Lyrinė didaktika
Pasitelkusi jausmais graviruoto mokytojos Aldonos Valterienės eilėraščio mintis ir žodžius, bandau gilintis į emeritų savijautą, atsigręžus į pragyventus metus. Pamąstome ir atsidūstame: plasnoja mūsų „metai vyturiais“, vilnija jie tolyn nemunais, lekia skrieja mūsų mėnesiai „ir jų niekad nepavyt“. „Nesugaudyt ir savaičių, valandų...“ ir atrodo, kad laiko jūroje tirpstame pamažu.
Nieko nepadarysi – toks gyvenimo dėsnis, bet su juo galima pasivaržyti: kas ką įveiks. Žinoma, psichologiškai. Galima verkšlenti, kad iš aktyvios veiklos metų, kai buvai reikalingas, „liko nuotrupos tiktai“, arba kartoti prof. Vitolio Trušio poezijos žodžius: „sukasi laiko ratas, / kurio jau pavyti nėra vilties“. Tada triumfuos melancholija, abejingumas viskam, bloga nuotaika, kurią įdėmiai, laukdama savo valandos, seka depresija, visiems – ne tik pačiam, bet ir aplinkiniams apkartinanti gyvenimą. Antra vertus, galima svaigaus valso, plaukiančio fokstroto, jausmingo tango ar net polkos žingsneliu suktis to skubančio rato verpete ir džiaugtis išgyvenamais malonumais.
Ar bandė kas įsivertinti, kiek patiria džiaugsmo, bendraudamas su kolega, pažįstamu ne iš reikalo, ne formaliai, o suvokdamas esąs laukiamas / pasiilgtas ar sveikindamasis pajusdamas akių šilumą? Ar bandė kas skaičiuoti, kiek nuoširdžių žodžių išgirdo ar malonių smulkmenų pažino? Kiek tų lobių pats išdalijo? Nesidrovėkime ir neslėpkime tiesos – „mūsų širdys visad ilgisi nesumeluoto gerumo ir meilės, dėmesio ir pagarbos“ (doc. Eglė Prėskienienė). Tų „deimanto kristalų“ gavus, dingsta vienatvės jausmas, išgąstingai sprunka į šalį depresija bei jos ištikimi palydovai – fiziniai negalavimai.
Vadinasi, buvimu šalia vienas kito visi iki vieno laimime „loteriją“, kurios neįmanoma išmatuoti, nes neturime nei tokių metrų, nei termometrų. Tos laimėjimų skaičiaus nelimituojančios „loterijos“ dovanų pasiimti neseniai buvo išvykęs būrelis universiteto emeritų. Kur?
Gal žinote tai?.. O gal ir ne...
Pirmiausia pasukta į mažą miestelį visai netoli Šiaulių, kuriame galima patirti didelių įspūdžių, keliančių smalsumą, arba, psichologų terminais sakant, žadinančių vidinį aktyvumą ir veiklą, domėjimąsi, vilionę darsyk ten sugrįžti...
Tai Joniškėlis, kurio dvaras (šiandien užimantis trečią vietą garsiausių dvarų dešimtuke), pasak tautosakininkų, legendomis apipintas labiau nei kitos Lietuvos vietovės. Pasakojama, kad 1736 m. karalius Augustas suteikė prigimtiniams bajorams Karpiams teisę įkurti miestelį, kurį dvarininkas Jokūbas pavadinęs žmonos Joanos vardu – Johaniškėliu. Gyvojoj kalboj dalis žmonių ir dabar miestelį vadina Janiškiu. Prieš karą Joniškėlis vadintas taip – Joganiškėlės. Taip pamažu iš Janiškiai / Janiškės / Joganiškėlės / Janiškėlės išsirutuliojo vietovardis – Joniškėlis.
Mes, išvykos dalyviai, pirmiausia akis nukreipėme į XVIII a. pab.–XX a. pr. bajorų Karpių, kilusių iš viduramžių Italijos ir įsikūrusių Lietuvoje (pirmasis šios giminės atstovas Jonas Karpis atkeliavo į Lietuvą su karalienės Bonos Sforcos palyda po 1518 m.; Joniškėlio dvaras minimas nuo 1684 m.), dvaro rūmus ir parką, vienur angliškai padriką, kitur – tvarkingos prancūziškos simetrijos. Pribloškė ne tiek pats reginys, kiek išgirsti trys kraupūs pasakojimai iš kelių kartų dvaro savininkų gyvenimo.
