Apie bibliotekininkę, bibliografę, kraštotyrininkę, gimusią 1920 metais kovo 20 dieną Joniškyje ir praėjusiais metais Anapilin išėjusią Birutę Knizikevičienę pasakoja buvusi jos kolegė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolia Kasparavičienė, kuri puikiai pažinojo B. Knizikevičienę, iš jos sėmėsi patirties, žavėjosi jos moteriškumu, tolerancija ir gebėjimu su visais sutarti. Už kraštotyros darbus, kurie, pasak N. Kasparavičienės, aktualūs išliko iki šių dienų, ši unikali asmenybė buvo pirmoji, kuriai įteiktas Mikelio prizas. Visą gyvenimą buvusi ištikima savo profesijai kraštotyrininkė B. Knizikevičienė bibliotekai atidavė net kelias dešimtis savo darbo metų.

Įvertinimai ir nudirbti darbai
Gimusiai pedagogų šeimoje B. Knizikevičienei mokytojo darbas atrodė labai mielas ir artimas širdžiai, todėl ji ketvertą metų mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Ištekėjo Kaune, tada padidėjus šeimai, teko palikti darbą mokykloje. Tada persikėlė į gimtąjį Joniškį. Baigusi medicinos laborančių kursus iki 1949 metų ji dirbo Joniškio sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje.

1951 m. Knizikevičių šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. B. Knizikevičienė pradėjo dirbti vyresniąja bibliografe neseniai įsikūrusioje Šiaulių sritinėje (dabar P. Višinskio viešoji) bibliotekoje. Tik pradėjusi dirbti baigė dviejų mėnesių trukmės kultūros-švietimo darbuotojų kursus Vilniuje. Pasimokiusi pradėjo savarankiškai organizuoti bibliografinį darbą, kuris iki tol bibliotekoje nebuvo vykdomas. Viską teko pradėti nuo pirmosios kortelės, pirmojo aprašo, pirmosios užklausos...1951 m. pabaigoje pradėta sudarinėti bendroji laikraščių ir žurnalų straipsnių bei recenzijų, vėliau – personalijų, kraštotyros, citatų kartotekos.

Kadangi pokario metais trūko kvalifikuotų specialistų, 1955–1956 m. B. Knizikevičienė bibliotekoje veikusiuose kursuose dėstė aplinkinių rajonų darbuotojams bibliografiją ir buvo reikli pedagogė. Norėdama turėti daugiau žinių, 1955 m. įstojo į Vilniaus bibliotekinį technikumą, kurį su pagyrimu baigė 1957 m. Bet ir to mokslo trokštančiai moteriai neužteko – neakivaizdžiai pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Kaip kažkada yra pati B. Knizikevičienė sakiusi, tai buvo nuostabus mokymosi, ieškojimų, įdomių pažinčių ir susitikimų laikotarpis.

Po kelerių metų, B. Knizikevičienė pradėjo dirbti bibliografe Šiaulių viešojoje bibliotekoje. 1961 metais ji buvo paskirta Bibliografijos skyriaus vedėja. Vėliau 1981–1984 metais dirbo Kraštotyros skyriaus vedėja, 1984–1992 metais buvo bibliotekininkė, konsultantė kraštotyrai.

B. Knizikevičienė sudarė bibliografijos rodykles „Jovaras“ (1964 metai), „Šiauliai“ (su N. Monstvilaite, 1970 metai ), „Bibliografija. Kraštotyra. Mokslinė informacija“ (1979 metai), „Bibliografija. Bibliotekinė kraštotyra“ (1986 metai ), bukletą „Šiaulių viešoji biblioteka“ (1978 metai). Rankraščiais parengė apie 30 kraštotyros darbų. Sudarinėjo „Šiaulių kalendorius“ (1981–1995 metai). Paskelbė daug publikacijų kraštotyros, Šiaulių istorijos, bibliotekininkystės, bibliografijos klausimais miesto ir respublikos spaudoje.

B. Knizikevičienei, Lietuvos kraštotyros draugijos narei, „Mikelio“ prizas buvo įteiktas 1989 metais. Ji buvo pirmoji gavusi šį prizą, atnaujinus Mikelio tradiciją. O 1990 metais B. Knizikevičienė buvo pripažinta Lietuvos nusipelniusia kultūros švietimo darbuotoja. Tais pačiais metais tapo ir Garbės kraštotyrininke, o 1995-aisiais – Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nare.

Kai kurie ir dabar darbai B. Knizikevičienės yra mėgstami ir dažnai vartomi skaitytojų, nes jie išliko aktualūs iki šių dienų.  

Gražūs prisiminimai apie inteligentų šeimą
N. Kasparavičienė pasakoja: „Kaip žmogus B. Knizikevičienė man buvo elegancijos pavyzdys. Kai aš pradėjau dirbti bibliotekos Aptarnavimo skyriuje, jau tada  buvo įsteigtas ir Kraštotyros skyrius. Pradėjus skyriuje dirbti dviem žmonėms, gimė mintis surinkti bibliografiją apie Šiaulius, kad viso to nereikėtų ieškoti kitur, kad viskas būtų padėta čia, bibliotekoje, ir kiekvienam būtų žinoma ir prieinama. B. Knizikevičienė kreipėsi į senus šiauliečius muziejininkus V. Vaitekūną ir V. Zdzichauską, kraštotyrininką P. Bugailiškį, spaudos kolekcininką P. Gasiūną, kurie bibliotekai paskolino spaudos komplektus, padėjo savo patarimais kuriant Kraštotyros skyrių bibliotekoje. Būtent tuo metu buvo pradėtas kaupti spaustuvės privalomas egzempliorius bibliotekoje, taip pat pradėti rinkti diplominiai darbai šiaulietiška tematika.

