2014 metų Mikelio prizo laureate tapo Rita Margevičienė, kuri yra jauniausia kraštotyrininkė, gavusi Mikelio įvertinimą per visą istoriją.
Gegužės 15-ąją Šiaulių kraštotyros draugija mini savo įkūrimo dieną ir kasmet maždaug tuo laiku pagerbia labiausiai nusipelniusį Šiaulių miesto kraštotyrininką. Garbingas Mikelio prizas už ilgametę kraštotyros veiklą, jaunųjų kraštotyrininkų ugdymą, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus puoselėjimą įteiktas ir šios gimnazijos etikos mokytojai, gimnazijos muziejaus vadovei R. Margevičienei, kuri sako, jog yra labai dėkinga dviems savo kraštotyros mokytojams: Jonui Krivickui, su kurio daug metų dirbo kartu Jaunųjų turistų centre besidomint kraštotyra, bei Jadvygai Urbonienei, kuri buvo tuo laiku pagrindinė kraštotyros kuratorė.
Parvežta idėja tapo kūnu
„Į Šiaulius parvežta kraštotyrininkės Elenos Adomavičienės idėja, o Lidijos Joanos Pranienės įgyvendinta virto kūnu – taip pirmuosius metus Mikelių mokykla veikė visuomeniniais pagrindais, tačiau vėliau šios mokyklos globą perėmė Jaunųjų turistų centras, kuris saugo šią Mikelio mokyklėlę kaip kraštotyros būrelį iki šiol.
Pagrindinis mokyklos tikslas – tai išmokyti vaikus rinkti, kaupti ir apdoroti surinktą istorinę medžiagą bei ugdyti jaunuosius šiauliečius, mokant juos kraštotyrinio meno. Dažniausiai šią mokyklą lanko aukštesniųjų klasių moksleiviai, kurie kuria brandesnius darbus. Kiekvienas baigęs mokyklą gauna diplomą, kurį pasirašo Jaunųjų turistų centro direktorius, Kraštotyros draugijos pirmininkas ir Mikelių mokyklos vadovė.
Seniau buvo prestižas baigti šią mokyklėlę jaunam žmogui, nes stojant už tai būdavo pridedamas papildomas balas. Dabar tokios privilegijos neliko.
Tačiau manau, jog kiekvieno darbo kaupimas vaikams naudingas, nes tai įžanga, ko jiems reikės studijuojant universitetuose, nes ten panašiai veikia medžiagos rinkimas ir klasifikavimas. Jaunimas, kuris lanko mūsų būrelį, vėliau ir universitete studijuodamas geriau išmano, kaip reikia jiems ieškoti vienam ar kitam darbui reikiamos medžiagos.“
Mikeliukų mokyklos vadovė – nuopelnas mokytojams
„Kaip tapau Mikelių mokyklos vadove, dabar gerai jau ir nebeatmenu. Tačiau tai buvo, kai buvau pradėjusi dirbti J. Janonio gimnazijoje mokytoja. Ir jau tada Jonas Krivickas dirbo Jaunųjų kraštotyrininkų centre.
Jis pats man ir pasiūlė pabandyti tapti mokyklos vadove. Taip dirbau vienus metus paprasta mokytoja vadove, kol paruošiau pirmą moksleivį, padėdama jam parašyti kraštotyrinį darbą. Kaip dabar atsimenu, kad Igno Kislauskio darbas apie kaimą sulaukė nemažai dėmesio ir buvo gerai įvertintas respublikiniuose konkursuose.
Nuo tada ir įleidau šaknis į Mikelių mokyklą. Pirmieji žingsniai buvo labai sunkūs, nes aš nebuvau pagal specialybę ta grynoji kraštotyrininkė, tačiau džiaugiuosi, kad turėjau labai gerus mokytojus. Kai pati gavau Mikelio prizą, tai pirmoji mano padėka buvo išreikšta dviem mokytojams: Jonui Krivickui, prie kurio aš prasėdėjau daug metų Jaunųjų turistų centre besidomint kraštotyra, bei Jadvygai Urbonienei, kuri buvo tuo laiku kraštotyros kuratorė.
