Leokadija Paškūnaitė gimė 1911 m. sausio 24 d. Žadžiūnų kaime, Šiaulių valsčiuje, Vinco Paškūno ir Onos Urbonaitės-Paškūnienės šeimoje.

Leokadija mokėsi Narušaičių pradinėje mokykloje, Šiaulių mergaičių gimnazijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Jau buvo išklausiusi visą kursą, bet neišlaikiusi visų egzaminų, dėl materialinių sunkumų nebaigė studijų ir išvyko dirbti.

Mokytojavo Anykščių rajono Vertimų, Pavarių ir Čekonių pradinėse mokyklose. Vėliau dirbo mokytoja Rokiškio rajono Pandėlio progimnazijoje, Šiaulių 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

L. Paškūnaitė nuo 1952 iki 1966 metų, t. y. iki išėjimo į pensiją, dirbo Šiaulių vaistų sandėlio 1-ajame skyriuje sąskaitininke.

Visą gyvenimą domėjosi kraštotyra: rinko tautosaką, atsidėjo etnografiniam darbui.

Surinktą kraštotyrinę medžiagą perdavė profesorei dr. V. Zaborskaitei, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos ir Lietuvių literatūros institutams, Vilniaus Valstybinio universiteto bibliotekai.

L. Paškūnaitės gyvenimas buvo sudėtingas, ji mylėjo žmones ir visą laiką pasiaukojamai dirbo. Jos darbų pėdsakai ilgam liks ateities kartoms.

Pateikiame prisiminimus apie mokytoją, kraštotyrininkę L. Paškūnaitę, kuriuos 1980 m. parengė jos brolis Leonardas Paškūnas ir užrašė Pranė Urbonaitė.

Leokadina Paškūnaitė, Vinco
„Gimė 1911 m. sausio 24 d. Žadžiūnų kaime, Šiaulių valsčiuje, Vinco Paškūno ir Onos Urbonaitės-Paškūnienės šeimoje. Vincas Paškūnas, vesdamas O. Urbonaitę, turėjo 55 metus, o Urbonaitė buvo jo antroji žmona. 1919 metais, peršalęs miško darbuose, V. Paškūnas mirė nuo plaučių uždegimo. Liko penki maži vaikai. O. Paškūnienei teko užsiimti užkurį. Juo tapo Stasys Vaitkevičius-Vaitkus, bežemis, kilęs iš Rukaičių kaimo, Radviliškio valsčiaus.

L. Paškūnaitė pradžios mokyklą lankė gretimame Narušaičių kaime, gyvendama pas senelę Valeriją Urbonienę. Namuose augo krūvelė vaikų, tačiau Leokadiją, iš prigimties buvusią nestiprios sveikatos, buvo nutarta mokyti toliau. 1924–1932 metais ji lankė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Ją baigusi Leokadija svajojo įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet sunkios tėvų materialinės sąlygos trukdė svajonėms išsipildyti. Šeimoje buvo devyni vaikai, visi dar maži. Tuo tarpu žemės ūkio produktų kainos buvo labai žemos, be to, trobas iš kaimo reikėjo perkelti į vienkiemį. Leokadija buvo priversta vienus metus praleisti tėviškėje.

Būdama judraus būdo, veikli, ji tuoj subūrė kaimo jaunimą kultūriniam darbui. Žadžiūnuose buvo organizuojamos gegužinės su vaidinimais, liaudies žaidimais-rateliais. Gegužinių vaidinimams Leokadija pati kurdavo tekstus bei scenarijus. Be to, kaime ji organizuodavo gėlių darželių apžiūras.

Gyvendama kaime, Leokadija įsigijo naujų drabužėlių, susitaupė keletą litų ir, nuolat mokslo draugių raginama, ryžosi vykti studijuoti.

1933 m. rugsėjo 14 d. Leokadija įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijuoti pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, visuotinę ir Lietuvos istoriją, pedagogiką-psichologiją. Be to, studijuodama lankė dramos studiją, vedamą aktorius B. Lukošiaus.

Nors moraliai bei materialiai remiama savo kolegių Leokadija neįstengė baigti studijų. Slėgė skolos, nuolatinis nepriteklius. Iš tėviškės gaudavo tik maisto. Jau buvo išklausiusi visą kursą, tačiau neišlaikė visų egzaminų.

1938 m. sausio 16 d. Leokadija išvyko dirbti. Mokytojavo netoli Anykščių, Vertimų pradžios mokykloje. Leokadija mėgo visuomeninį darbą, mylėjo žmones, nebijojo tolimiausių ir nuošaliausių respublikos vietų. Mokytojos darbą suprato ne tik kaip vaikų mokymą ir auklėjimą, bet ir kaip apylinkės jaunimo kultūrinimą, meilės savo kraštui ugdymą, grožio puoselėjimą.

