Mūsų miesto istorija neatsiejama nuo Šiaulių kraštotyros draugijos bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo. Apie šių dviejų institucijų veiklą dienraščiui „Šiaulių naujienos“ pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė, muziejininkė Virginija Šiukščienė.
Šiaulių kraštotyros draugijos įkūrimas
Yra krašto istorija, yra miesto istorija ir kiekvienas save gerbiantis žmogus ją turi žinoti. Šiaulių kraštotyros draugija neatsiejama dalis nuo miesto istorijos.
Šiaulių miesto istorija, kuri egzistavo tarpukario metais, yra labai turininga ir vertinga, nes tuo metu Šiauliai labai daug pasiekė – tapo moderniu miestu (antru Lietuvoje), apie ją pirmiausia ir reikia pradėti kalbėti. O Šiaulių kraštotyros draugija buvo viena iš tų, kuri Šiaulius padarė Šiauliais. Būtent dėl šios draugijos ir kraštotyrininkų Šiauliai ir buvo žinomi.
Šiauliai buvo žinomi ir dėl ekonomikos plėtros bei inteligentijos, kuri susibūrusi į įvairiais draugijas, ne tik į Šiaulių kraštotyros draugiją, labai greitai Šiaulius pastatė ant kojų po Pirmojo pasaulinio karo. Visi žinome, jog po karo Šiauliai buvo labai nukentėję.
Daugeliui atrodė, kad kraštotyra nebuvo ta sritis, kuri buvo svarbiausia, nes pirmiausia reikėjo atstatyti namus, kitus svarbius pastatus, spręsti svarbius miesto ekonominius klausimus. Tačiau miesto inteligentija – supratingi ir išmintingi, mokslus baigę žmonės – suprato kraštotyros darbo svarbą.
Tą supratingumą rodė ne tik Šiaulių kraštotyros draugijos įkūrėjas Peliksas Bugailiškis. Teisės mokslus baigęs Peterburge šis žmogus buvo apdovanotas daugybe talentų ir galėdamas daryti puikią teisininko karjerą, pasirinko širdžiai mielą darbą – kraštotyrą. Šis žmogus savo asmeninių savybių dėka subūrė aplink save bendraminčių ratą.
Supratęs, jog visoje Lietuvoje ir ypač aplink Šiaulius vyksta neigiami procesai, kurie gramzdina užmarštin kaimą ir kaimo istoriją, o kartu gramzdina ir mūsų lietuvybę, kaimiško žmogaus savimonę, nes, kaip žinia, tada buvo prasidėjusi žemės reforma. Nesuprasdami pokyčių esmės, žmonės kūrė naują gyvenimą ir atsisakė senesnių dalykų: daiktų, rakandų, todėl jie ir nebuvo saugomi. Ir tik inteligentai atkreipė į tai dėmesį, jog reikia senus daiktus vertinti, nes jie mūsų istorijos dalis.
O jei kalbėsime apie P. Bugailiškį, iš kur jam tos idėjos kilo, tai, kaip žinoma, kraštotyra yra užgimusi Vakarų Europoje ir Lietuvą pasiekė iš Vokietijos keliaudama per Lenkiją. Šiose šalyse pirmiausia ir buvo iškeltos krašto istorijos saugojimo idėjos ir tik tada ši idėja atkeliavo į Lietuvą.
P. Bugailiškis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, kuris susidomėjo kraštotyra ir įsteigė Šiaulių kraštotyros draugiją, kurios įkūrimo data fiksuojama 1927 metais, nors Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas 1923 metais.
Kraštotyros judėjimai tuo metu vyko visoje Lietuvoje, tačiau daugelyje miestų procesai vyko kiek atvirkščiai nei Šiauliuose. Pirmiausia apskričių centruose buvo įkuriamos kraštotyros draugijos ir tik po to kraštotyros draugijos nariai kaip savo bazę įkurdavo muziejų. O Šiauliuose pirmiausia buvo įsteigtas muziejus, tačiau jis savo veiklos taip ir neišvystė iki 1927 metų ir visą tą laiką vos vos gyvavo – turėjo nedidelias patalpas tuometinėje Maišo gatvėje (dabar Salomėjos Neries g.), kur Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo įsirengę pirtį. Tose nedidelėse patalpose muziejus laikėsi iki 1927-ųjų ir tik įsteigus Šiaulių kraštotyros draugiją struktūrizuotai fiksuojant žmonių narystę, vykdant aktyvią veiklą buvo atgaivintas ir muziejus.
Nuo tada Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių kraštotyros draugija iki 1940 metų veikė kartu. Muziejininkai dabar sprendžia, kaip reikia atskirti, kurie darbai buvo prieškaryje padaryti „Aušros“ muziejaus, o kurie – Šiaulių kraštotyros draugijos. Tai padaryti labai sunku, nes abiejų organizacijų veiklą vykdė tie patys žmonės P. Bugailiškio iniciatyva.
