Pasakymą „būti žmogumi“ ne visi vienodai suprantame. Anot dalies internautų, „būti žmogumi“ – tai kentėti, išgyventi dvasinį skausmą, klupti, stotis ir vėl  klupti, tai klysti ir taisyti tas klaidas, mylėti ir būti mylimam arba mylėti nesulaukiant atsako, tai neapkęsti ir vėl susitaikyti, atgailauti ir atleisti... Čia kalbama apie žmogiškumą, būtent apie tai, kas žmogui būdinga – teigiamas ir neigiamas savybes, pozityvius ir negatyvius veiksmus. Žodžio „žmogiškumas“ nedera  painioti su „žmoniškumu“, nes pastarasis  konkretizuoja gėrio supratimą.

Taigi, kas sudaro pasakymo „būti žmogumi“ esmę?

Klausimo ištakos
Rankose laikau  aštuonių puslapių  „Specialų Juliaus Janonio gimnazijos leidinį“, kurį „poeto 120-ojo jubiliejaus proga parengė žurnalistų klubas „Tebūnie šviesa“, bendradarbiaudamas su gimnazijos bendruomene“ (2016-04-12).

Straipsnių antraštės tarsi konkuruoja tarpusavyje, viliodamos skubiau susipažinti su turiniu: „Jubiliejaus proga – pučiamųjų orkestro dovana“ ( „...orkestro „Romuva“ koncertas. Nenuostabu, kad šis kolektyvas pasirodo poeto maištininko jubiliejaus proga, nes orkestras dažniausiai groja ne įprastus maršus, o džiazines aranžuotes ar originalias kompozicijas“), „Juliaus Janonio eilės skambėjo autobusų keleiviams“ (12-ojo autobuso maršruto keleivius Vasario 16-osios proga „poezijos žodžiais sveikino janonietis Aurimas Nausėdas kartu su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais Milda Šaltyte ir Juozu Bindoku“. 21-ojo maršruto keleivius – aktoriai Danguolė Petraitytė, Sigitas Jakubauskas ir gimnazistas Lukas Alūzas. Aktoriai skaitė J. Kriščiūno-Jovaro, M. Martinaičio, A. A. Jonyno, A. Baltakio, o gimnazistai –  J. Janonio eiles).

Atskirą teminę  grupę sudaro straipsniai „Kaip švęsdavome Juliaus Janonio gimtadienius“ ir „Janoniečiai ėjo Juliaus Janonio keliais“. Pirmajame pasakojama apie  prie gimnazijos jau 40 metų stovintį  skulptoriaus R. Kazlausko varpą, skirtą Juliaus Janonio 80-ajam jubiliejui paminėti. Straipsnis pradedamas šviesios atminties Jono Krivicko, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos muziejaus įkūrėjo ir vadovo, kraštotyrininko, kadaise užrašytais prisiminimais: „Paminklo Juliui Janoniui sumanymą ir statybą lydėjo ne tik nesusipratimai, bet ir nuotykiai. O šiais laikais į paminklą teko įmontuoti medinį varpą“.  „Kodėl?“ –  klausi savęs.

Pirmoji nuostaba: „Seniau pionieriai rinkdavo metalo laužą kokiam nors tikslui. Šiauliečiai ėmėsi iniciatyvos rinkti metalo laužą, kad būtų pastatytas paminklas Juliui Janoniui. Deja, iš CK buvo gautas nurodymas laužą rinkti Čiukčijos pionierių rūmams.“

Antroji. 1976 m. skelbtame konkurse J. Janonio paminklui Biržuose III vietą laimėjęs vilniečio skulptoriaus R. Kazlausko projektas nukreiptas į Šiaulius. „Iš cemento buvo nulieta savotiška figūra, primenanti kalvio priekalą. Viduryje, kiaurymėje, turėjo kaboti varpas su Janonio posmu. Figūrą nuliejo, o varpo nėra. Ministras J. Rimkus atsakęs: „Gal jie ten bažnyčią statosi, kad reikia varpo. Jokių varpų...“

Trečia: „Skulptorius paėmė varines plokštes, išpjovė varpo siluetą ir pakabino. Ne kiekvienas suprasdavo, kad tai varpas, bet jis kabojo, kol kažkas vieną naktį pavogė vario plokštes.“