Pirmasis pasakojimas susijęs su mišraus plano augalų plotu, kuriame veši maždaug 120 skirtingų medžių rūšių ir kuris šiandien pripažintas vienu gražiausiu Lietuvos parku. Ši teritorija su alėjomis pradėta želdinti maždaug prieš pustrečio šimtmečio abipus Mažupės upeliūkščio. Pasak iš lūpų į lūpas perduotų pasakojimų-atsiminimų, iš svetur atvežti sodinukai arba neprigydavę, arba skurdžiai augę ar tik kežėję. Dvaro ūkvedys Pšibilskis ponui paaiškinęs, kad parkas suvešėsiąs tik tuos 4 ha žemės palaisčius 7 kūdikių berniukų ir 7 nekaltų mergaičių krauju. Šeimininkas ilgai dvejojęs, bet dvaras būtų ne dvaras be prašmatnaus parko! Tokia turtingų bajorų tradicija ir logika. Klaiki egzekucija buvusi įvykdyta. Medžiai tarpo, lapojo, kermėjo...
Ant dvarininko nukritęs vaikų tėvų prakeiksmas nepaliekąs jo iki šiolei. Pasakojama, kad pono siela neva ir dabar tebesiblaškanti parke, o žaibuojant ąžuolų vainikuose esą galima įžvelgti seną, baltais išsitaršiusiais plaukais, tamsiomis akimis, nedidelio ūgio vyrą, maldaujantį Perkūną stipriai trenkti į medžius – jiems sudegus, išnyksiąs prakeiksmas. Nežinau, kiek tiesos, bet istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, „Sekundės“ (2011) korespondentei yra minėjęs, kad du sykius pats regėjęs vaiduoklį, trečiąsyk nebenorėtų susitikti – „matyta mistika turi negerą energetiką ir visą savaitę jautiesi prastai“.
Pasakojama, kad XVIII a. pab. dvare gyveno du broliai Karpiai. Vienas Benediktu (1734–1805) vadintas, kito vardas pamirštas. Broliai dažnai pykęsi, riejęsi... Tų nesutarimų baigtis – kalvėje ant priekalo rasta Benediktui neįtikusio brolio galva. Nugalabytojo veliuona kasnakt kankindavusi žudiką košmariškais sapnais, dvare vienas po kito ėmė kilti nepaaiškinami gaisrai, įvairios nelaimės.
Brolžudys išskubėjęs į Romą prašyti Popiežiaus tos baisios nuodėmės atleidimo. Kaip atgailą liepta pastatyti karsto formos bažnyčią, kuri matytųsi pro Dievo malonės maldautojo miegamojo langą. Mūrinė bažnyčia iškilusi per labai trumpą laiką (1790–1792). Esą buvę įdarbinti visi Joniškėlio vyrai. Trys kelių kilometrų vyrų eilės perdavinėjo iš rankų į rankas plytas, akmenis, žvyrą, smėlį.
Bažnyčios statybos metu užėjo labai lietingi orai – paskendo visas derlius, badas žvelgė žmonėms į akis. Karpis grynu auksu mokėjo už perkamus grūdus, kuriais atsilygindavo vyrams už darbą, ir taip išsaugojęs žmonių gyvybes badmečiu.
1792 m. visų parapijiečių rankomis baigta statyti stačiakampio plano Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia, kurios apačia primena pakylą, o viršutinė dalis – ant jos užkeltą karstą. Remiantis išlikusiais pasakojimais, netoli altoriaus aukštai kabojęs tikras karstas, kuriame buvę laikomi nužudytojo brolio palaikai.
Vienintelis Benedikto Karpio sūnus Ignotas (1780–1809) anksti miręs nuo nepagydomos ligos.
Tų perpasakojamų prisiminimų naujumas ir paveikumas ne tik didino mūsų smalsumą, bet sujudino ir vaizduotės, atminties, dėmesio, suvokimo pamatus. Trečias pasakojimas paskatino mus psichologų akimis pažvelgti į meilę, šeimos narių paprotinius ir dvasinius saitus iš XIX a. kilminių bajorų dvarininkų pozicijų.
