Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kraštotyrininkams atsivėrė naujos galimybės. Dalis kraštotyrininkų pradėjo laisvai skelbti jau anksčiau surinktą medžiagą, ėmėsi tyrinėti tremties, genocido, tautinės kultūros temas. Tuo laiku net Šiaulių miesto savivaldybėje kurį laką funkcionavo specialisto kraštotyros darbui etatas, kuris ir įgalino kraštotyrininkus neišsiblaškyti, o dirbti toliau, neprarandant ilgamečių tradicijų. Tačiau jau seniai tokio etato nebėra. Vėliau kraštotyra Šiauliuose atgimė kitokia forma. Viena iš jų – 1995 metais buvo įsteigta Mikeliukų mokykla, kuri tokia vienintelė ir išskirtinė visoje Lietuvoje. Apie šios mokyklos įkūrimą ir veiklą pasakoja viena Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklos įkūrėjų ir pirmoji vadovė, Mikelio prizo laureatė Joana Lidija Pranienė.

Mokyklos idėja ir jos įkūrimas
„Vilniuje jau daug metų vyksta kraštotyros draugijų suvažiavimai, į kuriuos kviečiami labiausiai nusipelnę kraštotyrininkai. Visada daugiausia kraštotyrininkų važiuodavo į susirinkimą iš Šiaulių, nes visada buvome patys geriausi. Tuo metu Šiauliai buvo kraštotyros centras ir kraštotyrininkai toliau tęsė Pelikso Bugailiškio idėją savo darbais garsindami Šiaulius. Paprastai tokiuose susirinkimuose dalyvauja vyresni, jau garbaus amžiaus sulaukę žmonės.

Tą kartą tarp susirinkusiųjų šiaulietė kraštotyrininkė Asta Elena Adomavičienė, pamačiusi daug žilų galvų, pasakė, jog neaišku, kas laukia kraštotyros toliau, nes visai nėra jaunimo. Todėl po susitikimo važiuodami į Šiaulius mąstėme, ką reikia daryti. E. Adomavičienė buvo puiki pedagogė, universiteto docentė, todėl jai kilo mintis, jog reikia Šiauliuose kurti kraštotyros būrelį. Vėliau jos idėja išaugo ir buvo nuspręsta Šiauliuose įkurti kraštotyros mokyklą. Nebuvo aišku, kas tai darys. Kaip tik tuo laiku buvau Šiaulių miesto kraštotyros atsakingoji sekretorė, todėl idėją reikėjo įgyvendinti man. Prisimenu patį pirmąjį vizitą pas Švietimo skyriaus vedėją Astą Damskienę dėl Mikelių mokyklos kūrimo. Gavome pirmąjį pritarimą, jog tokia mokykla Šiauliuose gali atsirasti, tačiau mus iš karto įspėjo, jog veiklai nėra pinigų. Tuo metu apsidžiaugiau, kad gavome pritarimą, o apie pinigus per daug negalvojau, nes pinigai eina iš paskos.

Dabar matome, jog mūsų idėja buvo pavykusi. Kaip dabar prisimenu, kai susėdusios su E. Adomavičiene kūrėme tekstą, kuris pateko į „Šiaulių naujienas“. Per laikraštį pakvietėme jaunimą į Mikelių mokyklą. Kvietėme tuos, kuriems įdomi gimtinės istorija, kuriems įdomu pamatyti daugiau nei Šiaulius ar sužinoti savo šeimos istoriją.

Mikelių mokykloje kartu su moksleiviais savo veiklą vykdė ir aukštos klasės kraštotyros specialistai, kurie savo patirtį perdavė jaunimui. Prisimenu, jog į pirmąjį susitikimą susirinko labai gausus būrys jaunimo. Moksleivių branduolys buvo iš Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos, kurioje dirbo dėstytojos E. Adomavičienės vyras. Jis ir paskatino moksleivius ateiti. Buvo įvairaus amžiaus jaunimo. Tada net sunerimome, kad prisiimame atsakomybę ir pareigą dirbti, kai patys nesame pedagogai.