Rimtai susimąstyti skatina straipsnis apie  janoniečių pažintinę ekskursiją Biržų krašte ir Bauskėje, kurios apylinkėse „kelias vasaras Julius Janonis piemenavo“. Nors Beržinių kaime skaitytos poeto eilės, nors giedotas mokyklos himnas „Res non verba“, nors labai daug pamatyta, nors Biržų muziejuje susipažinta su įdomia šio krašto istorija, tačiau ekskursantai iš dalies grįžo slogios  nuotaikos. Gimtajame Biržų krašte J. Janonis trinamas iš atminties, be priežiūros palikta poeto gimtinė apgailėtinai nyksta, viskas sąmoningai stumiama užmarštin.

Pamatyta tikrovė, netradicinė aplinka sudarė prielaidas brandžiai diskusijai apie jauno poeto „gyvenimo kelius, kontroversiškus faktus bei šiandienines interpretacijas“, leido  svarstyti  gidės teiginį, kad Biržuose Juliaus Janonio aikštėje esančios bronzinės 6 m aukščio skrendančio jaunuolio statulos ateitis miglota...

Gimnazistai nerado argumentų, kodėl šiandien jų  Alma Mater  simbolinis pavadinimas kartkarčiais susilaukia nepakanta degančios kritikos...

„Julius Janonis ir istorija kitaip“
Taip pavadintas žurnalistų klubo „Tebūnie šviesa“ redaktoriaus Luko Alūzo  straipsnis.  „ Gyvenimas jam išbandymų bei sunkumų nepašykštėjo“, – rašo gimnazistas ir vardija skaitytoją jautrinančius faktus, kuriuos norėčiau papildyti  keliomis citatomis: „Būdamas šešerių ar septynerių metų, jis  jau ganė krikštatėvių žąsis, o vėliau ir smulkiuosius gyvulius. Tekdavo jį matyti mėšlavežio metu vežimus pas krikštatėvį varinėjant. Per kūlę Julius varydavo arklius, įkinkytus į maniežą. Dirbdavo jis krikštatėvių ūkyje  ir kitokius darbus. Krikštatėviai kas rudenį duodavo medžiagos naujiems drabužėliams. Be to, atseikėdavo javų, kiek buvo sutarta, ir kitokių produktų“;  „1906 m. pavasarį Julius pirmą kartą išėjo į Latviją piemenauti, užsidirbti sau duonos. Motina jį palydėjo pas ūkininką. Kitą dieną ji padėjo iki pietų jam ganyti ir paskui ruošėsi grįžti namo. Julių nuraminti ir prikalbėti, kad pasiliktų ganyti, motinai pavyko tik tada, kai pažadėjo rudenį jį leisti į mokyklą, žinoma, jei ištesės iki rudens, nepabėgs nuo ganymo. Davę vienas kitam pažadus, motina ir Julius galiausiai atsiskyrė. Motina, norėdama įsitikinti, ar Julius nesugalvos ją vytis, iki vakaro išsėdėjo pamiškėje, karklyne“ (Povilas Jašinskas).

1971 m. Čikagoje išleistoje Jurgio Jašinsko monografijoje rašoma: „Dešimties metų „vyras“  duotą motinai žodį išlaikė,  todėl  ir motina turėjo laikytis pažado, nors tą įvykdyti buvo ir labai sunku“. Cituojama ištrauka iš jaunesniosios J. Janonio sesers Emilijos atsiminimų: „Iš mano pirmiausių prisiminimų, rodos, bus pirmas, kai tėvelis sirgo, o jis, Julius, prašėsi motinos leisti į mokyklą. Aš irgi pasisiūliau jam pagelbėti sakydama motinai, kad jį leistų ir kad aš pienelio nebenoriu daugiau gerti, kad mano dalį atiduotų Juliukui“  (Pastaba – Emilija buvo šešerių metų).  

J. Jašinsko monografijos recenzentas V. Kulbokas nurodo, kad leidinyje „apibūdinta dvejopa  J. Janonio asmenybė – tylus, kuklus jaunuolis, nelaimingas įsimylėjėlis ir savo tikslą suradęs poetas kovotojas, kelrodžiu pasirinkęs Marksą ir ... Napoleoną.  Toks jis dvejopas ir poezijoje – švelnus, žaismingas gamtinėje, egotistinėje ir tvirtas, atkaklus kovos šauklys visuomeninėje“.  Cituodamas J. Jašinską, vertintojas tvirtina, kad J. Janonis tikru komunistu negalėjęs būti dėl dviejų „mirtinų nuodėmių“ – nebuvęs ateistas; buvęs individualistas.

