Kiekvieną dieną 15 valandą per Marijos radiją iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės yra transliuojamas Dievo Gailestingumo vainikėlis. Manau, kad ne visi žino, kad šį vainikėlį per vienuolės sesers Faustinos vizijas išmokė kalbėti pats Viešpats Jėzus. Sesuo Faustina buvo paprasta kaimo mergaitė, gimusi 1905 m. rugpjūčio 25 d. Lenkijoje, Lodzės vaivadijos Glagovieco kaime, gausioje dešimties vaikų valstiečių šeimoje. Tėvai ir visa šeima buvo pamaldūs, dievobaimingi.
Vos dviejų dienų kūdikis ji buvo pakrikštyta Helenos vardu. Nuo mažens mergaitė buvo pamaldi, darbšti ir paklusni, jautri žmonių vargams ir nelaimėms, troško tapti vienuole.
Helena vos trejus metus mokėsi kaimo pradžios mokykloje, po to turėjo padėti tėvams ūkyje, auginti mažesnius brolius ir seseris. 16 metų sulaukusi pradeda dirbti pas tėvų pažįstamus Briševskius Lodzės Aleksandrovske. Po metų grįžusi namo ji pasakė tėvams savo norą tapti vienuole, tačiau tėvai tam pasipriešino.
1922 metais ji išvyko į Lodzę, kur gavo darbą M. Sadovskos parduotuvėje. Kartą, kaip ji rašė savo dienoraštyje, su seserimi nuėjo į vakarėlį. Šokdama ji sielos akimis pavydo kenčianti Jėzų, išvilktą iš drabužių, visą žaizdotą. Ji išgirdo, kaip Jėzus ištarė žodžius: „Kiek dar turėsiu Tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi?“ Išsigandusi mergina išbėgo iš vakarėlio ir nuskubėjo į Šv. Stanislovo Kostkos katedrą. Parpuolusi prieš Švenčiausiąjį ji meldė Viešpaties, kad jai leistų suprasti, ką reikia daryti. Tuomet ji išgirdo sieloje žodžius: „Tuoj pat važiuok į Varšuvą.“
Atvykusi į Varšuvą pamatė, kad visi žmonės skuba savo reikalais. Nežinojo kur kreiptis, nes pažįstamų neturėjo. Nuėjo į Šv. Jokūbo bažnyčią ir ėmė melstis. Po mišių užėjo į zakristiją ir aukojusiam šv. Mišias bažnyčios klebonui kunigui J. Damrovskiui papasakojo viską, kas jai nutiko, ir paprašė padėti įstoti į vienuolyną.
Kunigas labai nustebo, kad tokia jauna, vos 18 metų mergaitė nori tapti vienuole. Jis matė, kad ji sako tiesą. Viena pamaldi moteris buvo prašiusi klebono padėti jai susirasti tarnaitę. Nors klebonas apie Heleną nieko nežinojo, jis patikėjo jos pasakojimu ir, norėdamas, kad ji gerai apmąstytų savo norą būti vienuole, pasiuntė ją pas ponią Aldoną Lipšicovą. Ši nuoširdžiai Heleną priėmė. Dirbdama pas ją Helena kreipėsi į daugelį vienuolynų, kad ją priimtų, tačiau iš visur gaudavo neigiamą atsakymą.
Šeimininkei patiko stropi, gera, pamaldi mergaitė. Ji žinojo, koks sunkus yra vienuolės kelias ir, norėdama Helenai padėti, bandė ją atkalbėti ir net ištekinti, tačiau Helena troško tik vieno – tapti vienuole.
Galų gale 1924 m. birželio 1 d. Helena Kovalska buvo priimta kandidate į Varšuvos Dievo Motinos gailestingumo seserų vienuolyną ir pradėjo postulatą – vienuolinį išbandymą. Po pusmečio ji buvo pasiųsta į noviciato namus Krokuvoje.
1926 m. balandžio 30 d. buvo jos įvilktuvės: ji gavo abitą ir vienuolinį vardą – sesuo Marija Faustina. Po metų ji davė pirmuosius vienuolinius, tai yra, laikinus įžadus.
Būdama novice Marija Fautina dažnai regėdavo Jėzų, kuris iš jos reikalavo paklusnumo vienuolyno regulai, vienuolyno vyresniesiems, ragino prisiminti jo kančią ir melstis už mirusius.
1928 m. spalio 31 d. ji išsiunčiama į vienuolijos namus Varšuvoje ir paskiriama dirbti virtuvėje, o 1929 m. vasario 21 d. siunčiama į Vilnių pavaduoti išvykusią tobulintis vienuolę. Vilniuje būna tik porą mėnesių, po to grįžta į vienuolyną Varšuvoje, kur dažniausiai dirba pagalbine darbininke virtuvėje.
