Šiais metais vykusio protų mūšio-konkurso „100 Šiaulių mįslių“, skirto Šiaulių 780-mečiui,   nugalėtoju tapo Algirdas Vaicekauskas. Tad susipažinkime su juo – kas A. Vaicekauską sieja su Šiauliais.

– Esu gimęs tremtyje, rezistencijos dalyvių šeimoje toli nuo Lietuvos, netoli Baikonuro kosmodromo, bet kosmonautu netapau. Šeimoje augome keturi vaikai. Aš su broliu ir dvi seserys. Po 8 klasių Radviliškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje išvykau mokytis amato – lengvųjų automobilių remonto šaltkalvio specialybės į Vilnių.

Baigęs gavau paskyrimą į Šiaulių autoservisą. Tuomet atsidarė naujasis autoservisas Vilniaus g. Labai daug gavau profesijos ir gyvenimo pamokų iš šiauliečių Romo Pociaus, Antano Arlausko, brolių Gavorskių. Tai buvo serviso asai. Tuo metu daug teko bendrauti su SSSR žiedinių lenktynių čempionu Valerijonu Vaišvila, kuris užsukdavo dažnai į autoservisą. Per serviso tvorą mačiau, kaip ant Salduvės kalno montavo karių skulptūrą.

Tiesa, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ir simpatiją Eleną stovykloje Tytuvėnuose turėjau iš Šiaulių, kuri gyveno  Komunarų gatvėje. Šiauliuose turiu keletą draugų, su kuriais visada malonu susitikti, pasišnekučiuoti.

Po dvejų  darbo metu pradėjo „klibinti“ karinis komisariatas. Rudenį įstojau į Kauno politechnikos instituto (KPI – dabartinis KTU) Mašinų gamybos fakultetą. Studijų metais jutau didelę pagalbą iš grupės draugų šiauliečių Ramūno Danausko  ir  Arvydo Mockaus, kadangi amatų mokykloje matematikos kursas buvo siauresnis nei įprastoje, tai padėdavo spręsti uždavinius.

Vykdamas į Radviliškį lankyti tėvų kapų visada maloniai užsuku į Šiaulius. Lankau parodas, renginius. Čia kartu su Klaipėdos garbės piliečiu Kazimieru Budriu prisijungiame prie  šeimų krepšinio turnyro R. Iminavičiaus  atminimui. Turnyro metu susipažinau su Šiaulių meru  A. Visocku. Šiauliečius reikia pagirti, kad puikiai surengia šį, tradiciniu tapusiu, šeimų krepšinio turnyrą. Tai didelis Jūratės ir Arūno Kačerauskų bei Šarūno Iminavičiaus nuopelnas.

Užauginau dvi geras ir gražias dukras. Viena iš jų – Rūta – yra delfinų trenerė ir šį rudenį gins mokslinį darbą po doktorantūros studijų iš delfinų elgsenos ir terapijos, jaunesnioji Giedrė yra baigusi lietuvių kalbos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete ir laimėjusi  didelį atrankos konkursą dirba Seimo nario Gintaro Steponavičiaus padėjėja.

– Kokia užsiimate veikla, koks jūsų laisvalaikis, pomėgiai? Ką kolekcionuojate?
– Ilgą laiką dirbau versle, bet susiklosčius aplinkybėms perėjau dirbti ten, kur visą gyvenimą buvo mano „dvasia“. Sportas! Rengiu sporto renginius, organizuoju krepšinio varžybas. Tapau Klaipėdos krepšinio federacijos prezidentu. Štai jau 30 metų kartu su Kazimieru Budriu rengiame K. Budrio taurės tarptautinį šeimų krepšinio turnyrą Klaipėdoje. Mes su juo taip ir susipažinome gatvėje. Aš tuo metu dirbau liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ ir pasisiūliau pagaminti turnyrui drožtus prizus. Draugystė tęsiasi iki šiol. Buvome išdrožę vardinę lėkštę net TOK prezidentui Ch. A. Samarančui jo vizito Lietuvoje metu ir padovanojome svečiui.

Dabartiniu metu dirbu Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje vedėju. Man tai palaima ir laisvalaikis... Renku istoriją, fiksuoju įvykius ir fotografuoju.

Pomėgiai? Krepšinis visomis prasmėmis ir grybavimas pirmiausia. Neretai į namus parnešu iki 300 baravykų. Turiu kolekciją senovinių monetų ir ekslibrių, pašto ženklų ir atvirukų.

