Taip pavadinome savo eskizų, akvarelių ir tapybos parodą, šiuo metu (iki rugsėjo 1 d.) eksponuojamą Vilniaus dailės salone „Skizze“. Meniniuose vaizduose iki šiol mums nematyti ritmai, egzotiniai pagodų siluetai, spalvingi kalnų masyvai ar atsiskyrėlių sadhu povyzos.

Tradicinė, savita ir neabejotinai originali
Nepalas – tolimas ir paslaptingas, su savo kalnais, šventyklomis ir žmonių įvairove. Gamta ir žmonės yra didžiausias šios šalies potencialas ir traukos zona, kurias mes, europiečiai, vadiname egzotika.

Išdidi šalis niekada per amžius nebuvo priešų okupuota, išsaugojo savo tradicijas, savitumą ir neabejotiną originalumą. Dėl dėkingų istorinių aplinkybių liko nepriklausomas ir neprijungtas prie Indijos. Šiandien tai Nepalo Federacinė Demokratinė Respublika. Atsikračiusi karaliaus ir monarchinio valdymo pasinėrė į partines ir parlamentines pinkles, kur įžūlesnieji komunistai sugebėjo perimti dominavimą.

Vietiniai prieš mus didžiuojasi, kad vis daugiau įtakingų postų šalyje užima moterys. Aš jiems sakydavau, kad Lietuvoje visiškai tas pat: moterys pas mus taip pat užima vis daugiau svarbių postų.

Nuo 1996 iki 2006 m. Nepalas kentėjo nuo pilietinio karo tarp vyriausybinių pajėgų ir Nepalo Komunistų partijos (maoistų) partizanų.

Nepalas – šalis, įsispraudusi tarp dviejų valstybių – Indijos ir Kinijos. Daugiau nei pusę šalies teritorijos užima aukščiausi pasaulio kalnai Himalajai, ir tik pietuose plyti lygumos.

Tai penktoji mano kelionė į Aziją, kuri neišsenkanti ir nuolat stebinanti savo atradimais, netikėtumais, akibrokštais, bet prisipažinsiu, kad šį žemyną galima ir įsimylėti. Maži nepatogumai netrukdo džiaugtis šalies kultūra, architektūros ir gamtos stebuklais. Tai padeda pajusti tikrą Nepalo dvasią, kultūrą, ir supranti, kad laimė slypi ir paprastuose dalykuose.

Lietuvos ir Nepalo laikas skiriasi 3 val. 45 min.
Ne visada galėjome grožėtis kalnais. Nuo birželio vidurio iki spalio pradžios Nepale būna musoninių liūčių sezonas, kalnus užkloja debesys, todėl dažnai pradėjęs kalnų papėdėse lieti akvareles, nustembi – kur dingo kalnai?

Kartais netikėtas lietus verčia bėgti, mesti visas meno terapijas. Trečią mūsų apsilankymo dieną patraukėme į Nagarkotą. Šis kaimelis garsėja nuostabiais Himalajų vaizdais ir galimybe rytą saulei tekant pamatyti Everestą – aukščiausią pasaulio kalną, 8848 metrus pakilusį virš jūros lygio (Nepale vadinamą Samargatha).

Šis kalnas stūkso Nepale, netoli Tibeto sienos. Everesto šlaituose randama suakmenėjusių žuvų liekanų, kas liudija, kad kažkada čia buvo jūros dugnas. Nepalui priklauso 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų – ir Everestas.

Deja, mūsų pasirinktomis dienomis, kai teko kilti į kalnus, nuolat jų apylinkes gaubė rūkas. Tik vakarop, per švelniai oranžines vakaro spalvas, vos ne vos ryškėjo artimesnių kalnų linija, gaila, bet Everesto nebuvo matyti.

Nepalo vėliava – vėliava, kuri susideda iš dviejų vėliavų ir tai vienintelė tokia nepriklausomos šalies vėliava pasaulyje. Vėliavos raudona spalva, simbolizuoja drąsą ir pergalę kare. Išlenktas mėnulis ant vėliavos yra taikios ir ramios Nepalo gamtos simbolis, o saulė atstovauja Nepalo karių agresyvumui. Mėlynas Nepalo vėliavos apvadas reiškia taiką.