Prisimenu, kada B. Knizikevičienė praeidavo, visi net atsisukdavo. Visada mintyse pagalvodavau, kokia tai elegantiška moteris. Iki šiol tokio analogo niekur nematau. Šis žmogus ne tik gražiai atrodė, bet ir santūriai elgėsi, visada maloniai bendravo. B. Knizikevičienė buvo visuomet neišsemiamas žinių šaltinis. Kai šis garbus žmogus išėjo užtarnauto poilsio, tai kartais ją aplankydavau namuose. Ėmiausi šios iniciatyvos kelis kartus nueiti pas kraštotyrininkę ir su ja pasišnekėti.

B. Knizikevičienės gimimo diena ir vardadienis beveik sutampa, tai tuo laiku stengdavausi nueiti, aplankyti ir pasveikinti. Prisimenu kiekvieną malonų priėmimą. Man kaskart tai būdavo įėjimas į inteligentų šeimą. Jos vyras buvo Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas, tad dviejų išsilavinusių žmonių namuose dvelkė elegancija. Prisimenu, kad  B. Knizikevičienė visada mane pasitikdavo kruopščiai sutvarkytuose namuose pasipuošusi ir net avinti gražius batelius.

Jos darbas ir hobis buvo tas pats. Manau, jog tokie žmonės, kurie myli savo darbą ir juo net ir laisvalaikiu užsiima, nes tada jiems darbas tampa ir pagrindiniu pomėgiu, tai tokie žmonės yra laimingiausi. Galbūt kraštotyra domėtis B. Knizikevičienė užkrėtė ir savo vyrą, nes prisimenu, kai namuose būdavo apdėlioti visi stalai kraštotyrine informacija – ir Kazys Knizikevičius rašė Šiaulių ligoninės istoriją.“

Kraštotyros darbai ir istoriniai vingiai
„B. Knizikevičienė bibliotekoje dirbo užsidariusi savo kampelyje. Ją supdavo kartoteka, laikraščių iškarpos ir kalnai knygų. Taip kruopščiai renkant informaciją ir gimė tie didžiuliai kraštotyriniai darbai, už kuriuos ji ir buvo apdovanota. Manau, jog kiekvieno kraštotyrininko darbas itin atsakingas, o ypač  B. Knizikevičienės, kurios visi išleisti darbai, kaip liaudyje sakoma, yra nuo dūšios parašyti.

Dabar tokio atskiro Kraštotyros skyriaus bibliotekoje nebeturime, nes Skaitykla susijungė su Informacijos skyriumi, tačiau yra nemažai išlikusios informacijos, tad yra bibliotekos darbuotojos, kurios visą kraštotyrinę veiklą vykdo, užrašo, sugrupuoja ir kaupia dar ir dabar.

Manau, jog B. Knizikevičienės didysis ir tikrasis gyvos kraštotyros darbas buvo padarytas tada, kai ji vaikščiodama po senąsias kapines aprašė visus antkapinius paminklus, nes daugelis kitų darbų gimė bibliotekoje renkant informaciją. Anksčiau buvo laikas, kad biblioteka kaupė ir diplominius studentų darbus, kurie buvo bent kiek susiję su kraštotyra ir Šiaulių miestu.

Manau, jog nuo seno kraštotyra laikosi vien tik iš aktyvių žmonių entuziazmo ir noro dirbti, nes tai, ką daro kraštotyrininkai, pinigais nepamatuojama. Esu ir pati prisilietusi prie tos gyvosios kraštotyrinės veiklos, nes esu surinkusi informaciją apie visus Kairių seniūnijos kryžius. Taip pat esu suskaitmeninusi visas Kairių kapines. Manau, jog toks gyvas kraštotyrininko darbas itin naudingas ir vertingas bus ateities kartoms“, – prisimena N. Kasparavičienė.

Mikelio prizas persikėlė į kitą biblioteką
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja tęsia pasakojimą: „Kaip jau ne kartą buvo minėta ir „Šiaulių naujienose“, kad Mikelio prizo teikimas po pertraukos buvo atkurtas Danieliaus Balčiūno iniciatyva. Garbė gauti pirmąjį įvertinimą – Mikelio prizo statulėlę teko būtent šviesaus atminimo žmogui – B. Knizikevičienei. Buvo laikas, kai Mikelio prizą teikdavo būtent mūsų Povilo Višinskio bibliotekoje, tačiau kai vyko bibliotekos pastato renovacija, ši graži tradicija persikėlė į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“  filialą, kur ji tęsiama iki šiol. Ten saugomi mikelių ir mikeliukų darbai, rengiami kasmet Mikelio apdovanojimai.

Prisimenu, jog buvo laikas, kai B. Knizikevičienė buvo vadinama visų Šiaulių metraštininke, nes ji sudarinėdavo visų Šiaulių miesto svarbių ir išskirtinių datų kalendorių. Tada buvo labai naujas toks dalykas ruošti bendrą išskirtinių datų kalendorių, tačiau šią tradiciją mes tęsiame iki šiol. Manau, jog B. Knizikevičienė – yra žmogus, kuris tikrai vertas kraštotyros Mikelio prizo.“

2016 06 17 26

Kiekvieną kartą, kai kraštotyrininkui yra įteikiamas Mikelio prizas, yra tradicija visiems dalyvavusiems Mikelio prizo laureatams nusifotografuoti.
P. Višinskio bibliotekos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 06 17 23

B. Knizikevičienė (dešinėje) su kolege bibliotekoje.
P. Višinskio bibliotekos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 06 17 25

Kraštotyros skyriaus darbuotojos.
P. Višinskio bibliotekos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 

 
Straipsnių peržiūros
94563515
Į viršų