– Kas paskatino jus domėtis Šiauliais, Šiaulių istorija ir kultūra?
– Aš galvoju, kad čia yra mūsų giminės dvasios pėdsakų... Mano prosenelė Elžbieta Railienė (tėvo močiutė) kartu su mano močiute Jadvyga Railaite-Vaicekauskiene dirbo Šiaulių piliečių klubo virtuvėje. Prosenelė vadovavo virtuvės darbui. Nuskenavau seną fotografiją, kurioje įamžintas virtuvės personalas ir pasiunčiau šiauliečiams kraštotyrininkams.
Žinau, kad yra išleista  knyga „Apie seną namą...“ Tad dažnai užsuku į „Presto“ kavinę ir bandau įsivaizduoti, kaip čia virė gyvenimas iki karo... Dar giminės medyje yra šiauliečių Diktanų pavardė (močiutės sesuo Diktanienė). Iš pasakojimų žinau, kad jie susiję su „Titnago“ spaustuve.

Šiaulių istorija didelė, garbinga ir įdomi. Juolab kad čia prabėgo ir keletas mano jaunystės metų. O dabar dalyvaudamas protų mūšyje „100 Šiaulių mįslių“ dar daugiau sužinojau įdomių faktų ir detalių apie šį miestą.

– Ką norėtumėte išskirti ypač svarbaus Šiaulių miesto istorijoje ir kultūroje?
– Pirmiausia tai, kad Šiauliai veržiasi į pasaulį rengdami tarptautinius ekslibrių konkursus, kad prikelia iš užmaršties daugelį garsių žmonių ir deramai juos ima gerbti bei minėti. Man patinka,  kaip rengia parodas „Laiptų galerija“ ir Dailės galerija, kaip žaidžia krepšinio klubas „Šiauliai“,  patinka nusipelniusio trenerio Antano Sireikos darbas ir apgailestauju, kad jį gyvenimas „privertė dirbti tremtyje“...

– Kokias Šiauliuose gyvenusias ir dirbusias iškilias asmenybes galėtumėte išskirti ir kodėl?
– Prieš daugelį metų teko dirbti su architekte Janina Naujaliene. Iš jos, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus dukterėčios, daug sužinojau apie šio menininko darbus ir parodas, jo gyvenimo subtilybes bei nutikimus. Prikalbinau, kad parodytų savo turimus, dailininko dovanotus ekslibrisus šiauliečiams. Prisiekė pažadą išpildyti.

Daug įdomaus sužinojau  apie šiauliečio advokato Kazimiero Venclauskio ir jo žmonos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės gyvenimą ir jų kartu išaugintus daugiau kaip 100 augintinių vaikų. Tai labai taurios ir didingos asmenybės.

Pavyko šiauliečiams ir su grafais Zubovais ir jų nuveiktais darbais miesto labui. Įsimenanti Šiaulių vyskupo  E. Bartulio pastoracinė ir kultūrinė veikla.

Man graži menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus asmenybė, dailininko Vaidoto Janulio ir tautodailininko V. Biskio  darbai. Esu įsigijęs dailininkės Vitos Žabarauskaitės darbų.

Klaipėdoje bendrauju su Šiauliuose gimusiu dailininku Algirdu Taurinsku. Tai didelis kolorito meistras, mokęsis pas dailininkus A. Žmuidzinavičių, A. Gudaitį ir kt. Kaip nepaminėti dailininko Sauliaus Kruopio – Šiaulių maketo sudarytojo bei ekslibrisų puoselėtojo, parodų organizatoriaus Jono Nekrašiaus nuveiktų darbų.

Ilgam įstrigo pokalbis „Laiptų galerijoje“ su įžymiu dailininku Stasiu Eidrigevičiumi, taip pat su kolekcininku Petru Kaminsku, kuris inspiravo atvirukų kolekcionavimą ir leidybą.

– Iš kur rinkote žinias, informaciją, faktus atsakinėdamas į protų mūšio-konkurso „100 Šiaulių mįslių“ klausimus?
– Atvirai pasakius, jei ne užpuolusi „kvaraba“ (onkologinė kraujo liga), tai nebūčiau turėjęs tiek daug laisvo laiko šiam konkursui. Nors turiu įdirbį ir praeityje esu laimėjęs viktorinas apie Bulgariją bei Vokietiją ir premijuotas kelionėmis į tas šalis, dalyvavau žaidimuose „Taip ir ne“, „Tam davė, o...“ (LTV) ir t. t., bet teisybės dėlei turiu pasakyti, kad klausimai šiame konkurse buvo „kieti“. Specialiai važiavau tris kartus į Šiaulius, kad surasčiau atsakymus į šio protų mūšio klausimus. Bandžiau patekti prie Šv. Jurgio bažnyčios varpų (šioje bažnyčioje krikštytas mano tėvas), bet griežta patarnautoja neįleido jų nufotografuoti.

