,,Laiptų galerijoje“ pristatyta paroda ,,ŽiūRėk“, kurios autorius Ričardas Bartkevičius, Lietuvos Edukologijos universiteto profesorius. Jis gerai pažįsta ,,Laiptų galeriją“ ir šiauliečius. Parodos darbai atkreipia dėmesį ryškiomis spalvomis, ir pavadinimu, kad į kiekvieną darbą reikia įsižiūrėti.

Pirmoji personalinė paroda „Laiptų galerijoje“
R. Bartkevičius nusprendė surengti parodą, nes jį pakvietė ,,Laiptų galerija“. ,,Kada nuo seno turiu draugiškus kontaktus, tai aš neatsisakiau. Turiu čia daug draugų, pažįstamų ir, manau, kad čia yra ir puikus miestas, ir meninis gyvenimas įdomus, ir galerija puiki. Ir todėl aš tokią mačiau galimybę galbūt parodyti savo kūrybą“, – teigė R. Bartkevičius.

Tai jo pirmoji personalinė paroda ,,Laiptų galerijoje“. ,,Tai yra pastarųjų penkerių metų mano kūrybos darbų paroda. Aš gal jau dabar ne tiek daug darau asmeninių. Tai yra tokie apmąstymai apie gyvenimą. Jos išskirtinis bruožas būtų, kad nėra figūratyvinio meno. Tai yra daiktai, mus supantys, buitiniai dalykai, kurie yra aplink mus ir jų pagalba aš bandau kalbėti ar kažką sakyti žmonėms apie tai, kas vyksta aplink mus, dalytis savo emocijomis, patirtimis ir t. t.“, – pasakojo dailininkas.

Paroda nagrinėja žmogaus vietą visuomenėje
Paveiksluose nagrinėjamos įvairios šiuolaikinio gyvenimo aktualijos. ,,Daugiausia tai yra žmonių tarpusavio santykiai arba kažkokio žmogaus išgyvenimai. Tai yra iš tikrųjų egzistenciniai kai kur klausimai, žmogų visą laiką dominantys, nepaliekantys abejingo: gyvenimo prasmė, požiūris į kažkokius dalykus galbūt vykstančius mūsų gyvenime. Ten rasite ir į politiką, ir į žmogaus vietą šitoje visuomenėje, šitame pasaulyje“, – akcentavo R. Bartkevičius.

Šitie paveikslai yra nutapyti keliais sluoksniais. ,,Ant kai kurių yra pavadinimai ir jie nurodo, ką jie turėtų matyti. Bet čia pareina ir nuo žiūrovo lygmens. Vieni gali matyti tai, kas parašyta, kiti gali matyti tai, kas nupaišyta, o yra žmonių, kurie galbūt pamatys daugiau, negu aš matau. Čia jie tokie daugiasluoksniai. Taip bent tikiu, kad jie tokie yra ir iš tikrųjų kiekvienas žmogus gali rasti sau artimų dalykų“, – savo mintimis dalijosi menininkas.

Tapyba yra pakankamai abstrakti
,,Tapyba yra tarp dviejų polių – abstrakcijos ir hiperrealizmo. Tad dailininkas visada turi erdvę. Manoji galbūt yra labiau abstraktesnė, linkusi į didesnius apibendrinimus. Jie daugiau duoda galimybių, yra universalesni, daugiau duoda galimybių vaizduotei, žiūrovui yra didesnė galimybė tuose dalykuose pamatyti kažką sau, nes jei tai labai konkretūs dalykai, tai jie tada yra momentiniai. Čia yra tokia galimybė interpretacijoms“, – pasakojo dailininkas.

Kaip teigia R. Bartkevičius, spalvų aplamai aplink mus trūksta. Spalva yra žmogui gamtos duotas dalykas, kuris yra labai stiprus.

,,Šiaip mano kūryboje yra ir žmogui pakankamai daug vietos. Tiesiog šita paroda, tokia jos koncepcija. Antra vertus, jeigu į tuos daiktus įsižiūrėsite, tai ten galima beveik ir žmones pamatyti arba mane“, – šypsosi dailininkas.

Filosofo Jurgio Dieliauto komentaras
,,Vėl turime didžiulę parodą, turime intrigą parodoje ir ta intriga vėl su ekspresija, su sudėtingomis išraiškomis, su netikėtais pamąstymais. Ką galima čia būtų pasakyti?