Dar besimokydama rinko savo krašto tautosaką, o dirbdama mokykloje jau „varė“ platų kultūrinimo darbo barą. Visuose darbo vietose būrė jaunimą kultūrinei veiklai, rengė vaidinimus, organizuodavo tautinių šokių ratelius, vesdavo mezgimo, siuvinėjimo kursus, nes pati gerai išmanė šių darbų gudrybes bei įmantrumus.

Dirbdama Pavariuose (prie Anykščių), susipažino su įdomia dainininkų Kairių šeima. Leokadija, išgirdusi jų puikiai dainuojamas senovines lietuvių liaudies dainas, organizavo jų įrašymą. 1938 metais Kairių šeimos dainininkės Kauno radiofone įdainavo per 100 dainų. Įrašus atliko įžymus etnografas Slavinskas-Slaviūnas. Pasakojama, kad įrašymo metu aktyviai pagelbėjo J. Čiurlionytė.

Nuo to laiko, kur Leokadija bedirbo ar gyveno, su Kairių šeima nenutraukė ryšių, ypač su Rozalija Kairyte (jai mirus, su seserimi Anele Kairyte-Bajoriene). Leokadijai jos buvo liaudies išimtis, liaudies meno neišsenkamas šaltinis, o Kairytėms ji buvo dvasios žadintoja. Anot A. Kairytės-Bajorienės „bendravimas su Leokadija mus veikė kaip ryto varpas – nemiegokit, nesnauskit, jūs reikalingos“. Leokadijos raginama Rozalija Kairytė parašė savo „Atsiminimus“, kuriuos Leokadija perdavė prof. dr. V. Zaborskaitei.

V. Zaborskaitė po to rašė, jog Rozalijos Kairytės raštų kalba esanti panaši į Žemaitės – toks pat kalbos sodrumas, turtingumas. A. Kairytė-Bajorienė parašė atsiminimus apie Kairių šeimą, juos perdavė Anykščių muziejui.

Vėliau Leokadija dirbo Čekonyse (9 kilometrai nuo Anykščių), o nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. – Naboraučiznos pradinėje mokykloje, Trakų rajone, pačiame buržuazinės Lietuvos pakraštyje. Kaip pasakojo Leokadija, tebuvo šešios šeimos, kurios namuose kalbėjo lietuviškai, o ji nemokėjo nė žodžio lenkiškai. Nežiūrint to, su jai būdingu optimizmu, mokėjimu bendrauti su žmonėmis vėl pasinėrė į visuomeninę veiklą, nesitenkino vien vaikų mokymu. Iš gabesnių mokinių organizavo „aktorių“ grupę ir ruošė vakarus, įvairių švenčių minėjimus – Naujųjų metų, mokslo metų užbaigimo ir t. t.

Pergyvenusi Čekonyse vienus sunkius vokiečių okupacijos metus Leokadija grįžo į tėviškę (parvažiavo su visa manta arkliu).

1942 m. rugsėjo – 1944 m. birželio mėnesiais mokytojavo Pandėlio progimnazijoje. Nuo 1944 m. spalio 1 d. iki 1951 m. rugsėjo 1 d. mokytojavo Šiaulių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (buvo Mergaičių gimnazija). Tiek dirbdama Pandėlyje, tiek Šiauliuose nepertraukiamai vadovavo mokinių saviveiklos, dramos sekcijoms. Režisuodavo dramos veikalus, ruošdavo etnografinius liaudies dainų ir šokių vakarus.

Buvę jos mokiniai Leokadiją Paškūnaitę prisimena kaip jautrią, nuoširdžią ir principingą mokytoją. Literatūros ir kalbos dėstymas mokytojai buvo puiki priemonė jaunimo auklėjimui.

Kiekvienas darbas Leokadiją uždegdavo, todėl į jį pasinerdavo iki pasiaukojimo, savęs atsižadėjimo. Buvo nepaprastai pareiginga, stropi, neįsivaizdavo, kaip galima dirbti kitaip, abejingai, be entuziazmo. Niekada nesiskundė darbo sąlygomis, nors dirbo atkampiausiuose respublikos kaimo mokykloje, kur žibalinės lempos buvo vienintelis šviesos šaltinis, kur maistą, ypač vokiečių okupacijos metais, tekdavo „kalėdoti“ pas apylinkės gyventojus.

Kone visą gyvenimą išgyveno, neturėdama komunalinio buto. Tik paskutiniaisiais metais juo  buvo aprūpinta. Leokadija niekada neturėjo pinigų. Visas savo santaupas panaudodavo pirkdama drabužius jaunesniems broliams ir sesutėms, padėjo jiems mokytis. Skatindama geruosius mokinius bei „aktorius“, pirko jiems dovanėles, šelpė reikalingus pagalbos.

