Gruzdžių vaistinė 1888 metais įkūrė provizorius Markas Gelpernas. Jis buvo kilęs iš Vilniaus, eksternu baigė gimnaziją, vėliau lankė provizorių kursus ir gavo provizoriaus diplomą. Kurį laiką dirbo Vilniaus, po to Šiaulių miesto vaistinėse, vedė iš pasiturinčios šeimos Rozę Medimaitę. Matyt, jos tėvas padėjo atidaryti vaistinę Gruzdžiuose. 1889 metais Gelpernų šeimoje gimė sūnus Borisas, kuris vėliau dirbo advokatu Kaune, o dvi dukterys žuvo hitlerinės okupacijos metais.
Gruzdžių vaistinė buvo įsikūrusi nedideliame mediniame namelyje, kuris 1896 metais sudegė, o Gelpernų šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Ši nelaimė paveikė vaistininką ir jis po kelių mėnesių mirė.
Provizoriaus padėjėjas A. Trečiokas
1910 metais į Gruzdžius atvyko provizoriaus padėjėjas Antanas Trečiokas (gim. 1886 m. Svedasų parapijoje), baigęs keturias gimnazijos klases, dirbo vaistinėje mokiniu.
Apie jo gyvenimą papasakojo provizoriaus padėjėja Ona Petrylienė. 1905 metais įsitraukė į revoliucinį judėjimą, platino revoliucinius atsišaukimus. Rusų valdžios paieškomas pabėgo į Rusiją ir ten dirbo vaistinėse. 1910 metais Kazanės universitete baigė vaistininkų padėjėjų kursus ir išlaikė egzaminus, įgijo vaistininko padėjėjo diplomą. Lietuvos sveikatos departamentas jam išdavė leidimą užsiimti farmacijos praktika. O vėliau tapo vaistinės savininku Gruzdžiuose.
Vaistinė buvo įsikūrusi Daujočių ir turgaus aikštės kampe. 1915 metais įvykusios inventorizacijos metu vaistinė buvo įvertinta 20751 rubliu.
1939 metais vaistinėje dirbo Stepas Blyza, Puloherija Kulikauskaitė, Ona Petrylienė-Trečiokienė, o Antanas Trečiokas buvo labai veiklus. Jis įsteigė knygynėlius, rengė slaptus vakarėlius, įsteigė vakarinius kursus suaugusiems.
1918 m. Gruzdžiuose įkūrė muzikos ir teatro draugiją „Kanklės“. Padedamas brolio mokytojo Jono, ruošė vaidinimus ir koncertus. „Kanklės“ 1918 metais pastatė G. Landsbergio-Žemkalnio pjesę „Tadas Blinda“, 1919 metais Gužučio „Poną ir muzikus“. Draugija „Kanklės“ Gruzdžiuose veikė iki 1925 metų, vadovavo Gruzdžių ir apylinkių kultūriniam gyvenimui.
1919 metais Antanas Trečiokas suorganizavo vietos gyventojus kovai su bermontininkais, kurį laiką dirbo Gruzdžių savivaldybėje, įkūrė kooperatyvą, pieno perdirbimo bendrovę, savanorių ugniagesių komandą. Bendradarbiavo spaudoje – rašė korespondencijas „Vilniaus žinioms“, „Lietuvos ūkininkui“, „Lietuvos žinioms“, „Sietynui“, „Šiaulių naujienoms“, pasirašinėdamas slapyvardžiu Vaidila.
1921metais vaistinė persikėlė į naujas patalpas Vaitkaus gatvėje, kuriose buvo įrengti vietos meistrų pagaminti baldai, beje, šis namas tebestovi ir dabar autentiškai restauruotas, jame įsikūrusi veterinarijos vaistinė.
A. Trečiokas šalia vaistinės esančiame žemės sklypelyje augindavo ramunėles, kmynus, pipirmėtes, kitas vaistažoles, be to, vaistinėje buvo superkamos gyventojų surinktos vaistinių augalų žaliavos, iš kurių vaistinėje gamindavo nuovirus, užpilus, miltelius.
Šis provizoriaus padėjėjas valdžioje atliko ir gydytojo pareigas, perrišdavo žaizdas, gydė votis, galūnių išnirimus, kitas negandas, nes ambulatorijos ir kvalifikuotų gydytojų po karo ilgai nebuvo. Nakties metu taip pat buvo išduodami vaistai, jų kaina buvo tokia pat, kaip ir dieną.
Įdomūs buvo vaistinėje gaminamų vaistų pavadinimai: dažai plaukams „Lelijų pienas“, „Mergelių pienas“, lašai nuo vidurių skausmo „Gumbo lašai“, apetitui skirti „Gyvačių milteliai“. Gražius užrašus užrašydavo kaimynystėje gyvenęs fotografas, iškabų dailininkas, muzikantas Adolfas Tauvaišas.
A. Trečiokas buvo įsteigęs rašalo dirbtuvę. Joje buvo gaminamas ir „Gintaro rašalas“, kurio receptą buvo sukūręs A. Trečioko brolis. Rašalas buvo gaminamas iš lietaus vandens, iš Vokietijos gaunami dažai buvo supilami į statines ir rauginami 3–4 savaites, o po to išpilstomi į buteliukus. Dirbtuvėje buvo gaminami klijai iš gummi orabicum sakų, kuriuos gaudavo iš Rusijos.
Provizoriaus padėjėjas A. Trečiokas buvo aktyvus visuomenininkas: jis buvo renkamas į Gruzdžių valsčiaus tarybą, buvo kooperatyvo ir gaisrininkų komandos pirmininkas, vadovavo kultūros „Kanklių“ draugijai, rūpinosi knygynėlio veikla.