Ji nepaliauja bendrauti su Jėzumi. Niekas nenorėjo tikėti, kad sesuo Faustina regi Jėzų, – nei vienuolyno vyresnioji, nei nuodėmklausiai, kuriems ji pasakodavo apie tai per išpažintį. Seserys vienuolės ją laikė keistuole ir iš jos pasišaipydavo, dėl ko Faustina labai kentėjo.
Kartą 1931 m. vasario 22 d., kaip ji rašė savo dienoraštyje, vakare, kai buvo celėje, išvydo Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka buvo pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės ėjo du dideli spinduliai: vienas raudonas, o kitas – baltas. „Tylėdama žvelgiau į Viešpatį, mano siela buvo persmelkta baimės, bet sykiu ir didelio džiaugsmo. Po akimirkos man Jėzus pasakė: „Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Trokštu, kad šis paveikslas būtų garbinamas pirmiausia Jūsų koplyčioje ir visame pasaulyje.
Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus...“
Kai apie tai pasakiau savo nuodėmklausiui, gavau tokį atsakymą, kad: „Tai susiję su Tavo siela. Tapyk Dievo paveikslą savo sieloje“. Nuėjusi nuo klausyklos, vėl išgirdau tokius žodžius: „Mano paveikslas tavo sieloje yra. Trokštu, kad būtų Gailestingumo Šventė. Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis būtų Gailestingumo švente.“
Sesuo Faustina piešti nemokėjo, juk ji tik trejus metus mokėsi kaimo pradžios mokykloje. Ji nežinojo, kaip įvykdyti šią jai Viešpaties duotą užduotį ir dėl to labai kankinosi. Tuo labiau, kad Jėzus regėjimuose jai nuolat apie paveikslą primindavo. Ji kreipėsi pagalbos į nuodėmklausį, į vienuolyno vyriausiąją motinėlę, bet niekas jai nesutiko padėti. Tikriausiai manė, kad tai pačios Faustinos išsigalvojimas. Tačiau Jėzaus pasirodymas jai žadėjo atsiųsti pagalbą.
1933 m. gegužės 1 d. sesuo Faustina Krokuvoje davė amžinuosius įžadus. Iškilmėms vadovavo vyskupas Stanislavas Rospondas.
Po įžadų sesuo Faustina buvo pasiųsta gyventi ir dirbti į Vilniaus vienuolijos padalinį. Į Vilnių ji atvyko 1933 m. gegužės 28 d. Seserų čia buvo tik aštuoniolika. Vienuolyno nameliai buvo maži, išsibarstę sode Antakalnyje. Sesės ją maloniai priėmė, sesuo Faustina čia turėjo dirbti sode.
Vienuolyno nuodėmklausys buvo kunigas Michalas Sopočko, gim. 1888 m. Vilniaus krašte, Novosoduose. Kunigu buvo įšventintas Vilniuje 1914 metais. Nuo 1928 metų jis buvo Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto profesorius. Sesuo Faustina iš karto jį pažino, tai jį buvo mačiusi savo regėjimuose, kunigas M. Sopočka jai buvo žadėta Viešpaties pagalba.
Kunigas M. Sopočka patikėjo sese Faustina ir surado dailininką E. Kazimierovskį, kuriam pavedė nutapyti Dievo Gailestingumo paveikslą pagal sesers Faustinos pasakojimą. E. Kazimierovskio tapytas paveikslas dabar yra Vilniuje Dievo Gailestingumo šventovės centriniame altoriuje. Ši šventovė – maža bažnytėlė, esanti Domininkonų gatvėje 22 name. Po karo, 1946–1947 metais, jos klebonu buvo kunigas Michalas Sopočka, po to jis išvyko į Lenkiją.
Savo dienoraštyje, kurį sesuo Faustina rašė nuodėmklausio nurodymu, ji parašė: „Kartą, kai buvau pas dailininką, kuris tapo šį paveikslą, pamačiau, kad nėra toks gražus kaip Jėzus, labai dėl to nuliūdau. Iškart nuėjau į koplyčią ir labai prisiverkiau. Tariau Viešpačiui: „Kas Tave nutapys tokį gražų, koks esi?“ Tada išgirdau tokius žodžius: „Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“.
Kai kartą nuodėmklausys liepė man paklausti Viešpatį Jėzų, ką reiškia šie du spinduliai, kurie yra šiame paveiksle, atsakiau, kad paklausiu. Per maldą viduje išgirdau šiuos žodžius: „Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį – baltas spindulys reiškia vandenį, kuris nuteisina sielas, raudonas spindulys – kraują, kuris yra sielų gyvenimas. Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo gelmių tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus. Šie spinduliai uždengia sielas nuo mano Tėvo pykčio. Laimingas, kas gyvena jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka. Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė...“
Sesuo Faustina susirgo tuberkulioze.