Aktyvi Šiaulių „Aušros“ muziejaus veikla nuo 1930-ųjų
Nors P. Bugailiškis pats dirbo teisininko darbą ir kraštotyros draugijos bei muziejaus veikla ilgą laiką domėjosi tik laisvalaikiu, nuo1930 metų jis su bendražygiais pradėjo dirbti kraštotyros ir muziejininko darbą profesionaliai: planavo ekspedicijas, kurių per vasarą būdavo net 30 ar net daugiau. Jie aplankydavo visus kaimus aplink Šiaulius. Iš ekspedicijų tyrinėtojai parsiveždavo daug muziejinių vertybių, kurios ir tapdavo muziejaus eksponatais.
Kraštotyrininkų veikla ir skatino rinkti senus rakandus, bandyti užrašyti žodinę medžiagą. P. Bugailiškio iniciatyva išleistos anketos, nes ekspedicijų metu ne tik buvo surenkamos tos vertybės, bet buvo prašoma ir atsakyti į atitinkamus klausimus, kad kraštotyrininkams būtų žinoma, kam vienas ar kitas rakandas, prietaisas priklausė, kaip juo reikia naudotis, nes praeina keletas metų, jei nutrūksta daikto naudojimas, tai jis ir pasimiršta.
Negana šios veiklos, idėjų kupinas ir aktyvus P. Bugailiškis 1934 metais pradėjo leisti pirmąjį kraštotyros žurnalą Lietuvoje „Gimtasai kraštas“. Šis žurnalas ir buvo tribūna, kurioje skelbiama informacija apie ekspedicijas. Būdavo ir teorinių to meto muziejininkystės ir kraštotyros veiklos judėjimo klausimų. Šis žurnalas iki pat 1943 metų buvo toks vienintelis Lietuvoje. Visą laiką žurnalo redaktoriumi dirbo pats P. Bugailiškis.
Tuo laiku Šiaulių kraštotyros draugija buvo viena aktyviausių visoje Lietuvoje. Panaši veikla vyko ir kitose šalyse. Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius, Lietuvoje buvo pasigesta centrinės struktūros, kur būtų viena kraštotyros draugija ir atskiri jos skyriai. Buvo tik bandymas įkurti tokią kraštotyros draugiją, tačiau ji gyvavo labai trumpai. Todėl kraštotyros veikla veikė atskirai tik apskrities centruose.
Muziejus siekė įgyti savas patalpas
Šiauliai išsiskyrė iš kitų miestų, nes mūsų mieste P. Bugailiškis buvo autoritetas ir žinomas visoje Lietuvoje. Pastebime, jog tuo laiku muziejininkystė ir kraštotyra buvo aktyviai išlavinta dviejuose centruose: Kaune ir Šiauliuose. Kaune šia veikla užsiėmė Paulius Galaunė, o Šiauliuose – P. Bugailiškis. Abu jie buvo geri bičiuliai, prieteliai ir dažnai susitikinėdavo, aptardavo reikalus. Tačiau įžiūrima tarp jų ir konkurencija, nes P. Bugailiškis ne visada norėdavo paklusti Kauno diktatui.
Kalbant apie muziejus ir muziejaus struktūrą, tuo laiku finansavimas buvo laikinosios sostinės Kauno rankose. Todėl norint gauti didesnį finansavimą, reikėjo kovoti. P. Bugailiškis buvo vienintelis iš Lietuvos tuometinių kraštotyros pirmininkų, galėjusių pareikšti savo nuomonę, ir jos buvo paisoma. P. Bugailiškis yra vienas iš svarbiausių asmenų Lietuvoje, kurio nuopelnai yra pripažįstami iki dabar. Tai yra išskirtinė asmenybė, kuri turėjo numatymo dovaną, nes suprato, kad be dvasinių dalykų nebus valstybės pamato. Galime sakyti, jog P. Bugailiškis pasėjo tą sėklą, kuri iki 1940 metų sėkmingai gyvavo: tada muziejus išsikėlė į naujas patalpas.
Visą laiką P. Bugailiškis siekė statyti naują muziejų. Tačiau šiuo klausimu naujo muziejaus statybos buvo apvytos nepalankios Šiauliams istorijos ir politikos siūlais. Buvo nuspręsta, jog reikia statyti muziejaus pastatą – Muziejaus bibliotekos rūmus, kuriuose turėjo įsikurti dvi institucijos. Tuo laiku net Zubovų parke (maždaug toje vietoje, kur dabar „Aušros“ skulptūra) buvo padėtas kertinis akmuo šiam pastatui, bet pasikeitė valdžia ir pastatas nebuvo pradėtas statyti, nors jau buvo surinktos visuomenės lėšos.
Miesto taryba nusprendė kitaip – muziejui skyrė dalį Aušros alėjoje pastatytos mokyklos pastato. Dabar šis pastatas yra vienas iš „Aušros“ muziejaus padalinių ir vadinamas muziejaus Edukacijos centru. Tai pirmasis pastatas, kuris buvo skirtas specialiai muziejui. Tada muziejus gavo visą pirmojo aukšto patalpas ir rūsį, kuriose įrengė surinktų darbų ekspoziciją. Taip „Šiaulių „Aušros“ muziejus iš mažų patalpų Maišo gatvėje 1933 metais persikėlė į naujas patalpas Aušros al. 47. Nuo tada muziejus normaliai galėjo vykdyti savo veiklą, ruošti parodas.