Vieną klausimą apie „Šiaulių pasakėlę“ sprendėme kartu su Klaipėdos I.  Simonaitytės bibliotekos darbuotojomis. Nors jos ir susisiekė su Šiaulių bibliotekininkėmis, bet pastarosios atsakymo nežinojo. Vieno vizito metu ėjau per Šiaulius ir fotografavau viską, kas, maniau, yra svarbu ir gali būti užduota protų mūšyje: Šiauliuose esančius medžius, paminklus, memorialines lentas, freskas, Tūkstantmečio suoliukus, skulptūras.

Bandžiau įspėti organizatorių klausimus. Taip radau M. Valančiaus bareljefą Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, mitologinę būtybę „Aušros“ muziejaus kieme, „nesunešiojamus batus“ prie Dailės galerijos.

Vieną klausimą padėjo atsakyti Šiaulių kolekcininkas Petras Kaminskas (apie parodos medalį) bei Šiaulių architektas – apie pirmą daugiaaukštį, kurio „nepažinau“, nors nuotrauką turėjau iš Šiaulių knygos.

Teko vykti ir į Viekšnius ieškoti atsakymų apie Biržiškas ir sodininką Paulavičių. Nesigailiu. Aplankiau vietinę biblioteką, kurios kitame gale memorialinis Biržiškų muziejus ir „Žemaičių garlėkio“ sumanytojo A. Griškevičiaus aviacijos muziejus. Mano bičiulis Egidijus net pasišovė padovanoti savo lėktuvų modelius šiam muziejui.

Bet daugiausiai atsakymų radau internete www.e-paveldas.lt Radau tikrą lobyną – skenuotus senus prieškario Šiaulių laikraščius, metraščius ir kt. Kas vakarą, kartais azarto pagautas, iki paryčių varčiau laikraščių puslapius. Radęs įdomų faktą pasidėdavau „į archyvą“. Taip radau savo archyve eilėraštį apie Salduvės kalną.

Dėl pirmojo dviračių nugalėtojo Ryga-Šiauliai varžybose bandžiau „iškvosti“ Dviračių muziejaus darbuotojus, bet, deja, jie to fakto nežinojo...

O kai internete pakeičiau Šiaulius į Šavli, radau pats ir su nuotrauka. Pasibaigus atsakymų terminui medžiagą pasiunčiau Šiaulių dviračių muziejui, lai nudžiugina lankytojus braliukus latvius...

Beje, keliautojo, transatlantinio žygio sumanytojo Liudo Alseikos dviratis yra Šiauliuose, o štai dienoraštis – pas mus. Pažadu kopiją pristatyti Šiaulių dviračių muziejui.

– Kurie protų mūšio-konkurso „100 Šiaulių mįslių“ klausimai buvo sunkiausi ir kurie lengviausi?
– Vieni klausimai buvo lengvesni, dėl kitų turėjau pavargti, bet į priekį vedė azartas ir noras išspausti maksimumą. Buvau suabejojęs dėl pirmosios Šiaulių futbolo komandos, ilgai ieškojau pirmosios sodininkų draugijos vadovo, dviračių varžybų nugalėtojo, kurio net nežinojo „Sporto“ laikraščio žurnalistai. Ilgai ieškojau Šiaulių vėliavos, kurios nežinojo net heraldikos specialistas E. Rimša, o kai radau knygoje aprašą, tapo aišku. Sunkiai radau žymių žmonių citatas apie Šiaulius.

Nesunku buvo su  „gyvūnais ant stogų“, Saulės laikrodžiu, žolės rieduliu, krepšiniu, pirmu lėktuvo nusileidimu.

Kuriozinis atvejis buvo nutikęs su pedagogo J. Murkos, mūsų šeimos draugės Aušros Gentvilienės giminaičio, citata. Kai fotografavau šį paminklą iš vieno šono, iš priekio, iš kito šono ir jau buvau benueinąs... Bet stabtelėjau ir nufotografavau margą akmenį galinėje paminklo pusėje. O čia ir slypėjo, pasirodo, atsakymas į klausimą.