Vėliavas visur pardavinėja, jos yra mėgstamiausias suvenyras. Atsivežiau tris, skirtingų dydžių, Raudona spalva induizmo religijoje reiškia džiaugsmą, teatrą, mirtį, pakilią nuotaiką, meilę. Ištekėjusios moterys raudonai išsitepa ir plaukų sklastymo pradžią. Per mūsų apsilankymą buvo palankus vestuvėms metas, matėme daug vestuvių ir išsipuošusių žmonių, tarp kurių dominavo ryškiai raudoni moterų sariai, išpuošti aukso spalvomis.  

Daugiamilijoninis Katmandu mums atsiskleidė iš lėto, po truputį. Miesto gatvėse stebino visiškas chaosas – jokių šviesoforų, bet daug policininkų, reguliuojančių motociklininkų, autobusų, taksi ir kitų transporto priemonių eismą.

Katmandu – sostinė, didžiausias Nepalo miestas, išsidėstęs Himalajų tarpukalnės slėnyje prie nepaliečių šventa laikomos Bahmati upės.

Pirmiausia atvykome į mūsų globėjų namus, kur laukė mieli žvilgsniai, šypsenos ir pilnutėlis pusryčių stalas. Skaidrė stebėjosi granatų ir mangų saldumu, tokiu išsiskiriančiu, kokio niekada Lietuvoje nebūna.

Mus apgyvendino Centrinio parko apartamentuose, Bishalnagaro rajone. Tvarkingi, pakankamai prabangūs keli kambariai su išklotais kilimais, 4 balkonais, atskira virtuve, o pro langą iš septintojo aukšto atsiveria žavi miesto panorama kalnų fone, kurią teko tapyti.

Pashupatinath – induistų šventyklų kompleksų pasaulyje
Vieną šeštadienį, kada niekas nedirba, aplankėme Pashupatinath – vieną svarbiausių induistų šventyklų kompleksų pasaulyje. Jis įsikūręs ant šventosios upės Bahmati kranto.

Nepaliečiai labai pamaldūs. Daugybė žmonių neša aukas dievams – virtus ryžius, duoną, vaisius, puošia jų statulėles gėlėmis. Maistu apdrebia dievukų burnas, liečia statulėles pirštais, o vėliau savo kaktą užtepa raudonu tašku. Aplink gausu dievo Šivos simbolių.

Pati šventykla didelė ir išraiškinga, gerai matoma iš tolo, bet priartėjus prie aukštos tvoros, kur arkoje įėjimo vartai, buvome uniformuotos apsaugos sustabdyti, o ji labai atkakliai kartojo: „Only for hindus“. Po nemenko šoko teko tenkintis tik žvilgsniais pro plyšį į šventikų apeigas ir dviejų metrų auksinio Šivos jaučio pasturgaliu.

Palipome šalia esančiais laipteliais, kad pamatytume kiek daugiau, nei vien tik auksu žibančius stogus. Čia nuolat vyksta mums mažai suprantamų induistinių ceremonijos.

Mūsų apsilankymo metu čia buvo daug šventikų, šiaip žmonių besidalijančių maistu su čia pat lakstančiomis beždžionėmis bei karvėmis. Prie įėjimo į šventyklą imponavo visas būrys oranžinės spalvos atsiskyrėlių drabužiais apsirengusių sadhu, mielai pozuojančių turistams ir prašančių pinigų. Tie prašytojai mane pykino – nori pinigų, bet įleisti mus į šventyklą – ne, esame tik besiblaškantys europiečiai, ar net dar blogiau – beždžionės.

Čia lankosi mažai turistų, aplink vien piligrimai. Keistas salsvas kvapas. Gyvenimas verda. Vos pradėjus man lieti šio didingo ansamblio panoramą, mus užpuolė didžiulė beždžionė, o ją nuvijus – po kelių minučių ir smarkus lietus. Mūsų išskirtinis apsilankymas baigėsi būtiniausiu pirkiniu – lietpalčiu.

Po kelių dienų apsilankėme Bouddhanathe – kuri yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tai 2000 metų senumo 36 metro aukščio stupa – didžiausia Nepalo šventykla, viena iš švenčiausių budistų vietų.

Ši stupa stūkso senoviniame prekybos kelyje su Tibetu. Ir dabar didžiulis baltas kupolas iš aukšto žvelgia į apylinkes viską matančia akimi.