Tų dviejų žmonių dėka sužinojau, kaip daryti kraštotyrinius darbus, ir tuo pačiu užsikrėtusi kraštotyros liga ėmiausi ugdyti jaunuosius kraštotyrininkus.
Smagu, jog Mikelio prizas gyvas iki šių dienų, nors jau daug Mikelio prizų išdalyta, tai specialiai yra kuriamas ir Mikelių genealoginis medis.“
Mikelio prizas – aukščiausias kraštotyrininko įvertinimas
„Labai smagu yra gauti Mikelio prizą, nes tai aukščiausias kraštotyrininko įvertinimas. Kraštotyrininkui gera yra žinoti, kai tavo darbus mato, pastebi ir dar vertina. Tai garbės reikalas, nes ne kiekvienas kraštotyrininkas ar besidomintis kraštotyra gauna tą prizą.
Aš esu jauniausia, kuri gavo Mikelio prizą. Žemai lenkiuosi prieš garbaus amžiaus kraštotyrininkus, kurie savo visą gyvenimą atidavė kraštotyrinei veiklai ir tik visai neseniai buvo įvertinti Mikelio prizu.
Man pasisekė šį garbės ženklą gauti žymiai anksčiau.
Apskritai mes vieninteliai tokie Lietuvoje, nes Mikelio prizas skiriamas tik šiauliečiams kraštotyrininkams. Turime savo kraštotyros istoriją. Visada didžiuojamės, kai mūsų moksleiviai dalyvauja parodose Vilniuje su savo darbais. Tai visuomet stengiamės paminėti, jog tai Mikelių mokyklos moksleivis. Skatiname jaunimą, jog jis toliau domėtųsi kraštotyra. Pasibaigus mokslo metams visada organizuojame ekskursiją. Šiemet suplanavome vykti į zanavykų kraštą.“
Moksleiviai skatinami bendrauti
„Kaip tik visai neseniai varčiau senus mokyklėlės užrašus, kuriuose užfiksuota, jog ne visi vaikai, kurie pradėdavo lankyti kraštotyrininkų mokyklėlę, ją baigdavo. Pasitaikydavo neretai, kad bent keletas ją mesdavo, dėl to, kad kiekvienam vaikui numatyta parengti kraštotyrinį darbą. Kuriems pasirodydavo per sunku, jie ir nebaigdavo tos mūsų mokyklėlės.
Tačiau ne toks tikslas yra šios mokyklėlės. Svarbu, kad jaunuolis ateitų, pabendrautų, į miestą išeitų dažniau. Mes su vaikais dažnai lankome muziejus – tai irgi yra kraštotyra. Norime tą jaunimą bent kiek atitraukti nuo kompiuterių, kad jie pasiklausytų, ką jiems pasakoja apie mūsų krašto istoriją gyvi žmonės.
Stebime, jog šiuolaikinė informacinė visuomenė duoda savo antspaudą, todėl pastebiu, jog vaikai ieško informacijos internete, nors galėtų susėsti su savo močiute ir pasikalbėti. Taip gyvu pokalbiu gautų tą pačią svarbią informaciją apie Šiaulius.
Manau, kad jaunimas eina tuo paprastesniu keliu, o mes, mokytojai, norime, kad vaikai suprastų svarbesnę kraštotyros esmę. Tikri kraštotyrininkai vertina gyvą bendravimą su žmogumi. Todėl ir moksleiviams siūlome nagrinėti tokias kraštotyrines temas, kurios jiems patiems būtų įdomios. Pernai vienas berniukas sukūrė filmą apie Šiaulius. Taip, kaip tas moksleivis sukūrė tą filmą, mus labai nustebino. Daug valandų filmavęs Šiaulius juos pagreitintai parodė per kelias minutes. Ir mums, mokytojams, buvo įdomu pasižiūrėti tokį moksleivio darbą. Tai taip pat yra kraštotyra, tik kiek kitokia jos forma.