– Kuo jus patraukė protų mūšis-konkursas „100 Šiaulių mįslių“? Kuo jis išsiskiria iš kitų panašių konkursų?
–  Aš net nelabai turiu su kuo palyginti šį konkursą. Solidus, giluminis, reikalaujantis gerai pasiknaisioti istorijos lobynuose. Atsakymai – tai atsakymai, bet daug sužinojau apie Šiaulius ir to, kas neįėjo į konkursą. Drąsiai galiu bičiulį nuvesti prie tvarkyti pradėto dailininko G. Bagdonavičiaus namo, parodyti istorinius ir atminimo medžius Šiauliuose.

Beje, nepamirškite pažymėti ir Klaipėdos garbės piliečio, pirmojo Lietuvoje „Fair play“ laureato, Londono olimpinių žaidynių ugnies nešėjo, šeimų krepšinio patriarcho (per karą gyvenusio Šiauliuose) Kazimiero Budrio ąžuoliuko, iškilmingai pasodinto prie „Saulės“ sporto mokyklos.

Man šis konkursas buvo priemonė pajudinti smegenis, kad jie nesurambėtų po daugelio chemoterapijos kursų ir savotiška duoklė savo protėviams, gyvenusiems ir dirbusiems Šiauliuose, bet, prisipažinsiu, buvo ir noras nugalėti, pergudrauti konkurso sumanytoją ir organizatorių.

Tai labai puiki priemonė paminėti miesto, švenčiančio 780-metį, geriau pažinti jo istoriją ir kultūrą. Manau, kad moksleivijai ir jaunimui šis konkursas turėjo tapti stalo knyga. Aš turėjau puikius lietuvių kalbos ir istorijos mokytojus Trakšelius Radviliškio mokykloje, kurie įdiegė man smalsumą, davė daug žinių ir padėjo formuojant pasaulėžiūrą.

– Ko palinkėtumėte Šiauliams ir šiauliečiams artėjančios miesto dienos ir Saulės-Šiaulių mūšio 780-mečiui?
– Šiauliams palinkėčiau labiau draugauti su Klaipėda. Pamenu, praeityje vykdavo krepšinio varžybos 50 x 50. 50 iš vieno miesto ir 50 iš kito, įvairaus amžiaus, kolektyvų ir klubų sportininkai susitikdavo krepšinio aikštelėje. Net Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, šviesios atminties Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Žalys stodavo rungtyniauti.

Šiauliams linkiu klestėti, kviesti jaunimą studijoms į Šiaulių universitetą įdomiomis programomis, stengtis jį sulaikyti Šiauliuose. Linkiu prasmingų darbų, linkiu valdžios institucijoms ir vadovams pastebėti ir paskatinti dailininkus ir bibliotekininkus, mokytojus ir muziejininkus, kraštotyrininkus ir kultūrologus, knygų leidėjus ir spaustuvininkus, kryždirbius ir dvasininkus, tuos, kurie stato Šiaulius, verda skanų alų, puoselėja jų istoriją ir kultūrą, gamina skanius saldainius, kuriuos maloniai vežame dovanų į svečią šalį.

Man kartą poetas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis pasakodamas apie išeivijos poetus ištarė tokią frazę: „Mums reikia grįžti prie tautos vystymosi kodų, kuriuos išmušė sovietmetis, pavertęs žmones mankurtais“. Tai štai linkiu, kad Šiauliai grįžtų prie miesto vystymosi kodų. Viena akimi žvelgdami, kaip gražiai ir nuosekliai tvarkosi Telšiai su mažąja architektūra ir miesto erdvėmis, kita – kaip Klaipėda, atstatinėdama miesto piliavietę ir griaudama sovietinių laikų laivų statyklos pastatus jos  teritorijoje.

Puoselėkite savo istorinį paveldą, namų fasadus ir architektūrą, atnaujinkite sparčiau pėsčiųjų bulvarą, istorines vietas, nenuklyskite  į gigantomaniją statant skulptūras ir meno akcentus. Juk ir mažas šiltas  meno kūrinys sušildo ir patraukia akį.

Gyvenkite taip, kad miestietis pasakytų: „Man gera čia, Šiauliuose“, kaip pasakė išeivijos dailininkas Vytautas Osvaldas Virkau, o svečias ištartų: „Aš dar sugrįšiu į Šiaulius ir ne kartą, nes čia geri, svetingi ir šilti žmonės.“

Ir pabaigai linkiu sutelkus visas jėgas užbaigti Saulės-Šiaulių mūšio memorialą. Tai ir jūsų garbės ir sąžinės reikalas prieš ateinančias kartas, prieš istoriją.