„Laiptų galerijoje“ Šarūno Saukos tapybos paroda skaičiuoja paskutines eksponavimo dienas ir gausius parodos lankytojų atsiliepimus. Čia sulaukta didelio rezonanso. Dar galima suspėti ir patyrinėti Š. Saukos kūrybos ekspoziciją, sudarytą iš Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidento, Šiaulių miesto garbės piliečio Edmundo Armoškos kolekcijos. Kodėl šio dailininko kūryba yra unikalus reiškinys – toks dievinamas, garbinamas, nekenčiamas ir vis tiek traukiantis, priverčiantis pasukti į galerijas net ir tuos, kuriems dailė nei įdomi, nei aktuali. Apie Š. Saukos fenomeną mielai sutiko pakalbėti menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.

– Vieni šiuo dailininku piktinasi, kiti žavisi.
– Man neteko sutikti žmonių, kurie piktintųsi Šarūno Saukos kūriniais, nors Nacionalinėje dailės galerijoje mačiau didžiulius būrius įvairaus amžiaus žiūrovų. Susidomėję Š. Saukos kūryba  ne vieną kartą lankėsi jo personalinėje parodoje. Kai kurie iš jų apskritai pirmą kartą  pabuvojo  Nacionalinėje dailės galerijoje ir po parodos nuoširdžiai apžiūrėjo dar ir nuolatinę galerijos ekspoziciją. Ir su nuostaba pripažino, kad nemažai dailininkų ir jų kūrinių juos sudomino, o ateiti čia pastūmėjo būtent dailininko Š. Saukos kūriniai.

Skeptiškų nuomonių šio dailininko kūrybos atžvilgiu aš girdėjau: esą, nieko čia ypatingo nėra; ar tai  menas, jei iš visos Lietuvos, net iš mažų miestelių, iš tų pačių Dusetų, kur gyvena ir kuria menininkas, žmonės vyksta organizuotai, autobusais į Š. Saukos parodos ekspoziciją...

Bet tai buvo profesionalų dailininkų nuomonės ir daugelio jų balsuose aš girdėjau nuoskaudą, jutau baltą ar juodą pavydą, kad ir Lietuvoje dailininko darbai gali kelti ažiotažą, gali tapti diskusijų objektu ir t. t.

Supraskime juos, profesionalus, juk Lietuvoje dailės parodos lankomos vangiai, ypač šiuolaikinės informacijos sraute sunku išsiskirti, būti pastebėtam. Daug nulemia savivadybos gebėjimai, kiek pats dailininkas gali į save, savo kūrybą atkreipti dėmesį, neretai ir pigiais būdais...  O čia visuotinis susidomėjimas: nieko nereikia daryti, žiūrovai plūsta, rūbinės užkimštos, mašinų aikštelė prie NDG kaip prie supermarketo…

Visi dirbantys NDG ekskursijų vadovai negalėjo susitvarkyti su žiūrovų srautu ir dailėtyrininkai buvo prašomi prisidėti, pagelbėti. Aš pati vedžiau keletą ekskursijų – vieną užsakė Nacionalinė dailės galerija, keturias – verslininkai, dar vieną – Vilniaus universiteto Semiotikos centras. Teko trumpiau ar ilgėliau palydėti parodoje ir savo draugus, pažįstamus, artimuosius.  Keletą kartų komentarams mane kvietėsi įvairios televizijos. Tad šiokius tokius apibendrinimus daryti galiu.

– Kodėl Š. Saukos kūrybai abejingų nelieka?
– Todėl, kad tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimas: tik dar su sapnais, svajonėmis, baimėmis, medijų įsikišimu ir t. t. Perteikta tai vizualiai atraktyviai ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei prie paveikslo ilgėliau pastovėsi, tuomet įsigilinsi ir suprasi. Tačiau gilinantis žiūrovas supranta, kad vienareikšmio atsakymo jis negaus ir kyla daugiau klausimų nei atsakymų...