Gruzdžiuose buvo ir antroji – homeopatinė vaistinė, kuriai vadovavo P. Litvinas. A. Trečioko vaistinė 1940 metais buvo nacionalizuota, tačiau jo savininkui kurį laiką buvo leista dirbti vaistinėje. Vėliau, uždraudus šią veiklą, A. Trečiokas dirbo žemės ūkyje. Į šią vaistinę laikinai dirbti iš Žagarės buvo atkeltas provizorius Antanas Eidrigevičius (gim. 1883 m.), 1913 metais baigęs Maskvos universitetą.
1941 m. spalio mėnesį A. Eidrigevičius buvo iškeltas į Joniškio vaistinę. Gruzdžių vaistinės vedėju vėl tapo Antanas Trečiokas. Taigi šis provizoriaus padėjėjas Gruzdžių ir jų apylinkių gyventojus aptarnavo 32 metus. Jis mirė 1944 m. sausio 1 d. Gruzdžių miestelio centre auga A. Trečioko pasodintas ąžuolas.
Vaistininkas Kazys Žukauskas
Po A. Trečioko mirties Gruzdžių vaistinę perėmė vaistininkas Kazys Žukauskas (gim. 1905 m., Albitiškių kaime, Kavarsko valsčiuje), 1928 metais jis baigė Ukmergės gimnaziją ir dirbo vaistinėse mokiniu, 1940 metais išlaikęs Kauno V. Didžiojo universitete vaistininko padėjėjo egzaminus gavo diplomą. Nuo 1940 iki 1944 metų dirbo Joniškio vaistinėje Nr. 138 asistentu.
Dirbdamas Gruzdžiuose Kazys Žukauskas užsitarnavo gyventojų autoritetą, padėką ir paramą. 1948 metais jis buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Didžiajame Tėvynes kare“, jam pareikštos padėkos. Gruzdžių vaistinėje provizoriaus padėjėju K. Žukauskas dirbo 30 metų, kartu su juo dirbo ir jo žmona Emilija. 1974 metais abu išėjo į pensiją.
K. Žukauskas buvo labai darbštus, pareigingas, vaistais ir patarimais pagelbėdavo daugeliui gruzdiečių. Žmonių buvo mėgstamas ir gerbiamas.
1984 metais jie išvažiavo į Raseinius pas dukterį gydytoją Reginą. Sūnus Rimantas taip pat pasirinko tėvo profesiją, o anksti mirusi duktė Virginija, Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinė, mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Su E. ir K. Žukauskais ne vieną kartą teko bendrauti Gruzdžių vaistinėje darbo reikalais. Emilija Žukauskienė mirė 1990 metais, o K. Žukauskas – 1991 metais. Abu palaidoti Karmėlavos kapinėse.
Senosios vaistinės nebėra
1974 metais Gruzdžių vaistinę perėmė jauna, energinga provizoriaus padėjėja Romutė Černiauskaitė-Kielienė, kuri 1972 metais baigė Kauno medicinos mokyklos Farmacijos skyrių. Gruzdžių vaistinei sėkmingai vadovavo iki 2015 metų kovo 10 dienos, kol išėjo į užtarnautą poilsį. Ji vaistinei vadovavo 42 metus. 1992 metais Gruzdžiuose pastačius ambulatoriją į jos patalpas persikėlė ir vaistinė. Istorinis A. Trečioko namas neteko pirminės paskirties.
Gruzdžių vaistinei priklausė ir Šakynos vaistinė, kuri buvo uždaryta 2007 metais.
Dabar įsikūrusioje čia įsikūrusioje vaistinėje vedėja dirba provizoriaus padėjėja Vita Gugienė, vaistinėje dirba vienas specialistas.
Vaistinėje yra sukaupta įdomi istorinė medžiaga. 1999 metais išleistoje knygoje „Gruzdžiai“ atspausdintas provizorės Antaninos Rulinskienės straipsnis „Apie miestelio vaistines“.
Vilniečio Domėjono Šniuko 2010 metais išleistoje monografijoje „Gruzdžiai“ atspausdinta provizorių Antaninos ir Liudviko Rulinskų straipsnis „Gruzdžių miestelio vaistinės vaistininkai“.
***
Kuršėnų ir Gruzdžių vaistinės yra seniausios Šiaulių rajone, 2016 metais joms sukanka atitinkamai 138 ir 128 metai. Jų vaistininkai kūrė farmacijos istoriją ir ateitį.
Meškuičių vaistinė įsteigta prieš 92 metus, dabar miestelyje individuali provizorės V. Čekanauskienės vaistinė.
Šakynos vaistinė įsteigta prieš 34 metus, tačiau miestelyje vaistinė 2007 metais buvo uždaryta.
Padubysio (Bazilionų) vaistinė įsteigta prieš 95 metus, ji uždaryta prieš 15 metų.
Šis straipsnis parengtas bendradarbiaujant su vilniete socialinių mokslų daktare Regina Stonkute-Žukiene remiantis jos prisiminimais.
Straipsnio tikslas – kad ateinančioms kartoms primintų apie gyvenusių vaistininkų darbą žmonių sveikatos labui. Būtų malonu, jeigu atsirastų žmonių, kuriuos sudomintų farmacijos istorija, gal kam nors straipsnis pasitarnaus diplominiam arba moksliniam darbui.

Provizorius K. Žukauskas 1905-1991 padėjėjas Gruzdžių vaistinėje dirbo vedėju 1944–1974 metais.
L. Rulinsko archyvo nuotr.

L. Rulinsko archyvo nuotr.