Jautri kitų vargams ir bėdoms liko iki gyvenimo pabaigos. Sunkiais karo ir pokario metais maitino, šelpė ir glaudė nelaimių ištiktus, reikalingus pagalbos artimuosius, gimines, pažįstamus. Teikė ne tik materialinę, bet ir moralinę pagalbą: guodė, ramino, patarė, kaip pasielgti, bet niekada neveidmainiavo, prireikus išklodavo visą tiesą į akis.

Jokio atlyginimo už pagalbą neėmė. Gėlių niekada neatsisakydavo, nes jos Leokadijai teikė begalinį džiaugsmą.

Leokadija buvo jausmo, ūpo žmogus: ambicinga, jautri, stati. Nemėgo pataikauti. Savo nuomonę kolegoms ir visiems kitiems išsakydavo be pagražinimų. Pati perėjusi gyvenimo vargo mokyklą, aštriai kritikuodavo kai kurių pedagogų abuojumą, miesčioniškumą.

Toks jos „šarvuotas“ būdas, santūrumo, kartais takto stoka iššaukdavo kai kurių mokytojų priešiškumą. Reikia manyti, kad dėl savo būdo aštrumo turėjo pasitraukti iš 2-osios vidurinės mokyklos (buvo apkaltinta, kad dėstydama lietuvių literatūrą, naudojosi buržuazinės Lietuvos vadovėliais).

Išėjimas iš mokyklos Leokadijai buvo didelis smūgis. Ne dėl to, kad kitokiam darbui ji nebuvo pasiruošusi, bet dėl meilės pedagoginiam darbui, vaikams, jaunimui.

Nuo 1952 m. birželio 16 d. iki 1966 m. vasario 20 d., t. y. iki išėjimo į pensiją, ji dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių vaistų sandėlyje, sąskaitininke.

Išėjusi į pensiją, atsidėjo mėgstamam tautosakos rinkimo, etnografiniam darbui. Surinktą medžiagą siųsdavo LTSR Mokslų akademijos istorijos ir Lietuvių literatūros institutams, Vilniaus V. Kapsuko universiteto rankraštyne saugomi 1969–1972 metais L. Paškūnaitės siųsti rankraščiai, iš viso penkiolika saugojimo vienetų be jos brolio Leonardo Paškūno perduotų po mirties likusių raštų, laiškų. Rankraščių skyriuje atidarytas specialus jos darbų katalogas asmeniniam archyvui.

Artimuosius ir pažįstamus stebino Leokadijos darbštumas, organizaciniai jos sugebėjimai, valios stiprumas, neišsenkama energija ir tas nuolatinis degimas iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Laiške giminėms yra Leokadijos įrašyta ši R. Tagorės mintis: „Aš sapnavau, kad gyvenimas yra džiaugsmas. Aš nubudau ir pamačiau, kad gyvenimas yra pareiga. Aš pamilau pareigą, ir štai pareiga pavirto man džiaugsmu.“

Matyt, meilė ir pareiga savo kraštui, žmonėms gaivino ir palaikė Leokadijos jėgas ir dvasinę energiją. „Jie ten už surinktą medžiagą nemoka, bet tada tuo maloniau dirbti. Jei mokėtų, būtų lyg ir nemalonu: vargini žmones,  klausinėji, o paskui tas žinias parduodi“, – rašė taip laiške.

Darbo sąlygos visą gyvenimą buvo sunkios. 1970 m. lapkričio 3 d. laiške rašė: „Šiuo metu aš gyvenu blogai: už sienos rėksnys vaikas, kurčia auklė ir radijas... kartais nieko negaliu dirbti, o maisto pinigus išleidžiu vaistams nuo nervų. Bet po truputį rašau. Jau surašiau vaikų žaidimus ir ratelius, jaunimo ratelius...“

„Turiu surinkusi per vasarą daug visokios medžiagos, tik nėra sąlygų viską surašyti. Kaip pensininkei niekas man neskiria buto komunaliniame name. Ateis žiema, visai iš kambario nebeišeisiu: kol pečių iškūrenu, peršylu, išeinu į pryangį – šaltis perpučia, ir baigta... Matyt, Dievas nenori, kad aš rašyčiau, o rašyti apie senovę taip man patinka. Renku po senovei dainas, mįsles, priežodžius, frazeologizmus, žodžiu, ką tik randu pamesta pakely ant tako, nieko nepalieku. Bet gal taip ir neteks sutvarkyti, nusiųsti į vietą. Aš nieko nenoriu: tegu būna maža pensija, tegu būnu nuplyšus, mažai valgius, kad tik būtų ramybė už sienos, kad tik galėčiau rašyti.