Benedikto dvarą paveldėjo brolėnas Eustahijaus Karpis (1785–1848) iš Rėkyvos. Jo aštuoniolikametis sūnus Benediktas, stipraus jausmo gražiai jaunai skalbėjai – arklininko dukrai apakintas, nutarė nepaisyti papročio laikytis luomo (feodalinė visuomenė susidėjo iš 4 luomų: bajorų, dvasininkų, valstiečių, miestiečių) teikiamų teisių bei uždedamų pareigų ir, išsižadėjus savo, kaip dvaro bei žemių paveldėtojo, privilegijų, slapta pabėgti su mylimąja į užsienį, kur niekas jų nesmerktų. Tačiau pabėgimas – baisi negarbė bajorui. Tad vienos puotos dvare įkarštyje Benediktas į pokylio salę už parankės atsivedė nemenkai nusigandusią savo išrinktąją, vilkinčią iš Paryžiaus parvežta prabangia suknele ir pasipuošusią įspūdingu perlų vėriniu bei keliais žiedais, ir pareiškė, kad ši mergina – jo išsirinktoji ir kad jųjų širdys turi būti šalia viena kitos.
Susirinkusieji aiktelėjo nustebinti tokio šeimininko sūnaus elgesio, tėvas Eustahijus net pajuodęs iš pykčio... Žinia, bajorų luomas ryžtingai atsiribodavo nuo asmenų, nesilaikančių luominio solidarumo ir privalomų elgesio normų. Todėl tą pačią naktį, siekiant išvengti gėdos ir nesuteršti turtingiausios lietuvių bajorų giminės kraujo, pretendentė į marčias buvusi nužudyta, jos širdis išplėšta ir įmūryta į Benedikto kambario sieną, kad būtų išpildytas jo troškimas mylinčioms širdims būti kartu.
Atpasakotas įvykis tam tikra prasme atspindi minėto istorinio laikotarpio Lietuvos bajorų dvasinę kultūrą, nes meilė glaudžiai susijusi su gyvenimo tradicijomis bei normomis, šeiminių santykių moraliniu pagrindu. Matyt, jaunasis Benediktas ne tik karštai mylėjo skalbėją, bet ir priešinosi savo meto tradiciniam santuokos modeliui – kurti šeimą, pasirenkant ką nors iš giminių ar savo luomo kaimynų, nepaisant nė amžiaus skirtumų. Matyt, tai nebuvo vienintelis spyriojimasis to meto nerašytam bajorų etikos kodeksui: išsilavinę, pasaulio matę jaunuoliai pradėjo nepaisyti tėvų valios, gyvenimo partnerius rinkosi savarankiškai, griaudami nusistovėjusį santuokinės kultūros modelį, užsitraukdami gero elgesio taisyklių neišmanančiojo „reputaciją“. Kelios Joniškėlio bajorų kartos gyveno vadovaudamosi savo epochos morale, kuri mums sunkiai suvokiama, todėl, palikus šį mažuoju perlu vadinamą Šiaurės Lietuvos kraštą, netilo emeritų kalbos, besidalijant įspūdžiais, besvarstant anuometinę bajorų dorovę ir nejučiomis nukrypstant į šiandieną.
Pritrenkianti geradarystė
Sakoma, kad Joniškėlio Karpių giminė savo klestėjimo laikais (XIX a. Joniškėlis nurodomas kaip vienas didžiausių dvarų Kauno gubernijoje) balansavo tarp didelio blogio ir didelio gėrio.
Dvarininko Benedikto Karpio sūnus Ignotas (Ignacas) po tėvo mirties iki išėjimo Anapilin, t. y. 1805–1809 m., valdė dvarą, buvo tėvo turtų paveldėtojas. Vienu garsiausių Europoje 1808 m. vasario 29 d. testamentu (metai ar kiek mažiau prieš mirtį) bajoraitis I. Karpis – pirmas Rusijos imperijoje ir antras Pietų Europoje – atleido iš baudžiavos tūkstančius jam priklausiusių dvaro valstiečių, bet be žemės, dovanojo jų skolas, davė savarankiško ūkininkavimo pradžiai po 5 olandinius auksinus. Šis turtingiausio lietuvio bajoro gestas išaukštintas Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“.
Vadovaujantis tuo testamentu, pastatyta dviklasė parapinė mokykla, kurioje 1862–1964 m. mokytojavo Laurynas Ivinskis. Taigi, I. Karpio dėka Lietuvoje buvo įsteigta pirmoji mokykla, kur valstiečių vaikai lavinti nemokamai, kur mokyti žemės ūkio pagrindų, žinias siejant su praktika.
