Vincentas Vaitekūnas (1908 – 1987) gimė 1908 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities, Joniškio valsčiaus Šlapakių kaime, ūkininko šeimoje. 1919 m. pradėjo lankyti Šlapakių pradinę mokyklą, nuo 1922 m. mokėsi keturklasėje Joniškio progimnazijoje ir ją baigė 1925 m.
1925 – 1929 metais mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, gyveno „Žiburėlio“ draugijos bendrabutyje. Skaitymo įgūdžius įgijo šios gimnazijos bibliotekoje, kur budėti ir išduoti knygas gimnazistams buvo viena iš jo visuomeninių pareigų. Vėliau jam, dar septintos klasės gimnazistui, neabejotinai turinčiam bibliotekininko ir bibliografo gabumų, 1928 m. buvo pasiūlyta suregistruoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus bibliotekos knygas, sudaryti jų katalogą ir susisteminti bei sutvarkyti visą biblioteką. Šį darbą V. Vaitekūnas puikiai atliko ir būdamas gimnazistu tapo neetatiniu muziejaus bendradarbiu, vėliau dirbo apmokamą eksponatų rinkėjo darbą, dalyvavo kraštotyrinėse ekspedicijose, aktyviai rinko senienas ir eksponatus.
V. Vaitekūnas nuo 1928 m. buvo „Aušros“ muziejaus lankytojas ir bendradarbis, susidomėjo tarptautine esperanto kalba, kuriai buvo ištikimas visą gyvenimą. Susikūrus Šiaulių kraštotyros draugijai tapo jos nariu ir nuolatinių etnografinių ekspedicijų ir išvykų dalyviu.
V. Vaitekūnas visą gyvenimą kaupė asmeninę biblioteką. Ją sudarė 1786 knygos, brošiūros, smulkūs ir kartografiniai spaudiniai, periodika, įvairūs leidiniai, leisti 1804 – 1987 metais lietuvių, anglų, čekų, estų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, slovakų, vokiečių ir esperanto kalbomis. Didžiausia jo bibliotekos dalis buvo lietuvių kalba, kurioje buvo įvairūs leidiniai istorijos, meno, kultūros, kraštotyros, teisės ir kitais klausimais.
Didžiąją dalį šių leidinių ir dokumentų po V. Vaitekūno mirties, jo žmona 1987 metais perdavė „Aušros“ muziejui, kitą dalį esperanto klubui „Ruto“. Seniausia iš šio knygų rinkinio yra V. Vaitekūno įsigyta knygelė – 1804 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistas paveikslų parodos, eksponuotos Napoleono muziejuje, katalogas su priklijuotu Pakruojo dvaro rūmų savininko, barono von Roppo ekslibrisu.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus bibliotekoje yra įdomi knyga – „Lenkų ir lietuvių žodynas“ (parengė Antanas Lolis, išleido Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje 1922 m.), matyt, patekusi iš V. Vaitekūno bibliotekos. Šio žodyno priešlapyje yra V. Vaitekūno ranka rašalu padarytas įrašas „Ex libris V. Vaitekūnas“ (ir parašas).