Čia matėme daug budistų, atliekančių khorą. Khora – ritualinis ėjimas aplink stupą, smilkalų, gėlių aukojimas, ritualinių vėliavėlių kabinimas ant stupos. Tikima, kad aukos ir malda prie Bouddhanath stupos, turi didžiulę išsipildymo jėgą, atveria kelią galingam dvasiniam tobulėjimui.

Mudu su Skaidre su pagarba taip pat ėjome aplink šią įstabią šventyklą. Gaila tik, kad ji remontuojama ir jos bokšte nematėme visur išgarsintų Budos akių.

Ramesnėje vietelėje prisėdome eskizuoti. Skaidrė nutapė vietinių mergaičių bei apsauginio policininko portretus.

Koldūnai mo mo ir senutėliai autobusai
Lankėmės skirtinguose vegetariškuose restoranuose, grill užkandinėse, tradicinių nepaliečių patiekalų restorane, kur užsieniečiams paruošiama visa išsami programa: teatralizuoti šokiai, muzika, papročiai, autentiški ir, žinoma, nuostabūs patiekalai.

Paragavome vietinių patiekalų. Tradicinis jų patiekalas – lėkštė, kurioje yra keli maži indeliai su lęšių padažu, daržovių kariu, troškintomis žolelėmis, aštriu padažu, ryžiais ir gan aštriu padudu traškiu blynu arba roti – Nepalo duona. Visko gali papildyti nemokamai, kiek tik pageidausit. Porcijos didelės ir pavalgyti galima.

Užkandinėse maistas – daugiausia makaronai, ryžiai su kiaušiniu ir daržovėmis, apkeptos bulvės, kelios rūšys sriubų, duonų, kiaušinių patiekalų, net žuvies. Kartą lankėmės ir koldūninėje, kur vaišinomės nepakartojamo skonio nepalietiškais koldūnais mo mo su įvairiausiais įdarais.

Man patiko fotografuoti perpildytus autobusus. Senutėliai autobusai prastais amortizatoriais ir nuolat atsidarinėjančiu langu puškavo visur: miestuose ir kaimeliuose, ypač kvapą gniaužė jų kelionė kalnų serpantinais.

Autobusais nepaliečiai veža viską: didžiulės šeimos su vaikais stumdosi viduje, ant stogų sukrauna bagažą, netgi gyvūnėlius.

Keliuose ypač išsiskiria vilkikai: spalvingieji indų gamybos TATA, lotosų ir Krišnos paveiksliukais išmarginti, įmantriai pavadinti (pvz., „Road Eagle“, „Road King“ ir pan.).

Bhaktapuras – senoji Nepalo sostinė
Labai įsimintina buvo vienos dienos kelionė į Bhaktapurą – senąją Nepalo sostinę, kuri yra visai šalia Katmandu. Sunku suprasti, kur baigiasi Katmandu ir prasideda Bhaktapuro miestas.

Bhaktapuro senamiestis pasižymi unikaliomis šventyklomis, medžio ir akmens dirbiniais. Čia lankėmės Nepalo dailės muziejuje. Išėjus iš jo labai norėjosi tapyti, nes čia tikrai daug šventyklų, išraiškingų kolonų, ghatų (tvenkinių) ir net aukso vartų. Čia ilgai ir gausiai tapėme iki vėlyvo vakaro.

Stebina daugybė induizmo dievukų, šventyklų, varpų, savita ir išraiškinga architektūra, siauri namai itin žemomis durimis, medžio raižiniais dekoruotais mažais langeliais ir ypač margi žmonės, zujantys gatvėse arba ramiai sėdintys ant šventyklų laiptelių ir bendraujantys arba prekiaujantys, liudijo, savitą nepalietišką atmosferą.

Katmandu galima pamatyti ir šalia daugiabučio prie gatvės lesinamas vištas, aliejuje kepamas bandeles ir blynus, dubenyse skalbiamus drabužius ir pagarbą, atiduodamą daugybei dievų prie jų šventyklėlių. Jų išties labai daug – sutiksi kiekvienoje gatvėje, ir tai nuteikia sakrališkai, verčia elgtis pagarbiai ir nuolankiai.
(Bus daugiau)

Skaidrė Butnoriutė tapo kalnuose – tik šiek tiek žemiau nei jos vyras.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Saulius senuosiuose Karalių rūmuose – statytuose karaliaus Narasingh Malla. Kathmandu.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Priešpaskutinis vakaras Nepale: Saulius ir Skaidrė ant restorano scenos mokosi tradicinių šokių.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.