendrauti su jau žuvusios M. Margytės (1923–1941) tėvu, tuometiniu miesto deputatu Jonu Margiu (1893–1954 m.).
Žinojau kapavietę Panevėžio senosiose kapinėse, tad parvežiau visą sukauptą medžiagą apie jos asmenybę 2009 metais renkamai M. Margytės gatvės Šiauliuose istorijai ir pristačiau Šiaulių miesto gatvių istorijos parodoje „Lietuva nuo mano žingsnio“ Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje, skirtoje „Šiaulių dienoms“. Ši paroda buvo surengta R. Giržadienės iniciatyva.
Savo darbą ir ekspediciją M. Margytės gatvėje paskyriau K. Kučinsko atminčiai. Dažnai lankydavausi pas juos rinkdama medžiagą Povilo Višinskio genealogijai, parsivežtą medžiagą iš archyvų ar surastų kapaviečių rodydavau K. Kučinsko šeimai. Tikslinau prisiminimus surašydama ir iš Užvenčio krašte gyvenusios K. Kučinsko žmonos – nenutrūkstamai gyvenusios nuo gimimo (1931 m.) kraštietės Emilijos Tamošauskaitės-Kučinskienės“, – pasakoja I. Rudzinskienė.
Kraštotyrinės I. Rudzinskienės ekspedicijos M. Margytės gatvėje išvados
Gatvės sklypai pradėti projektuoti 1947 metais. Gatvės pavadinimas buvo patvirtintas 1948 metų rugsėjo 24 dieną. Ši gatvė gali būti vadinama akligatviu, turinčiu 10 sklypų. Kiek tiksliai buvo gatvėje savininkų ir gyventojų, neištyrinėta, nes nebuvo savanoriško bendradarbiavimo.
2009 metais paprašius visiems gatvės gyventojams laiškus atsiliepė vos keli.
Renkant gatvės istoriją buvo išaiškintos Marytės Margytės žuvimo aplinkybės 1941 metų birželio 27 dieną Pumpėnuose. Buvo surastas ir nufotografuotas antkapinis paminklas bei palaidojimo vieta Panevėžio senamiesčio kapinėse. Taip pat buvo nufotografuoti visi M. Margytės gatvės namai (paradinė pusė), kurie buvo rekonstruoti, perstatyti Nepriklausomybės atgavimo metais.
Taip pat pateikti kai kurių gatvės namų žemės planų fragmentai. Pateikti tipinių pastatų projektų fragmentai. Užrašyti gatvės gyventojų pasakojimai, pateiktos nuotraukos.
Nors gatvę tyrinėjusi I. Rudzinskienė visų tos gatvės žmonių nepažinojo, tačiau įžymiausi, kurie panoro bendrauti, buvo du – baldininkų kolektyvo narys Bronius Nainys ir nusipelnęs garbės kraštotyrininkas Mikelio prizo laureato K. Kučinsko žmona. Būtent K. Kučinskas nuolat kėlė klausimą dėl gatvės pavadinimo pakeitimo. Jo atminčiai ir buvo paskirta ši ekspedicija, tiriant M. Margytės gatvę.
K. Kučinsko kraštotyriniai darbai
Pats didžiausias rašomąja mašinėle atspausdintas K. Kučinsko darbas yra „Žeberiai“. Lietuvos kraštotyros draugijos surengtoje kaimų istorijų parodoje Vilniuje šis jo pusseptinto šimto puslapių tomas išsiskyrė ne tik įspūdingu savo dydžiu, bet ir gausybe kruopščiai parengtų schemų, lentelių, įvairių paskaičiavimų.
Ne be reikalo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkė Irena Seliukaitė į tą jo monografiją įrašė šiuos žodžius: „Kas būtų Lietuva be tokių žmonių? Jeigu kiekvienas paliktų po tokį, o gal ir mažesnį darbą, nereikėtų sielotis dėl tautos užmaršties, dėl praradimų. Tegul šviečia jūsų žiburėlis šeimai ir visai Lietuvai. Sveikatos ir stiprybės tęsti, kiek tik galėsite, pradėtą rašymą.“
Tame darbe K. Kučisnkas atskleidė savo gimtojo Žeberių kaimo istoriją ir praeitį, aprašė žmones, jų gyvenimus ir darbus net papročius ir padavimus. Daug metų gyveno ir Šiauliuose, bet vis galvodavo apie gimtuosius Žeberius. Tiesa, netoli Žeberių yra ir Ušnėnų kaimas, kuriame gyveno ir kūrė Žemaitė. Be to, ten gimė ir pats P. Višinskis, kurio protėviai turi sąsajų ir su Kučinskų gimine.
Kraštotyrininkai išsiruošė į Kaimų istorijų parodą.
Irenos RUDZINSKIENĖS archyvo nuotr.
M. Margytės gatvėje esantis namas, kuriame gyveno K. Kučinskas.
Irenos RUDZINSKIENĖS archyvo nuotr.