Tarybiniais metais, dirbdamas Šiaulių „Aušros“ muziejuje bendradarbiu, V. Vaitekūnas palaikė glaudžius ryšius su Šiaulių viešąja biblioteka, dalyvavo bibliofilų klubo „Knyga“ veikloje ir kt. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje saugoma labai reta žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (1754 – 1838) knyga „Naujas Istatimas Jėzaus Christaus Wieszpaties musu Lietuwiszku ležuwiu iszguldytas per Jozapa Arnulpa kunigaykszti Giedrayti wiskupa žiemayčiu... iszpaustas par kunigus Missionorius Wilniuje, 1816“. Šį unikalų leidinį Šiaulių apskrities P. Višinskio viešajai bibliotekai dovanojo kraštotyrininkas ir muziejininkas V. Vaitekūnas. Šios knygos antraštiniame lape yra rašalu įrašytas jo vardas ir pavardė: „Vincas Vaitekūnas“. Nemažai V. Vaitekūno bibliotekos knygose yra įvairių autorių dedikacijų, donacinių užrašų. Poetas ir žurnalistas Vladas Šaulys (1902 – 1977), 1940 m. gegužės 1 d. Šiauliuose dovanodamas V. Vaitekūnui savo knygą „Dubysos saulėtekiai“, šio poezijos rinkinio priešlapyje užrašė: „Gerb. V. Vaitekūnui, prisimink tą proletarą amžinai su barzda.“
V. Vaitekūnas savo bibliotekos knygas žymėjo knygos nuosavybės ženklais. Jis leidinio viršelyje, ypač antraštiniame puslapyje, mėgo rašalu įrašyti savo vardą, pavardę, knygos įsigijimo datą, vietą ir etc. Kai kuriose rusų kalba išleistose knygose šie įrašai padaryti rusų kalba. Savo nuosavybę V. Vaitekūnas žymėjo ir vienos eilutės neapibrėžtu spaudu: „III kl. mok. W. Waitekūnas“, „Vincas Vaitekūnas“.
Dirbdamas Šiaulių apygardos teisme prisiekusiu vertėju ir notaro padėjėju savo asmeninės bibliotekos knygas žymėjo šių įstaigų antspaudais: „Vincas Vaitekūnas Šiaulių Valstyb. Notarinės Kontoros Notaras“, „Vertėjas Šiaulių Apygardos Teismas“; „Šiaulių Apygardos teismo Prisiekusis Vertėjas Vincas Vaitekūnas“ arba šalia brūkštelėtu žodžiu „Ex libris V. Vaitekūnas“, raštinės žymekliu įspausdavo tikslią knygos įsigijimo datą.
V. Vaitekūnas knygas daugiausia įsigydavo Šiaulių knygynuose, kai kurias jų pirko Kauno Vokiečių knygyne, kuris savo parduodamas knygas pažymėdavo priklijuotomis mažutėmis mėlynos spalvos lipdėmis. Nemažai knygų V. Vaitekūnui padovanojo įvairūs autoriai, kolegos, pažįstami, antraštiniuose puslapiuose įrašydami įvairias dedikacijas ir marginalijas.
V. Vaitekūno asmeninėje bibliotekoje saugomoje „Aušros“ muziejuje, daugiausia yra pažintinių, istorinių knygų, taip pat įvairių žinynų, žodynų (vokiečių, latvių, anglų, nuo 1931 m. esperanto, lotynų, rusų, lenkų, prancūzų ir kt. kalbomis. Visas perduotas V. Vaitekūno knygų rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejui yra šios bibliotekos nuosavybė ir yra antspauduotas jos spaudu. Daugelis „Aušros“ muziejuje esančių V. Vaitekūno knygų pažymėta jo paties knygos įrašais: „Ex libris Vinc. Vaitekūnas / 1933.10.7. Šiauliai, „Ex libris V. Vaitekūnas“; „Vincas Vaitekūnas 1944.II.23“. Kai kurios V. Vaitekūno knygos pažymėtos šiuo spaudu: „1935.IX.13; Vertėjas / Šiaulių Apygardos teismas“. Taip pat V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos knygose yra nemažai jo paties ranka darytų įrašų, marginalijų. Štai prancūzų kalbos vadovėlyje yra V. Vaitekūno knygos įrašas: „Prancūzų kalbos vadovėlis pas Brevdą 10 lt, rodos bene tinkamiausias iš matytų vadovėlių. Antras egz. pas Stanevičių 1931 m.“
V. Vaitekūnas pokaryje, nebodamas sovietų valdžios persekiojimų, ne kartą yra ištiesęs pagalbos ranką tremtiniams. Būdamas Šiaulių valstybinės notarinės kontoros notaru jis neliko abejingas pažįstamo šiauliečio advokato Petro Korsako (1900 – 1958) prašymui. 1945 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi su raštu į Advokatų kolegijos organizacinio biuro pirmininką Alfonsą Jakubėną. Šiame rašte V. Vaitekūnas rašė: „Prašau iš savo pusės padaryti galimas pastangas mūsų bendrojo pažįstamo Petro Korsako, gim. 1900 m., advokato, dabar gyvenančio Leningrado srityje, nuo 1945 m. rugpjūčio paleisto iš priverčiamųjų darbų lagerio, grąžinimui į tėvynę. Čia jo šeima dabar dideliame varge: trys vaikai (jauniausias 7 mėn., vyriaus. 5 mt.), žmona dėl vaikų negali uždarbiauti“. (LAA, ap. 3, b. 124, p. 9).