Matai, kiekviena žolė turi savo kirminą, kiekvienas žmogus turi savo vargą.“

Gautas komunalinis butas ją džiugino, bet kaip ligoniui paskutiniais gyvenimo metais „netvarauname“ bute rudeniais, šaltais pavasariais, o ypač šaltomis žiemomis buvo sunku. „...užėjo šalčiai su šiaurės vėju, mano kambario nebeįmanoma prišildyti. Iš ryto būna vos +4 laipsniai. Kai visomis priemonėmis pradedu šildyti, pavyksta prišildyti iki +8 – +10 laipsnių. Nežinau, kaip išturėsiu. Mūsų namas kaip vasarnamis, nors, rodos, gerai apsikamšiau, bet kai prieini prie lango, kaip vėjas pučia į kambarį“. Rašyta 1979 m. vasario 17 d.

Dirbo, nežiūrint sąlygų, su nepaprastu rūpestingumu, energija (viename laiške rašė, kad ir naktį dėl to neužmieganti, bijanti ką užmiršti, nesuspėti), jautė silpstant jėgas.

„Su širdim ir jos kraujagyslių susirgimu kasdien blogiau. Už tai nerašiau niekam laiškų, labai skubinu surašyti, kol dar gyva, Žadžiūnėlių leksiką, palyginimus, frezeologizmus ir kt. – einu lenktynių su mirtimi: kas greičiau, ar aš pirma suspėsiu užbaigti savo darbą, ar ji mane pirma pribaigs. O lenktynės nuo pat vaikystės man patiko, o dabar padeda gyventi“ (1969-01-04).

„Aš rytą prabudus ir prašau Dievo, kad joks svečias neateitų, nes tada prisidirbu nemalonumų visam mėnesiui,  ir visi mano „etnografiniai darbai“ sustoja, o jie dabar man vienintelis malonumas ir džiaugsmas.“

„Mano širdis vos besilaiko. Šiais metais nuo visų vaistų visiškai pasigadino. Už tai reikia skubėti užrašyti savo kaimo istoriją. Matai, kad niekas nenori rašyti už dyką. Dabar rašau apie teisę, vagių baudimą. Dabar pradėjau rinkti medžiagą metinėms šventėms ir su jomis susijusiais papročiais. Darbo daug, nes reikia aplankyti daug senų žmonių, sulyginti, patikrinti jų teiginius. O aš kartais visą dieną išguliu.... nėra laiko, niekas manęs, kai nebebūsiu, nežada pavaduoti, ką neužrašysiu, ir liks neužrašyta“ (iš 1970 m. gegužės 8 d. laiško).

Leokadija, bendraudama su jaunimu, vaikais, pamatydavo juose gero pradus. Skatino mokytis. Pastebėdavo gabius dailei, literatūrai, muzikai. Neatsidžiaugdavo kaimo šviesuoliais, gerais žmonėmis. Visą gyvenimą domėjosi kultūra. Kol galėjo, lankė teatrą. Labai daug skaitė. „Aš skaitau ir skaitau kažkaip godžiai. Labai patinka „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“ ir kt. O kur dar knygos.“ Tai rašyta 1968 m. kovo 11 d. laiške.

Ir 1978 m. sausio 4 d. laiške Leokadijai rašo: „Neapsakytai noriu skaityti. Rodos, numirsiu, ir nebeteks. Ir iš viso skaitydama pabendrauju su žmonėmis, su kuriais šiaip netenka susitikti. Duosis matyti, kiek aš dar gyvensiu, daug ką reikia padaryti – dienos lekia kaip žaibas.“

Labai sielojosi, kad lieka neįdainuotos sidabrinio balso Elenos Lauciutės-Urbonienės užrašytų dainų melodijos. 1970 m. lapkričio 30 d. laiške rašė taip: „Labai gaila, kad Tu jos negirdėjai, kaip ji dainuodavo jaunystėje. Lietuvoj aš dar nesu girdėjusi tokio balso.“

Po sunkios ligos Leokadija Paškūnaitė mirė 1979 m. rugpjūčio mėn. Palaidota Šiauliuose.

Leokadijai Paškūnaitei 2016 m. sausio 24 d. būtų sukakę 105 metai, tačiau prieš 37 metus ji baigė žemiškąją kelionę.

Straipsnis apie mokytoją ir kraštotyrininkę Leokadiją Paškūnaitę (1911–1979) ir jos atliktus kraštotyrinius darbus primins ateinančioms kartoms. Labai malonu būtų, jeigu atsirastų tokių, kurie pasidomėtų jos parengtais darbais, kurie saugomi Lietuvos lietuvių kalbos institute, Vilniaus universiteto bibliotekoje.