Tęsdama Šiaulių kraštotyros draugijos bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus istoriją, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė, muziejininkė Virginija Šiukščienė šį kartą dėmesį skyrė įžymiems muziejininkams ir kraštotyrininkams, kurių dėka gyvavo muziejus, buvo renkami eksponatai, rengiamos parodos, o visa veikla aprašinėjama. Didžioji dalis medžiagos išlikusi, kai kurie rankraščiai atgulė straipsnių rinktinėse.

Mylimas muziejininko darbas
Vienas žymiausių to meto visuomenininkų ir kraštotyrininkų Šiauliuose buvo Peliksas Bugailiškis (1880–1965). Peterburgo universitete įsigijęs teisininko diplomą, iki Pirmojo pasaulinio karo jis dirbo prisiekusiojo advokato Stasio Lukauskio padėjėju. Vilniuje paragavęs spaudos darbuotojo duonos, P. Bugailiškis  į Šiaulius atvyko 1909 metais ir iš karto įsitraukė į miesto visuomeninį gyvenimą. P. Bugailiškis aktyviai prisidėjo organizuojant garsiąsias Šiaulių gegužines. Muziejininkai didžiausią dėmesį skiria P. Bugailiškio nuopelnams įkuriant „Aušros“ muziejų ir Šiaulių kraštotyros draugiją. Tačiau nors ir P. Bugailiškis įsteigė kraštotyros draugiją ir muziejų, jis niekada nebuvo muziejaus direktoriumi. Tačiau daugelis iki šiol P. Bugailiškį tapatina su vadovo pareigomis.

Buvo ir daugiau bendraminčių kraštotyrininkų, kurie gyveno su panašiomis idėjomis, kaip ir P. Bugailiškis. Vienas tokių – Vincentas Vaitekūnas (1908–1987), kuris dirbo globojamas P. Bugailiškio. Pats V. Vaitekūnas į muziejaus veiklą įsitraukė būdamas dar labai jaunas, todėl visą gyvenimą skyrė tik šiam darbui. Šis žmogus buvo jungiamoji grandis tarp tarpukario kraštotyrininkų ir sovietmečio kraštotyrininkų. Daugelis šią asmenybę vadino Vincu, o ne Vincentu, kaip ir Peliksą, kurį neretai pavadindavo Feliksu, manant, jog tie, kurie šį vardą taria Peliksas, klysta. Įdomus faktas tas, jog namuose šeimos nariai patį Peliksą vadindavo Laimuku. Nes Feliksas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „laimingas“.

Prisipažinsiu, kad džiaugiuosi turėjusi galimybę dirbti su pačiu V. Vaitekūnu, kuris muziejaus veikla susidomėjo nuo jaunų dienų. Prisiminus muziejaus įkūrimą ir pirmuosius jo gyvavimo metus, tuo laiku darbas muziejuje buvo neapmokamas ar apmokamas labai mažai, todėl aktyvų jaunuolį V. Vaitekūną prižiūrėjo ir globojo pats P. Bugailiškis. Visuomet P. Bugailiškis stengdavosi šiam jaunuoliui surasti papildomo darbo, kad būtų už ką jam mokėti algą ir kad V. Vaitekūnas galėtų toliau dirbti mėgiamą muziejininko darbą. Tai jis iki pat 1940 metų dirbo muziejuje, po to darbą tęsė jau pokario metais.

V. Vaitekūnui teko eiti įvairias pareigas: skyriaus vedėjo, rengti pokarines ekspozicijas. Pokario laiku V. Vaitekūnas buvo žinomas muziejininkas ir kraštotyrininkas visoje Lietuvoje, kaip ir P. Bugailiškis, nes tai buvo muziejininkas, įgijęs didelę patirtį ir daug prisidėjęs prie „Aušros“ muziejaus veiklos vystymo. V. Vaitekūnas taip pat gerai, kaip ir P. Bugailiškis, valdė plunksną, todėl yra daug straipsnių parašęs. Kai kurie išspausdinti „Gimtasai kraštas“. Šio kraštotyrininko garbei yra išleista ir straipsnių rinktinė. Tai vienas tų žmonių, kurie sujungė prieškario ir pokario draugijų veiklą, nes, kaip žinome, 1940 metais buvo visos draugijos uždraustos, tarp kurių – ir Šiaulių kraštotyros draugija. Tada kraštotyros draugija tapo oficiali TSRS kraštotyros draugijos, kuri struktūrizuotai veikė visuose Lietuvos miestuose, dalimi.