V. Vaitekūnas dar rinko ekslibrisus, atvirukus, dokumentus, fotografijas, paveikslus, ženkliukus ir kt. Ši kolekcijos dalis taip pat saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir sudaro šio iškilaus muziejininko rinkinio fondo dalį.
1998 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido leidinį „Vincentas Vaitekūnas. Rinktiniai kraštotyros darbai“. Įvadiniuose O. Čapkevičienės ir G. Narbutaitės straipsniuose apžvelgiamas šio iškilaus šiauliečio muziejininko, esperantininko gyvenimo kelias, ilgametė veikla ir jo kraštotyros darbai. Pagrindinė leidinio dalį sudaro V. Vaitekūno publikuotų darbų ir tyrinėjimų rinktinė, straipsniai nagrinėjantys muziejininkystę ir kraštotyrą, pasakojantys apie muziejininkus, kraštotyrininkus ir įžymius veikėjus.
V. Vaitekūno užrašai ir marginalijos, rašytos beveik prieš 90 metų
Besidomint V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos knygomis Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje pavyko aptikti prieš 90 metų Šiauliuose išleistą „Kultūros“ bendrovės leidinį „Ūkininko vadovas 1926 metams“ (Šiauliai, spausdino „Titnago“ spaustuvė), kurio viršelyje yra muziejininko ir esperantininko V. Vaitekūno knygos įrašas: „Vinc. Vaitekūnas“.
Šis leidinys savitai įdomus ir originalus. Jame, be būtinų žinių apie metų laikų (pavasario, vasaros, rudens, ir žiemos) pradžią, nedarbo dienas, valstybines ir bažnytines šventes, pateikiama įvairių duomenų apie medžiojamųjų gyvūnų apsaugos laiką, žuvų ir vėžių neršimo laiką Lietuvos vandenyse. Įdėtas agronomės Z. Lukauskaitės straipsnis apie gyvulių ūkį, šėrimą, taisyklės vištoms laikyti, konsultacija apie trąšas.
Įdomus ir pažintinis Šiaulių apskrities agronomo dr. Jurgio Krikščiūno straipsnis „Mūsų krašte sėjamieji augalai“, kuriame rašoma apie kviečius, rugius, miežius, avižas, linus, kanapes, pašarinius burokus, sėtinius (kručkus), pašarines ropes (turnipsą), morkas, bulves, žirnius, vikius, pupas, seradėles, lubinus, dobilus, liucerną ir kt., nurodomas šių augalų sėjos laikas, tirštumas, gilumas, jų trešimas ir kt. Agronomo dr. V. Zubovo straipsnyje pateikiamos bendros taisyklės žolių mišiniui (pievoms ir ganykloms) sutaisyti. Taip pat kalendoriuje aprašomos augalų ligos ir kenkėjai (S. Mostauskis), kai kurios naminių gyvulių ligos ir kt.
Minėtame „Ūkininko vadove 1926 metams“ užrašų skyriuje, aptikau įdomių įrašų, kurie daryti paties V. Vaitekūno ranka nuo 1926 m. iki 1928 metų. Šie įrašai labai įvairūs, jie atskleidžia to meto V. Vaitekūno interesus, pasaulėžiūrą, jo mintis, siekius ir kt. Daugelis V. Vaitekūno užrašytų minčių, komentarų šiame leidinyje iki šiol niekur nebuvo skelbti.