Tačiau taip palengvėle viskas ir prasidėjo. Kadangi kiekviena mokykla turi turėti baigimo pažymėjimus, tai kūrėme ir mes juos. Tuo laiku dar sudėtinga buvo gauti spalvotą pažymėjimą, o mes tokį turėjome. Padėjo Savivaldybėje dirbantys informatikai. Kiekvieną mokyklos pažymėjimą pasirašydavo Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkas. Pasirašyti garbė teko ir man. Tokia tradicija tęsėsi daug metų. Ir dabar vaikai, baigę Mikelių mokyklą, gauna pažymėjimus.

Visai neseniai buvo organizuojamas Mikelių mokyklos susitikimas su pirmaisiais mokyklos mokiniais. Po tiek metų visi susirinkusieji Rimos Giržadienės iniciatyva rašė knygoje prisiminimus apie mokyklą, tačiau vienos parodos metu ta knyga dingo. Nemažai duomenų yra sukaupęs ir „Aušros“ muziejus, kuriam pasibaigus mokslo metams įteikdavome mokinių, lankiusių tais metais Mikelių mokyklą, sąrašą ir jų diplomų kopijas.“

 Mokyklos veikla ir kelionės
„Kas buvo gražaus šiame judėjime? Idėja ir stimulas dirbti – kad vaikams yra įdomu ir jiems nėra prievolės šioje veikloje dalyvauti. Visa tai ir skatino mus dirbti. Su vaikais susitikinėjo to meto patys geriausi kraštotyrininkai Irena Rudzinskienė, kuri galėjo pasakoti apie giminės kraštotyros rašymą, Danielius Balčiūnas, kuris yra suaugusiųjų Mikelio prizo apdovanojimo ceremonijos autorius, ir daugelis kitų. Į susitikimus su jaunaisiais mikeliais buvo kviečiami ir bibliotekų darbuotojai, muziejaus specialistai. Vaikus tai domino. Kiekvienas jų, baigdamas mokslo metus, turėjo parašyti darbą pasirinkta tema.

Prisimenu, jog pirmieji moksleiviai rinkosi rašyti ne tik savo giminės istoriją, bet ir rinkosi tuo metu aktualias politikos temas. Vaikai rašė daug darbų apie Šiaulių miestą, Šiaulių miesto gatves, Šiaulių žmones. Esame labai dėkingi, kad tiems vaikams Mikelių mokyklos siūloma idėja patiko.

Daug gražaus laiko su vaikais praleidome ekspedicijose, pažintinėse kelionėse. Esame apvažiavę visą Žemaitiją ir Aukštaitiją. Su vaikais net esame vykę į Tolminkiemį, kur tvarkėme K. Donelaičio kapą. Kelionėse lydėdavo vaikus net keletas kraštotyrininkų, kurie pasakodavo istorijas vaikams kelionės metu. Kiekvienais metais moksleiviai užbaigia Mikoliukų mokyklą, tada jiems dovanojama kelionė. Taip dėkojame vaikams, kad jie myli savo krašto istoriją ne tik pamokų metų.“

Įsimintiniausių kelionių akimirkos
„Prisimenu, kai grįžtant iš Tolminkiemio kraštotyrininkas D. Balčiūnas buvo pririnkęs nuo paminklinių objektų ąžuolų gilių ir kiekvienam moksleiviui padalijo pogilę kaip simbolį.

Pati prisimenu, jog buvau pasodinusi tą gilę, tačiau įvykiams pasisukus į kitą pusę ąžuoliukas buvo sunaikintas. Gailėjau su didžiausiu skausmu, nes tai padarė svetimi žmonės. Ir kiti vaikai turėjo pasodinti savo giles. Tikiuosi, kad iš jų užaugo medeliai.

Kita kelionė, kuri buvo viena įsimintiniausių, – Žemaitijoje. Šalia Dionizos Poškos muziejaus yra nuostabaus grožio didžiulė bažnyčia, kurioje altorius yra padarytas iš ąžuolo medžio šakų, o ant tų šakų tupi daug paukštukų. Tuo metu, kai mes ten lankėmės, bažnyčia buvo užrakinta, nes kaime vyko bulviasodžio darbai. Ieškojome, kas mums galėtų atrakinti tą bažnyčią. Buvome kantrūs ir laukėme, kol darbai bus baigti. Radome žmogų. Po to aplankėme Medvėgalio kalną, kurio papėdėje yra kūlgrinda.