Pirmosios parodos ir pirmieji eksponatai
Prieškaryje Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengtos parodos ir dabar minimos muziejininkystės istorijoje kaip labai svarbios ir vertingos parodos. Viena tokių, tai 1933 metais pristatyta paroda, kuri buvo skirta 1863 metų sukilimo 70 metų jubiliejiniam atminimui. Šios parodos iniciatorius taip pat buvo P. Bugailiškis, kuris ir surinko parodai eksponatus iš visos Lietuvos.
Šiauliai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie atkreipė dėmesį į šį sukilimą, nes iki 1933 metų sukilimas buvo vertinamas kaip lenkmetis ir tai buvo lenkų, o ne lietuvių reikalas. O P. Bugailiškis įrodė, jog sukilimas svarbus ir visai Lietuvai.
Tai parodai buvo surinkta labai daug eksponatų. Ši pirmoji paroda ir davė pradžią „Aušros“ muziejaus skyriui, nes kai kuriuos skolintus eksponatus žmonės kaip šeimos relikvijas atsiėmė, tačiau kai kurie taip ir pasiliko muziejui. Nuo tada atsirado ir muziejaus ekspozicija, sustiprėjo muziejaus struktūra, atsirado istorijos skyrius.
Kitos svarbesnių surengtų parodų yra „Senovės meno“, „Vilniaus krašto“ ir kitos. Šiomis parodomis buvo siekiama atkreipti muziejaus dėmesį. Nepamirškime, jog tuo laiku Vilniaus kraštas priklausė lenkams. Todėl 2013 metais „Aušros“ muziejus bandė pakartoti pirmtakų darbą, surengdamas parodą renkant 1963 metų sukilimui skirtos parodos eksponatus, kurie tada buvo nufotografuoti. „Aušros“ muziejus“ tada surinko eksponatus ir iš kitų muziejų, net iš užsienio – Lenkijos ir Baltarusijos.
Buvo ir kitų užfiksuotų parodų, rašyta muziejaus kronika, kurioje minima muziejaus veikla: būdavo rengiamos parodos, skaitomos paskaitos, minima, jog ir Šiaulių moksleiviai lankėsi tose parodose.
Gimė idėja Šiauliuose įkurti oro muziejų – skanseną
Visą tą laiką P. Bugailiškis siekė, kad būtų pradėtos naujo muziejaus pastato statybos, o kai to nesulaukė, net bandė protestuoti atsisakydamas savo pareigų miesto taryboje, nes tikėjosi to pastato. Niekada P. Bugailiškis nenuleido rankų ir 1939 dar kartą bandė Šiauliuose pastatyti muziejų. Tuo laiku P. Bugailiškio užmojai buvo dar didesni – siekė pastatyti ne tik muziejaus pastatą, bet ir įkurti oro muziejų, vadinamąjį skanseną, nes tuo laiku šie muziejai buvo labai populiarūs užsienyje. Tai švediška, skandinaviška tradicija.
Kadangi P. Bugailiškis daug keliavo po Europą, matė, kas darosi kitose šalyse, todėl pasisėmęs idėjų stengėsi ja įgyvendinti Lietuvoje. Tada pasireiškė konkurencija, nes ir Kauno muziejaus vadas P. Galaunė siekė įkurti tokį patį muziejų po atviru dangumi.
Šiauliuose muziejui buvo numatyta vieta, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė. Buvo ir sklypas paruoštas, parengtas projektas skansenui, kurį parengė architektas Jurgis Okūnis. Buvo susirašinėjama su švedais ir iki dabar išlikę rankraščiai. P. Bugailiškis jų klausė patarimų, kaip geriau tokį muziejų rengti. Tačiau iniciatyva pastatyti miestui didžiulį muziejų po atviru dangumi taip ir liko neįgyvendinta. Po to tik septintajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo pradėtas kurti Rumšiškių muziejus po atviru dangumi.
Šio muziejaus idėja Šiauliuose buvo neįgyvendinta, nors ir pats P. Bugailiškis net važinėdamas po Šiaulių apylinkes rinko pastatus, kuriuos planavo atkelti į Šiaulių oro muziejų.
Tikriausiai P. Bugailiškis, manydamas, jog toks muziejus suteiks galimybę žmonėms betarpiškai pajausti istoriją, prisiliesti prie tos aplinkos, kurioje žmonės gyveno. Jo nuomone, toks muziejus daug suprantamesnis žiūrovui. Dabar skansenui galime priskirti Žaliūkų malūną ir malūnininko sodybą, kuri yra po atviru dangumi. Tokio muziejaus profesionaliai dirbdamas ir siekė P. Bugailiškis.

Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė, muziejininkė V. Šiukščienė pasakoja apie Šiaulių kraštotyros draugijos bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas 1923 metais. Iš mažų patalpų Maišo gatvėje 1933 metais jis persikeltas į naujas patalpas Aušros al. 47. Tai seniausias išlikęs muziejaus pastatas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