1934 metų vasarą buvo baigtas tapyti Dievo Gailestingumo paveikslas. Visas išlaidas padengė kunigas M. Sopočka. Paveikslas viešam garbinimui Aušros Vartuose buvo išstatytas 1935 m. balandžio 26–28 dienomis, užbaigiant Pasaulio Atpirkimo jubiliejaus šventę.
Kunigas M. Sopočka, kuris tuo metu buvo dar ir Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios klebonas, kreipėsi į apaštalinį nuncijų Lenkijoje arkivyskupą Filipą Cortosiną, kad šis pristatytų Šventajam Tėvui prašymą įsteigti Dievo Gailestingumo šventę pirmą sekmadienį po Velykų. Bet Šventasis Tėvas tada į šį reikalą neatkreipė dėmesio.
Dievo paveikslas buvo saugomas vienuolyno koplyčioje... Sesuo Faustina rašo savo dienoraštyje, kad 1935 metais prieš Kalėdas išvydo Viešpatį Jėzų spindinčiu drabužiu, dirbdama oranžerijoje. Jis ištarė: „Rašyk tai, ką tau pasakysiu: „...nebus išteisinta jokia siela, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą, ir todėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai šią dieną turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą. Darau tave savo gailestingumo ekonome. Pasakyk nuodėmklausiui, kad šis paveikslas būtų išstatytas bažnyčioje, o ne šio vienuolyno klauzūroje. Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“.
Sesers Faustinos liga progresavo. Ji labai kentėjo. Taip pat ją žeidė ir seserų pasišaipymai, nes jos netikėjo, kad ji tikrai regėjimuose mato Viešpatį Jėzų ir jo Motiną Mariją. Laikė ją keistuole fantazuotoja.
Sesuo Faustina 1936 m. kovo 21 d. paliko Vilnių ir išvyko į Varšuvą, o 1936 m. gegužės 11 d. apsigyveno vienuolijos namuose Krokuvoje. Jos sveikata blogėjo, ji buvo gydoma ligoninėse, tačiau tai mažai padėjo. Kartą, kai 1936 m. rugsėjo mėnesį ji ėjo koridoriumi į virtuvę, išgirdo sieloje šiuos žodžius: „Nepaliaudama kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau. Kas tik jį kalbės, patirs didžiulį gailestingumą mirties valandą... Trokštu, kad visas pasaulis pažintų mano gailestingumą, nesuvokiamų malonių trokštu teikti sieloms, kurios pasitiki mano gailestingumu“.
Sesuo Faustina 1935 metais melsdamasi vienuolyno koplyčioje išgirdo sieloje žodžius-pamokymą, kaip reikia kalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, kad pradžioje reikia sukalbėti „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ ir „Tikiu Dievą“, vėliau ties „Tėve mūsų“ karoliukais kalbėti šiuos žodžius: „Amžinasis Tėve, aukoju tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“, ties „Sveika Marija“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: „Dėl skaudžios Jo kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“. Pabaigoje triskart kalbėsi šiuos žodžius: „Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“.
1937 m. spalį Krokuvoje plačiau sesers Faustinos neatskleistomis aplinkybėmis Viešpats Jėzus jai patarė pagerbti Jo mirties valandą: „Kai tik išgirsi, kad laikrodis muša trečią valandą, visa pasinerk į mano gailestingumą, šlovindama ir garbindama jį, šaukis jo visagalybės visam pasauliui, o ypač vargšams nusidėjėliams, nes tą valandą jis bus plačiai atvertas kiekvienai sielai“.
Krokuvos vienuolyne skleisti pasauliui žinią apie beribį Dievo gailestingumą sesei Faustinai padėjo viena vienuolyno vyresnioji motina. Iš dalies jos pastangomis buvo piešiami ir spausdinami maži Dievo Gailestingumo paveikslėliai, Dievo Gailestingumo litanija ir vainikėlis, kurie kunigo M. Sopočkos pastangomis jau buvo aprobuoti dvasinės vyresnybės. Dailininkei Lucijai Balzukievičovnai buvo užsakyta nutapyti Eugeniušo Kazimierovskio paveikslo kopiją ir ji iš Vilniaus buvo atvežta į Krokuvą.