To paties testamento pagrindu 1810 m. Joniškėlyje atsirado pirmoji vienintelė Lietuvoje kaimo universitetinė ligoninė (architektas J. Šantyras), vienintelė vieta, kur prieš 200 metų nemokamai buvo gydomi valstiečiai. Dabar ji vadinama čia dirbusio gydytojo Jono Leono Petkevičiaus vardu, kurį vizualiai paryškina Šiaulių universiteto prof. V. Trušio sukurta portretinė akmens mozaika.
2009 m. liepos 8 d. Vilniaus universitetas ir Joniškėlis vėl atnaujino prieš du šimtmečius pradėtą bendradarbiavimą, kai ši aukštoji mokymo institucija globojo Joniškėlio ligoninę ir mokyklą.
Remiantis testamentu, 1811 m. įsteigta pirmoji Lietuvos žemės ūkio mokykla, veikusi pagal universiteto nuostatus. 1869 m. įsteigta mokomoji ferma, kuri po 30 metų pertvarkyta į žemės ūkio mokyklą (dabar – Joniškėlio Igno Karpio aukštesnioji žemės ūkio ir paslaugų mokykla).
Palikimui administruoti, testatoriaus valiai vykdyti, veiklai kuruoti pasirinktas Vilniaus universitetas, kuriame beveik tuo pačiu metu įkurtas Medicinos fakultetas. Taip atsirado pirmoji Lietuvoje, o gal ir pasaulyje universitetinė kaimo ligoninė, į kurią dirbti buvo kviečiami geriausi specialistai. Ligoninei ir, kaip minėta, universitetinei mokyklai statyti I. Karpis buvo skyręs 400 tūkst. auksinių rublių.
Šioje ligoninėje dirbo ir gydytojo J. L. Petkevičiaus dukra Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, meniškai atkūrusi kai kuriuos Karpių tėvonijos epizodus romane „Ad astra“. Čia savo karjerą pradėjo vienas garsiausių XIX a. prof. Adolfas Abichtas, atradęs gydomąsias „Vytauto“ ir „Birutės“ mineralinių vandenų savybes.
Dar visai neseniai aukštoms Lietuvos instancijoms nusprendus likviduoti du šimtmečius veikusią ligoninę – vienintelę išlikusią tokio tipo ligoninę Lietuvoje, sukilo visa Joniškėlio bendruomenė, pasipiktinusi tokiu valdžios trumparegiškumu. Į atkaklų priešinimąsi dėl paveldo išsaugojimo įsijungė ir žymūs kraštiečiai, nors ir tolokai nuklydę nuo gimtinės. Ryžtas ginti tėviškės paveldą nugalėjo.
Nelinksmas šilumvežiuko žvilgsnis
Neužmirštu laukuose ant geležinkelio pylimo netoli Karpių dvaro rymančio šilumvežiuko su atviru krovininiu vagonu-platforma. Žvelgiau į jį ir mačiau to eksponato skleidžiamą liūdesį. Gal prisimena „gimtadienį“ – 1915 m., kai vokiečių kariuomenė nutiesė 600 mm pločio siaurojo geležinkelio ruožus Gubernija–Pasvalys ir Joniškėlis–Žeimelis? Gal prisimena 1921 m., kai atsirado ruožas nuo Gubernijos iki Šiaulių? Gal sielvartauja buvusios šlovingos praeities? Juk Joniškėlis iki XX a. devintojo dešimtmečio buvo Šiaurės Lietuvos siaurojo geležinkelio centras, kurį „patvirtina“ netoliese šilumvežio lyg „per skubą paliktas“ didelis (pasak kolegos Algirdo Musneckio nusistebėjimo, „matyt, čia milžinų keliauta“) medinis lagaminas, ant kurio šonų išraižyti miestų – Oslo, London, Radviliškis, Kaunas, Kėdainiai, Biržai, Vilnius, Žagarė, Kupiškis... – pavadinimai. Muzikologas prof. Eduardas Balčytis nostalgiškai išsitarė, kad tuo siauruku 1962 m. atvyko į Šiaulių pedagoginį institutą dėstytojauti. Buvo ir daugiau emeritų, važiavusių šia pagrindine susisiekimo priemone, apie kurią tebesklando nemažai pasišaipymų, pvz., kad geležinkeliu riedantį traukinuką vasarą per karščius ir žiemą per atlydžius keleiviams reikėdavę į kalną pastumti, o pakalnėn riedėdavęs be niekieno pagalbos ar kad dviračiu buvę galima jį aplenkti, arba „jei po žvejybos ar grybų rinkimo Lepšynės miške norėdavai patogiai sugrįžti namo, tereikėdavo atsistoti šalia geležinkelio pylimo, pakelti ranką ir ... „sutranzuoti“ traukinį“. Skapiškyje net anekdotą teko girdėti: „Prekinis traukinukas puškuodamas pasiveja keliu einančią močiutę. Mašinistas, pravėręs langą, paslaugiai kviečia: „Sėsk, močiute, pavėžėsiu!“ „Kad ačiū, vaikeliuk, labai skubu!“
O gal tos graudžios šilumvežiuko akys nuogąstingai teiraujasi: „Kas su manim bus?“ Pagrindo nerimauti pakanka. Spaudoje rašyta: 2004 m. geležinkelio ruožuose įvyko 12 bėgių vagysčių; 2009 m. Biržų rajone pavogta per 100 metrų siauruko bėgių; 2010 m. Panevėžio rajone pavogti 25 metrai bėgių; 2012 m. nuo Pakruojo rajone esančio siaurojo geležinkelio ruožo Joniškėlis–Linkuva pavogti 294 metrai bėgių; ruože Panevėžys–Linkuva ilgapirščiai pavogė 152 metrų ir t. t.