Pamėginkite prisiminti kitą Lietuvos dailininką, kuris būtų nutapęs paveikslą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pažymėti, „Žalgirio mūšį“ ir t. t. Nors šie paveikslai parodoje nebuvo eksponuojami, tačiau jie ir formuoja Š. Saukos fenomeną. Š. Saukos paveiksluose yra daug mūsų gyvenimo, tik nereikia to suprasti pažodžiui, o metaforiškai, be to, reikia turėti humoro jausmą ir t. t.

– Kokį vaidmenį Š. Sauka atlieka Europos dailės kontekste. O Lietuvos?
– Mes šito dar nežinome – laikas parodys. Lietuvoje nuo 1989 metų jis yra labai svarbus, kai nutapęs „Žalgirio mūšį“, vos peržengęs trisdešimtmetį už jį  gavo Nacionalinę meno premiją. Prasidėjo sąjūdis, politinis klimatas atšilo, o ką darė dailininkai? Tuo metu nebuvo sukurta svarbių Lietuvos valstybei, jos istorijai  kūrinių. Nesakau, kad visi taip ir turėjo imti ir tapyti angažuotus šiuolaikiniam gyvenimui paveikslus, bet tai padarė tikrai nedaugelis.

Nepriklausomybės pradžioje tarp aukštųjų mokyklų studentų  buvo vykdoma apklausa, kokius jie žino Lietuvos dailininkus. M. K. Čiurlionį ir Š. Sauką – daugiausia atsakymų buvo tokių. Kas nuo to laiko pasikeitė plačiojoje publikoje dailės edukacijos prasme? Niekas.   

– Kam yra skirta šio dailininko kūryba?
– Š. Saukos kūryba skirta visiems ir kiekvienam. Išskyrus profesionalus, kurie pripažįsta tik ekspresyvią emocionalią koloristinę Lietuvos tapybą.

– Rengiate naują albumą apie Š. Saukos kūrybą. Kokia jo kūrybos dalis patenka į leidinį?
– Albumas rengiamas privačiomis lėšomis. Valstybinės institucijos – Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros tarybos ekspertai (profesionalai dailininkai ir dailėtyrininkai) – savo tvirtą ir vieningą požiūrį Š. Saukos kūrybos atžvilgiu išsakė absoliučiai aiškiai. Jiems šio dailininko kūryba ir albumas apie jo kūrybą yra visiškai nereikšmingas, neremtinas dalykas. Tai vienintelis mano projektas, kuris finansavimui buvo pateiktas penkis kartus ir paramos negavo nė cento. Štai jums ir atsakymas, kam svarbi Š. Saukos kūryba.

Rimanto Dichavičiaus parengtas Š. Saukos kūrybos albumas buvo išleistas 2001 metais ir šiandien tai bibliografinė retenybė. Taigi, knygoje bus pristatyti per paskutinius penkiolika metų nutapyti kūriniai, taip pat svarbiausi anksčiau sukurti paveikslai, o kiti pateks į kataloginę albumo dalį. Ne visus paveikslus pavyksta surasti, nors atsiliepia žmonės iš visur – iš Skandinavijos, Niujorko ir t. t.

– Ar Š. Sauka apskritai noriai bendrauja ir bendradarbiauja su menotyrininkais?
– Jis bendrauja ir bendradarbiauja ne tik su dailėtyrininkais, bet ir žurnalistais. Man sunku spręsti apie kitus, nes Šarūną pažįstu nuo studijų Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) laikų. Tai intelektualus, turintis puikų humoro jausmą pašnekovas. Man visada įdomu, prasminga apsilankyti jo namuose Dusetose, susitikti su dailininku ir jo žmona dailininke Nomeda Saukiene. Ji – talentinga tapytoja ir jai labai nelengva, nes visas kritikos ir žiūrovų dėmesys tenka Š. Saukos kūrybai. Jai tiesiog yra neįmanoma pelnyti kokį apdovanojimą, nes visi mano, kad N. Saukienei ir taip gerai...   

Vilniuje susitikus visada įdomu šnektelėti, pabendrauti su Saukų dukra  Monika – talentinga dailėtyrininke. Saukų sūnus Mykolas – talentingas skulptorius ir rašytojas. Visa Saukų šeima, kaip reta, yra kūrybingų asmenybių sandrauga.