Sesuo Faustina palaipsniui geso. 1938 m. rugsėjo 17 d. kunigas M. Sopočko aplankė ją Prodniko ligoninėje, o 1938 m. spalio 5 d. sesuo Marija Faustina Kovalska po ilgai kentėtų kančių iškeliavo pas Viešpatį. Jos kūnas palaidojamas bendrame kape Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno kapinėse Krokuvoje – Lagevnikuose.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vienuolynai buvo uždaryti. E. Kazimierovskio pieštas Dievo Gailestingumo paveikslas kažkur buvo paslėptas.
Po karo Krokuvoje ir Lenkijoje toliau plito Dievo Gailestingumo kultas, tačiau kurį laiką šeštajame dešimtmetyje į tai Bažnyčios vyresnybė pradėjo žiūrėti įtariai, vėl pradėta nepasitikėti sesers Faustinos regėjimais, net kunigas M. Sopočko iš Šventojo Sosto gavo griežtą įspėjimą ir patyrė kitų nemalonumų.
Tačiau Dievo Gailestingumo kultas išliko vienuolijos namuose Krokuvoje ir iš ten plito toliau žmonių tarpe.
Tapęs kardinolu tuometinis Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla ėmėsi žygių atgaivinti Dievo Gailestingumo garbinimą, išsamiai buvo išnagrinėtas sesers Faustinos dienoraštis ir kiti dokumentai ir 1978 metais Šventasis Sostas panaikino 1959 metais priimtus draudimus ir rekomendavo toliau skleisti Dievo Gailestingumo kultą.
1965 m. spalio 21 d., prieš 50 metų, buvo pradėtas informacinis procesas dėl sesers Faustinos beatifikacijos. Procesas buvo pradėtas Krokuvos arkivyskupijoje. 1966 m. lapkričio 25 d. sesers Faustinos palaikai buvo perkelti iš vienuolyno kapinių į Dievo Motinos Gailestingumo seserų koplyčią Krokuvoje – Lagevnikuose. 1968 m. sausio 3 d. Šventųjų Skelbimo kongregacijos dekretu buvo pradėtas Dievo Tarnaitės sesers Faustinos beatifikacijos procesas. 1993 m. balandžio 18 d. sesers Faustinos beatifikacija Romoje. Ji paskelbiama palaimintąja. 2000 m. balandžio 30 d. sesuo Faustina paskelbiama šventąja.
Dievo Gailestingumo kultas išplito visame katalikiškajame pasaulyje. Pirmasis sekmadienis po Velykų paskelbtas Dievo Gailestingumo švente. Plačiai kalbamas Dievo Gailestingumo vainikėlis ir Dievo Gailestingumo litanija, o Dievo Gailestingumo paveikslo, kurį nutapė dailininkas E. Kazimierovskis, kopijos puošia bažnyčias ir tikinčiųjų namus.
Vilniaus arkivyskupo kardinolo A. Bačkio iniciatyva Vilniuje, Domininkonų g. 22, buvo restauruota maža bažnytėlė, kurioje 1946–1947 metais klebonavo kunigas M. Sopočka. Sovietinės valdžios metais ji buvo paversta sporto sale. Po ilgų paieškų kažkur Baltarusijoje buvo surastas E. Kazimierovskio nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas ir prieš dešimt metų jis užėmė garbingą vietą Dievo Gailestingumo šventovės centriniame altoriuje.
Šios šventovės rektoriumi tapo jaunas kunigas Vaidas Vaišvilas, 2003 m. vasario 22 d. įšventintas Vilniaus arkikatedroje kunigu. Jis labai rūpinasi šventove. Čia kasdien vyksta pamaldos lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis, kiekvieną dieną šventovė atvira tikintiesiems ir vyksta nuolatinė švenčiausiojo Sakramento adoracija. Šventovė gausiai lankoma vilniečių ir užsienio turistų. Dažnai turistų grupėse būna ir kunigas ir net nenustatytu laiku jis aukoja šv. Mišias ir kartu su savo turistais meldžiasi šventovėje ir sutartinai gieda.
Kunigo M. Sopočkos atminimui ant vidinės šventovės sienos yra jo atminimo lenta. Prieš porą metų kunigas M. Sopočka buvo kanonizuotas.
Melsdami Dievo Gailestingumo tikintieji patiria daug malonių, kaip Viešpats Jėzus kalbėjo sesei Faustinai jos regėjimų metu. Apie tai liudija ir gausybė votų kurie puošia Dievo Gailestingumo šventovės altorius.
Birželio 26 d., sekmadienį, 12.30 val. Šiaulių katedroje Lenkijos kardinolas Stanislovas Dzivišas pašventins Dievo Gailestingumo koplyčią ir dovanos šv. Jono Pauliaus, šv. Faustinos ir palaimintojo Mykolo Sopočkos relikvijas.