Tačiau šių draugijų veikla buvo itin ideologizuota: atsirado įvairūs draudimai ir aiškinimai, kokią medžiagą kraštotyrininkams reikia rinkti, o kokios – ne.  Bandymas priešintis visai tvarkai buvo tyli rezistencija, kai žmonės, gyvendami laisvai, neturėjo galimybės publikuoti surinktus tekstus.

Buvo laikas, kai kraštotyrininkai rašė, bet niekas jų darbų neskaitė.

V. Vaitekūnas buvo žymus esperanto kalbos specialistas, kuris daugelį Šiauliuose ir užkrėtė mokytis esperanto kalbos. Sovietmečiu buvo populiaru mokytis esperanto kalbos. Kai pradėjau dirbti „Aušros“ muziejuje, V. Vaitekūnas jau buvo gana garbaus amžiaus. Jautėsi, kad  ryškaus charakterio žmogus yra atėjęs iš anos Lietuvos, nes skyrėsi jo vidinė kultūra, gyvenimiškos nuostatos nuo šių laikų. Ištikimybė muziejui V. Vaitekūno neišblėso iki mirties, nes visą savo gyvenimą jis ir dirbo muziejininko darbą. Buvo sovietmečiu toks laiko tarpas, kai V. Vaitekūnas aktyviai vystė muziejaus veiklą, tačiau uždaręs muziejaus duris, jis buvo aktyvus kraštotyrininkas, kuris besidominčius istorija žmones vesdavo į ekskursijas, nes daug žinojo, turėjo daug bičiulių visame Šiaulių mieste. Ypač garbaus amžiaus kraštotyrininkai ir kiti įžymūs žmonės pažinojo V. Vaitekūną, nes jis pats labai mėgo kalbėtis su visais ir galėdavo ilgiausias istorijas pasakoti valandų valandas. Išsilavinęs ir viskuo besidomintis V. Vaitekūnas susirašinėjo su daugeliu to meto mokslininkų ir dailininkų. Jo užrašyti tekstai buvo labai svarbūs ir vertingi.

Stasys Vaitkus buvo dar vienas kraštotyrininkas, kuris tarpukario laiku dirbo „Aušros“ muziejuje. Po to, kai buvo atkurta kraštotyros draugija, panaši veikla buvo vykdoma ne tik visuose miestuose, bet ir tų miestų bibliotekose, gamyklose. Tada kraštotyra tapo visuotine. Tuo pačiu laiku labai stipri kraštotyros organizacija veikė Šiaulių tuometiniame pedagogikos institute. Daug žmonių, kurie pradėjo dirbti su kraštotyra, iki šiol dirba kraštotyrininkais. Daugeliui tai pomėgis, aistra, gyvenimo būdas, kiti, pvz. bibliotekininkės, tai suderina ir su darbu. Tai Irena Rudzinskienė, Danielius Balčiūnas, Stasys Bulzgis, Romualdas Rutkauskas, Nijolė Petraitytė, Vanda Kavaliauskienė, Danutė Darbutienė, Rima Giržadienė ir kiti dabartiniai Šiaulių miesto kraštotyrininkai.

Šiaulių miesto kraštotyrininkų išskirtinumas – mikelių ir mikeliukų tradicija
Graži šiauliečių kraštotyrininkų tradicija – Mikelio prizo teikimas. Šia tradicija ir išsiskiria Šiaulių miesto kraštotyrininkai. Kas yra tie mikeliai ir mikeliukai? Mikelis yra V. Vaitekūno aprašytas vardas, kuris įstrigo vienoje ekspedicijoje. Užsukę kraštotyrininkai į vieną sodybą prašė leisti pasirausti gyventojų tarp jų senų rakandų. Gyventojai nusistebėjo, kad ponai iš miesto atvažiavo, o renka kažkokias senienas kaip koks žydas Mikelis, kuris eina per kaimus ir klausinėja, kas nereikalingų daiktų turi. Ši istorija gimė Šiaulių rajone netoli Vaiguvos. Taip šį Mikelio vardą ir pasisavino kraštotyrininkai bei vienas kitą juo vadinti pradėjo. Po to Danieliaus Balčiūno iniciatyva buvo sugalvota kasmet Šiauliuose rinkti geriausią kraštotyrininką, kurį būtų galima pavadinti mikeliu ir jam už nuopelnus įteikti Mikelio prizą.