Smagu, kad jaunimas atranda sau patrauklią kraštotyros medžiagos rinkimo ir pateikimo formą. Labai retai jiems ką nors siūlome. Nes daug brandesni darbai gimsta, kai moksleivis sugalvojęs pats sau darbo temą užsidega noru kuo greičiau įgyvendinti savo kūrybinius darbo planus.
Mūsų Juliaus Janonio gimnazijoje jau dešimt metų visi pirmosios gimnazijos klasės moksleiviai gauna užduotį – paruošti savo giminės medį. Kai kurie šią tradiciją tęsia Mikeliukų mokykloje. Tada moksleiviams belieka toliau gilintis į savo giminės istoriją, atrinkti nuotraukas, daryti aprašymus. Darbų kasmet gimsta tiek daug, kad surengus jų parodą visi viename mokyklos aukšte net netelpa. Moksleiviai labai kūrybingi, tad ruošdami savo darbus pristatymams atskleidžia savo talentus.“
Geriausi darbai ir dovana – kelionė
„Mikeliukų mokykloje vyksta rimta veikla. Kiekvieni mokslo metai baigiasi darbų pristatymu-paroda. Po to visi draugiškai vykstame į jau suplanuotą kelionę. Kasmet stengiamės aplankyti naujus ir dar nepažintus Lietuvos kampelius. Po šia mokyklėle slepiasi ir kiti Šiaulių miesto kraštotyrininkai. Kadaise vaikai kartu su visais kraštotyrininkais vykdavo į stovyklas vasarą. Esame buvę stovyklose Kunigiškėse, Ignalinoje, prie Judlės. Išvykus iš ugdymo įstaigos pasijaučia tikroji kraštotyra, nes moksleiviai dažniausiai miega miegmaišiuose, maistą verdame ant laužo – tai būdas pabėgti iš miesto į gamtą. Daug keliaujame pėstute, tad plečiasi mūsų akiratis.
Ir dabar, kai susitinku vaikus, kurie jau seniai yra baigę mokyklą, tai jie kraštotyrinę veiklą prisimena kaip geriausius metus mokykloje. Manau, kad vaikai, kurie tampa jaunaisiais mikeliukais, jaučiasi reikšmingi, nes jie prisideda prie istorijos, ypač kai išgirsta, kaip gimė Mikelio vardas ir kad jis yra gyvas iki šiandienos. Moksleiviai vertina, kad jie yra vieninteliai Lietuvoje, kurie turi teisę vadintis mikeliukais. Tada dar labiau sukyla iš vidaus kraštotyrininko jausmai ir noras kuo daugiau domėtis savo aplinka.
Mikelio mokyklos pažymėjimų jau išduoda daugiau nei 250 moksleivių. Kadangi mokyklos veikla prasidėjo 1995 ir 1996 buvo išleista pirmoji mikeliukų laida, tai šiemet mokykla jau mini 20 metų jubiliejų.
Pirmoji Mikelių mokyklos vadovė buvo Elena Adomavičienė, kuri šią savo veiklą vykdė iki 1998 metų. Vėliau mokyklą perėmė Lidija Joana Pranienė (1998–2000 metai), Vyda Šegždienė (2000–2003 metai), 2003–2009 metais dirbau aš.
Beje, buvo norėta Mikeliukų mokyklą daryti dvimetę, tačiau toks sprendimas nepasiteisino. Todėl taip išėjo, kad vieneri metai buvo, kai mokykla visai neturėjo jaunųjų kraštotyrininkų. Dabar, kai praėjo 20 metų, neatmetu minties, jog reikėtų mokyklos jubiliejų kaip nors minėti. Norėtųsi pakviesti pirmuosius mikeliukus, tačiau tai padaryti labai sudėtinga.“
Ne visi jaunieji mikeliukai baigia Mikelių mokyklą, nes kai kuriems pritrūksta ryžto ir laiko, kuriant kraštotyros darbą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Moksleivių kurtas genealoginis šeimos medis.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.