Visos kelionės vaikams paliko didžiulį įspūdį. Žinau, kad ir dabar jaunieji mikeliai tęsia tradiciją ir pasibaigus mokslo metams vyksta kur nors. Kiekviena kelionė – prasminga ir vertinga tiek jaunam, tiek patyrusiam kraštotyrininkui.

Dar prieš dvidešimt metų ne visi galėjo leisti savo vaikus į ekskursijas, todėl daugeliui mikeliukų tai buvo puiki galimybė pamatyti Lietuvą, pasidomėti šalies istorija.“

Jaunimo požiūris į savo krašto istoriją
„Gimtinės istorija aktuali visiems. Anksčiau jaunimui nebuvo galimybių dirbti su kompiuteriu ir jie daugiau savo kraštotyros darbus aprašinėdavo tušinuku, piešdavo, iliustruodavo fotografijomis. Dabartinis jaunimas turi daugiau galimybių, tai daugelis jų darbų pateikiami moderniai. Kiekvienas mokinukas turi apginti savo darbą, paaiškinti, kaip jį darė.

Vienais metais labai nustebino mokinio darbas – per visą sieną paruoštas nuotraukų stendas. Tai buvo viena ištisa siena, kuri įprasmino vieno žmogaus visą gyvenimo istoriją. Dabar visi darbai daromi kompiuteriu.

Pastebime, jog domėtis giminės istorija šiuo metu jau yra populiaru visose mokyklose. Mokytojai duoda užduotis, kad vaikai bent kiek susižinotų informacijos apie savo giminės istoriją. Stebime, kad kraštotyra vaikai sudomina visą savo šeimą. Į Mikelių mokyklos darbų pristatymus ateina ir tėveliai. Tad tas darbas – tai jau visos giminės darbas.

Šiauliečiai daug darbų yra vežę į parodas Vilniuje. Visada liekame pastebėti, o už kūrybinius darbus sulaukiame padėkų. Manau, kad praėjus 20 metų mokyklos gyvavimo niekas nepasikeitė – tik technologijos, kurių pagalba tie darbai yra pateikiami.

Kai informacijos šiuo laiku yra didelis srautas, sudominti jauną žmogų labai sunku. Kai kurie darbai bus labai vertingi ateityje. Vienas ryškesnių kraštotyros darbų, kuris dabar ateina į galvą, tai mokytojos kraštotyrininkės Zitos Subačienės atradimai Šiaulių mieste. Ji yra išleidusi dvi savo knygas kartu su Kraštotyros draugija. Tai labai įdomi asmenybė, kuri sugebėjo prie savęs pritraukti daug įdomios informacijos ir faktų bei juos užrašyti. Gaila, kad dabar gyvena ne Šiauliuose ir kontaktai su ja yra nutrūkę. Šios kraštotyrininkės darbas labai vertingas Šiaulių miestui. Viena knyga, kurioje ji surašė, ką matė vaikščiodama Šiaulių paribiais. Kasdien mes net nematome aplink mus esančių žmonių, tačiau prakalbinus juos, atsiveria informacijos klodai. Ne veltui sakoma, jog kiekvienas žmogus apie save galėtų parašyti didžiulę knygą.

Kraštotyrininkais gali būti visi norintys, tačiau reikia tuo domėtis. Yra toks  kraštotyrininkų gražus pasakymas – jei kas įbrido į kraštotyros jūrą, iš jos niekada neišbris. Todėl manau, kad ir jaunimas, kuris kada nors bandė rinkti informaciją apie savo gimtąjį kraštą ar šeimą, visada tuos įgūdžius turės, domėsis, nors nebūtinai sieks istoriko profesijos.“

05 06 2016 36

Baigęs Mikelių mokyklą gauna pažymėjimą.
Kraštotyros draugijos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

05 06 2016 35

Pirmoji jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklos laida (1996 metai).
Kraštotyros draugijos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

05 06 2016 37

Netoli Dionizos Poškos Baublių, Šilalės rajone, Girdiškėse, Šiaulių miesto kraštotyrininkai aplankė įspūdingo grožio Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčią (1998 metai).
Kraštotyros draugijos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94585462
Į viršų