Matyt, traukinukas susikrimtęs dėl baisiai nebajoriškos ir ne vokiškos kai kurių lietuvaičių-metalistų, ir ne tik jų, moralės. Išgąstingas šilumvežiuko „akis“ miniu kaip dabarties gyvenimo iššūkių (pvz., „baisiausia, kai nebeliko nieko: buvo nuplėštas stogas, nulauptas parketas, išnešioti krosnių kokliai...“; taip rūmai atrodė iki 1980 m. restauracijos) simbolį.
Mums labai pasisekė
Kitaip sakant, nusišypsojo dviguba laimė. Pirmoji jų – prie įėjimo į dvaro rūmus atsitiktinai mūsų užkalbintas Joniškėlio bandymo stoties mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras Antanas Satkus. Tai jis daugiau kaip valandą kuo nuoširdžiausiai pasakojo, aiškino, ryškino, komentavo pačias įvairiausias Joniškėlio ir šių rūmų kūrimosi bei vystymosi peripetijas, kilminių bajorų Karpių gyvenimo istorijas. Kalbėjo įtaigiai, valdydamas mūsų dėmesį ir mąstymą, žadindamas pačius įvairiausius išgyvenimus, sekant pasakotojo mintis. Išsyk pastebėjome, kad mūsų geradaris – ne tik šnekus žmogus, bet ir labai mylintis savo Joniškėlį, tad sukaupęs apie jį tiek daug istorinių bei dabarties žinių, kad joms iškloti galbūt nepakaktų viso pusdienio. Internete aptikau gražų V. Stanislovaičio pastebėjimą – kiekvienas Antano Satkaus pasakojimas tarsi medžio šaka, išsišakojanti į daugybę kitų smulkių šakelių, būtent, istorijų. Ir dar: „kiekvienas jo žodis, laikysena, akies žvilgsnis išduoda, jog tai neeilinė asmenybė“.
Antroji laimė – subtilūs radinukai arba išvykos paieškų rezultatų dalis. Stebėdami objektus, pasiduodami regimiesiems vaizdams ir girdimiesiems pojūčiams, mes patyrėme daug įvairiausių emocijų. Gi psichologai aiškina, kad kylant emocijoms pamažu kinta kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos, net vidaus sekrecijos liaukų, lygiųjų bei griaučių raumenų veikla. Be abejo, visa aplinka, kurioje atsidūrėme, teigiamai veikė nervų sistemą, mūsų smegenyse palikdama pėdsakus, aktyvinusius atminties – gebėjimo įsiminti, susisteminti, išlaikyti tai, kas patirta, – mechanizmus. Liaudiškai sakant, pats tas, ko reikia kiekvienam žmogui po trisdešimt penkerių metų, kai pamažu ima toji atmintis prastėti dėl kraujotakos pokyčių...
Tiesa, „radinukų“ paieška buvo tęsiama Biržų krašto muziejuje „Sėla“, įsikūrusiame kunigaikščių Radvilų reprezentaciniuose rūmuose, grafo Mykolo Tiškevičiaus Astravos dvaro Širvėnos ežero pakrantėje prie Apaščios upės aplinkoje ir Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje su tankiausiomis karstinėmis įgriuvomis.
Biomedicinos mokslų daktaras Antanas Sutkus pasakoja Joniškėlio ir Karpių dvaro istorijas. Universiteto emeritai apžiūri Karpių dvaro aplinką.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.