Abstraktumo tema, tema tarsi čia nieko naujo, tarsi viskas jau pasakyta, suklasifikuota. Tačiau R. Bartkevičius vienas iš tų autorių, kuris nebijo ir pašmaikštauti, nebijo įvesti intrigą, nebijo nusižengti gal klasikiniam tam lietuviškam pernelyg rimtam ekspresionizmui.

Ta visa spalvinė ekspresija kokį turi tikslą? Matyt, čia yra tikslas parodyti pirmiausia, kad daiktai ir spalva yra ne tas pats, kad taškas, linija gali turėti didžiulį svorį. Taškas, linija, brūkšnys ar potėpis gali ir nuo to svorio lūžti.

Iš kitos pusės joks daiktas savo tiesioginės ir galutinės spalvos neturi, ta spalva daiktui yra priskirta. Jeigu mes einame link spalvos atgaliniu keliu, atbuliniu keliu, einame nuo konkretumo prie abstraktumo, kopiant aukštyn mes randame didžiulę intrigą, kad geltonumas ne stalo, ne užuolaidų, ne skarelės geltonumas, plaukų geltonumas. Kur jo yra pabaiga ir kokia tąsa, to mes nežinome.

Iš kitos pusės pats ekspresionizmas įveda į tapybą dar kitą dalyką.

Spalva gali būti ne tik daiktus uždengianti, ne tik daiktams suteikianti tvarumą, patikimumą, apibrėžtumą. Spalva yra nuotaika ir atmosfera. Čia, matyt, XX a. ekspresionistų didžiulis įdirbis, kad tas įprastinis daiktų pasaulis, tos įprastinės daiktų ribos, tie įprastiniai daiktų kontūrai yra iliuzija, yra fikcija ir tada gali turėti ta aplinka, ta atmosfera tą nuotaiką, tą būseną, itin sudėtingą spalvinę raišką.

Kitas momentas, kad mūsų tos kasdienės ekspresyvios impresijos, tie mūsų spalvingi įspūdžiai yra būdas ne tik kažką pasakyti, ne tik kažką įamžinti, bet visa tapyba yra savotiška ir susirašinėjimo forma. Susirašinėjimas su tapybos tradicija, pridėti potėpį ten, kur ankstesnės epochos nenorėjo to potėpio dėti, praplėsti spalvą, kur ta spalva jau atrodė esanti pakankama ar savaime pakankama. Palikti drobėje tuščią vietą, nes ta drobės balta spalva irgi yra spalva, o kur to baltumo pradžia ir pabaiga, kur tas baltumas pereinantis į pilkumą, kur to baltumo ,,užteptumas“, sugadinimas, dar kažkas. Šio autoriaus darbuose mes matome ir tuos dalykus.

Ir  pagaliau spalviniai potėpiai. Kai kam tie potėpiai atrodytų sąmoningai neužbaigti ir reikalaujantys iš paties žiūrovo juos užbaigti, užpildyti. Kai kam jie pernelyg primityvistinę manierą primenantys, gal tik vaikiškai sužaisti, bet kartais tame vaikiškai sužaistame potėpyje, tame brūkšnyje, tame greitame, staigiame ir nevaldomame potėpyje yra kitos užuominos.

Kokios tos užuominos? Tai, kad spalva yra emocija. Emocija yra blyksnis ir iš visų tų blyksnių, iš tų blyksnių-potėpių mes ir gauname tą didžiulį klodą įspūdžių, kuriuos, matyt, tik dailininkas gali ir suprasti, ir automatiškai ta paroda buvo pavadinta ,,ŽiūRėk“, nes pačiame žiūrėjime, pačioje žiūroje yra didžiulė intriga.

Čia yra ne rezultatas, čia yra grynas procesualumas, gryna trukmė, gryna eiga, gryna dinamika ir kiti su tuo susiję dalykai. Čia yra darbai, skirti nustebti, sutrikti, išprovokuoti patį save, paklausti, ar į tai, ką žiūriu, ar tai aš ir matau, ar matau tai, ką pats noriu matyti, ar tai, kas tiesiog yra nupiešta ir dar kažkokiu pavadinimu apibrėžta, kartais nėra intriga, nes pavadinimas nuo paties tapybos kūrinio gali skirtis, žinome ir šituos dalykus.

Autorius čia mums duoda rebusų, daug šaradų, daug vizualinių užduočių ir, matyt, tai yra darbų privalumas. Norėtųsi palinkėti, kad pirma buvo paroda, bus kitų parodų. ,,Laiptuose“ sulauksime ateityje dar kitų bandymų, atradimų ar retrospektyvinių kažkokių dalykų.“