Šiuose V. Vaitekūno įrašuose, pastabose, komentaruose lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ir esperanto kalbomis užrašyta įvairių pasaulio rašytojų, filosofų, mąstytojų minčių ir aforizmų, įdomių pastebėjimų.
V. Vaitekūnas nuo jaunystės žavėjosi filosofu ir rašytoju Vydūnu. V. Vaitekūnui priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926 metams“ yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (p. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“.
Pateikiamos V. Vaitekūno išrinktos ir perrašytos ištraukos iš šio straipsnio: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja]. Vokiečių poetas Fr. Schiller sakė: Das Genie ist der Fleis (Geniališkumas yra stropumas). „Tikslingas, protingas darbštumas yra kelias įgyti tvirtai valiai, tikram svarbumui tautos ir valstybės [žmonijos] gyvenimui.“ Užrašuose įrašytos ir kitos Vydūno mintys: „Žmogus tik iš vidaus teaug“, „Keršyti – ne mano uždavinys. Mano rūpestis sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis“.
V. Vaitekūnas nuo 1928 m. buvo žurnalo „Jaunoji karta“, kurį 1928 – 1940 Kaune leido tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, skaitytojas. V. Vaitekūno užrašuose randame nemažai aforizmų, įžymių rašytojų minčių ir lietuvių liaudies patarlių, kurios buvo spausdinamos šiame žurnale.
Štai kai kurie V. Vaitekūną sudominę aforizmai, kurie pateko į jo „Ūkininko vadovo“ užrašų skyrelį: „Didžiausios vertybės yra tos, kurios žmones sujungia“ (Gėtė), „Nelauk netikėto atsitikimo. Imk paprastą – padaryk jį net netikėtu. [Auksinė] proga yra niekis tinginiui, o tuo tarpu darbininkui menkiausia proga gali sudaryti [auksinę] progą“ (O. S. Marden‘as), „Pagalba yra nenaudinga tam, kuris nedrįsta siekti to, ko pats nepajėgia“ (Ibsenas), „Naudokis dabartimi ir mažiausia tikėk ateitimi“ (Horacijus), „Protas įveikia kalaviją“ (J. Cezaris), „Jaunystėj daug pavojų; šventi metai, kai juose žmogus suranda pats save“ (H. Hesse), „Pasauly stipriausias tas, kuris už visus daugiausia yra atsiskyręs“ (H. Ibsenas), „Jei menas turi gyvenime prasmės, tai jis turi palaikyti tobulybės siekimą žmogaus sieloj – nuolat aukštyn“ (R. Dehmel), „Poetas kūrybos momentu yra pranašas, bet kai nustoja skambėjusi jo šventoji lyra, tai iš niekingųjų žemės sūnų, gal būt, niekingiausias yra jis“ (Puškinas), „Pasauly nėra negalimų daiktų“ (Napoleonas), „Aš myliu laisvę daugiau už savo kraštą, nes kraštas be laisvės yra tiktai kalėjimas“ (Mazzini). Į šiuos užrašus pateko ir lietuvių patarlė „Svetimomis plunksnomis nedera puoštis“.
V. Vaitekūnas nuo 1928 m. dirbo kraštotyrinį darbą, dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuotose ekspedicijose. Šių išvykų metu jis užrašė kai kurias išgirstas taiklias mintis, pastebėjimus: „Įpylė į sėdimąją druskos“, „Taip nusivažiavo, kad net arklio pasaga įklimptų“, „Pilvas pridžiūvęs prie nugaros; ponų papilvis nebetelpa švarke“, „Bobos liežuvius galanda“, „Basos šokančių kojos lyg sūriai taškėsi į molio aslą, jų keliamos dulkės saulę temdė“, „Baltrus turėjo daugiau randų kaktoj negu šuo blusų“, „Merga ne bulvėmis maitinta, galva ne samanų prikišta“, „Jo akyse nėra beprasmio noro visiems įtikti“, „Verkia krokodilo ašaromis, verkia kitą rydamas“.
Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, V. Vaitekūnas atostogų važiuodavo į gimtuosius Šlapakius, kur padėdavo nudirbti ūkio darbus. Laisvą valandą jis panaudodavo užrašydamas etnografinę medžiagą, rinkdamas eksponatus po apylinkes. Būdamas tėviškėje V. Vaitekūnas užrašinėdavo liaudies dainas. „Ūkininko vadovo 1926 metams“ užrašuose yra V. Vaitekūno 1926 m. Šlapakiuose užrašytos dvi liaudies dainos. Tai 1926 m. liepos 8 d. užrašyta daina, kurią V. Vaitekūnui padainavo Kl. V.:
Ant aukšto upės kranto
Sėdž graži mergelia,
Per anos skaistų veidą
Ried graudžios ašaros.
Už tų gelžinių grotų
Tarp šitų tamsių mūrų
Draugs nelaimings žūsta,
Reik jam jaunystei vargti
Už tų gelžinių grotų
Tarp šitų tamsių mūrų
Girdisi balsai,
Neverk tu mergelia
Neverk tu mergelia
Ieškokis sau kito (dusyk)
Gyvenk sau laimingai
O aš eisiu į upės gilumą
Į upės gilumą ir pasiskandinsiu.
Prie šios dainos yra prierašas: „Jis mane mylėjo, / Kaip nieks negal mylėt. / Dėl manęs žadėjo / Net gyvastį padėt.“
V. Vaitekūnas 1926 m. gruodžio 5 d. Šlapakiuose užrašė dar vieną liaudies dainą:
Švinta švinta jau bučiuoja
Žemę saulės spinduliai
Ir taip žavi ir vingiuoja
Išraityti jos keliai
Plačios dirvos šviesą geria
Pučiasi palši gubriai
Medžių šakos rasą beria
Tyli vėjo sūkuriai
Ei aukštin aukštin per dangų
Žengia saulė skubinai
Debesėlius siunčia, rango
Ką nors žada mums jinai
Užgiedot miške sukruto
Paukščių tūkstantis gerų
Ir nutyla kaip nebūta
Švintant argi bus audra?
Savo užrašuose V. Vaitekūnas fiksavo kai kurias savo pastabas ir pastebėjimus: „Išorinio pasaulio aprašymus, pasirodo, reikėjo papildyti dvasios pergyvenimais. Tą atliko F. Nyčė“, „Natūralistų menas pasibaigė, kur baigėsi tikrovė, o impresionizmo – kur baigėsi gyvenimo kopija“, „Goethe apie žmogaus įtaką dvasiai sako: Vaikas yra realistas, jaunuolis – idealistas, užaugęs – skeptikas, pasenęs – mistikas“, „Bernard Šo labiau mėgstąs neapmokamus aforizmus, negu ilgus romanus“ ir „Smalsusis žmogaus protas, noras visa pažinti, nepasitenkina [įprastomis] doktrinomis. Beieškodamas tiesos, jis būtinai [turės] pasodinti Tiesos medį. Rengti Tiesai dirvą ir yra ateities uždavinys“.
Šios V. Vaitekūno mintys ir pastabos geriausiai atspindi šio iškilaus muziejininko ir esperantininko dvasinį pasaulį, jo mintis ir siekius. Tai atskleidė ir jau minėtas „Kultūros“ bendrovės 1926 m. išleistas leidinys, 2016 m. aptiktas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir buvęs V. Vaitekūno asmeninėje bibliotekoje.
Knyga su V. Vaitekūno įrašu (Knyga saugoma P. Višinskio viešojoje bibliotekoje).
Autoriaus archyvo nuotr.
Kalendorius „Ūkininko vadovas 1926 m.“ su V. Vaitekūno knygos įrašu (leidinys saugomas Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje).
Autoriaus archyvo nuotr.
V. Vaitekūno donacinis įrašas (knyga saugoma Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje).
Autoriaus archyvo nuotr.