Mikelio prizas teikiamas darbščiausiam kraštotyrininkui kasmet nuo 1989 metų (su nedidelėmis pertraukomis). Pirmieji kraštotyrininkai Mikeliai buvo apdovanojami kraštotyrininko tautodailininko skulptūrėlėmis. Pačius pirmuosius tris Mikelio prizus (1989, 1990, 1991) išdrožė Vargonas Feliksas (1912–1992). Daug Mikelio prizų yra išdrožęs Kazys Kasparavičius (1941–2015). Šiemet taip pat bus teikiamas šis prizas, tačiau nominantui prizą jau droš kitas autorius.

Kitos kraštotyros draugijos taip pat renka savo geriausius metų kraštotyrininkus, jiems teikia pinigines premijas, tačiau Šiauliuose geriausias kraštotyrininkas gauna Mikelio prizą. Tai lygiai tas pat, tačiau sveikinimo forma kita, tuo mes ir esame išskirtiniai.

Mikeliai yra mūsų garbūs kraštotyrininkai, kurie ne vienus savo darbo metus yra atidavę istorijai. O mikeliukai – tai jaunoji karta, kurie lanko Mikeliukų mokyklą. Mokytojos kraštotyrininkės Rita Margevičienė vadovauja kraštotyros būreliui, kurio lankytojai simboliškai yra vadinami mikeliukais.

Jaunieji mikeliukai yra mokomi, kaip reikia fiksuoti kraštotyros duomenis, kaip rinkti medžiagą, o po to kaip ją ir užrašyti. Dažniausiai vaikai treniruojasi rinkdami informaciją apie savo šeimą, giminės istoriją. Vaikai mokomi, kaip jie turi pateikti kiekvieną istoriją, ką svarbu užrašyti. Pavyzdžiui, vaikams aiškinama, jog net savo šeimos istoriją užrašant reikia pasidomėti, kiek tam žmogui metų, užrašyti, kas pasakoja. Jei paimamas kažkoks dokumentas, nuo kurio nurašoma informacija, tada vaikai yra mokomi užrašyti šaltinio duomenis. Išmokęs kraštotyrininko darbo metodų, kiekvienas mikeliukas rašo metų pabaigoje darbą.

Manau, jog prasmingi tokie užsiėmimai, nes šiuolaikinę jaunąją kartą yra sunku kuo sudominti, nes jai rūpi visai kiti dalykai – kur kas dinamiškesni, įdomesni. Manau, jog tas jaunimas, kuris bus paragavęs kraštotyrininko duonos, užaugęs tai prisimins, ypač jei savo ateitį kurs užsienyje. Visi žmonės sulaukia to meto, kai pradeda domėtis savo giminės istorija. Manau, jog mikeliukų mokykloje yra pasėjama vaikams smalsumo sėkla ir kažkada tas pats mokinys bandys užduoti klausimą: „Kas aš esu ir iš kur atsiradau, kas mano artimieji?“ Gal tas pats jaunas žmogus niekada ir nebus rimtas kraštotyrininkas, bet praktinė nauda jo gyvenimui liks.

04 29 2016 16

Dabar vienas iš svarbiausių Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastatų Ch. Frenkelio vila (Vilniaus g. 74), kuri funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, kviečiantis į muziejinę ekspoziciją bei siūlantis miesto bendruomenei gausybę kultūrinių renginių, parodų, koncertų, susitikimų.  
Artūro STAPONKAUS nuotr.

04 29 2016 34

Vienas lankomiausių „Aušros“ muziejaus pastatų – Dviračių muziejus (Vilniaus g. 139), kuris vienintelis toks muziejus visoje Lietuvoje. Įkurtas 1980 metais šis muziejus tik po penkerių savo gyvavimo metų pristatė pirmąją ekspoziciją – „Dviratis ir Lietuva“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94586113
Į viršų