Simbolinis ugdymo įstaigos pavadinimas – jos idealų atspindys?
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarime nurodoma, kad simboliniai institucijų „pavadinimai gali būti daromi iš upių ar ežerų vardų, žmonių ir mitologinių vardų, augalų, gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimų ar kitokių daiktavardžių“. Tad straipsnio poskyrio pavadinimą baigiu klaustuku – citatoje išvardytuose  darybos variantuose, sąlyginai išskyrus vieną, kur kalbama apie žmonių vardus, nerandu jokios užuominos į tobulybę, t. y. idealo, kuriuo turėtų sekti gimnazistai, atspindžio. O ir asmenvardiniai pavadinimai („Pas Staselę“, „Pas  Bronelę“ ir pan.)  labiau nurodo tik priklausomybę, o ne sektinas savybes.

„Lietuvos žiniose“ (2016 03 09) cituojama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus M. Kvietkausko nuostata apie J. Janonį: „Tai aukštų idealų, aukšto tikėjimo žmogus, savotiškas maištininkas, veržliai ieškojęs savojo gyvenimo kelio, tikėjęs gražesne, šviesesne visuomene“. Ši citata padrąsina mus retoriškai klausti: „Argi mokslo troškulys, pareigos gerai mokytis suvokimas, darbštumas, baimė būti tėvų išlaikytiniu ir nenoras sėdėti jiems ant sprando, savarankiškumas,  jautrumas kenčiantiems bei vargstantiems, kuklumas, charakterio stiprumas ir principingumas, ryžtingumas ir kt., kurių niekaip neįmanoma nuneigti  kaip J. Janonio būdo bruožų, nėra sektinos vertybės?“ Juk tai  pasakymo „būti žmogumi“ konkretizacija.

Kad patvirtintume šią tiesą, atgręžkime akis bent į keletą pasaulyje garsių žmonių nuomonių, šiandien virtusių aforizmais: „Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekvieno draugo pasiekta pergale. Suvokti, kad, dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį“ (A. de Sent-Egziuperi); „Būti žmogumi – reiškia būti kovotoju“ (J. V. Gėtė); „Tikras žmogus – išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus“ (Menandras); „Niekas labiau netaurina žmogaus kaip darbas. Be darbo žmogus negali išlaikyti žmogiškojo orumo“ (L. Tolstojus); Žmogus, jei nežino, ko nori, tai blaškosi net lygiame kelyje, o štai vedamas tikslo jis tvirtai juda pirmyn, nekreipdamas dėmesio į sunkumus“ (T. Kartailis) ir t. t.

Šiuo požiūriu ypač iškalbūs šventiniame laikraštyje išspausdinto straipsnio „Prieštaringi Juliaus Janonio vertinimai“ retoriniai klausimai: „Ar pūslėtųjų rankų dainius prasikalto vien tuo, kad turėjo socialinius kontrastus ir neteisybę pastebinčias akis ir jautrią širdį?“; „Ar užuojauta vargstantiems ir socialinio teisingumo siekis yra blogis?“; „Ar apie tai rašantį poetą, prozininką, žurnalistą reikia smerkti ir laikyti priešu?“; „Ar daug šiandieninės Lietuvos dvidešimtmečių jau gali vadintis poetais, publicistais, prozininkais, vertėjais kaip J. Janonis?“

Janoniečiai apie save ir mokyklą
Ištisas laikraščio puslapis skirtas temai „Abiturientų mintys, paliekant Janonį“. Visos pozityvios. Džiaugiamasi savąja Alma Mater. „Janoniečiais – taip save vadina esami ir buvę J. Janonio gimnazijos auklėtiniai – galima vadinti ją baigusius rašytojus Juozą Paukštelį, Juozą Grušą, ministrus Konstantiną Šakenį, Dainių Trinkūną, Šarūną Birutį, dainininką Virgį Stakėną“, –„Lietuvos žiniose“ (2016 03 09) rašė Daiva Baronienė. Žinoma, tų Lietuvoje žymių janoniečių galima būtų priskaičiuoti net kelis šimtus, bet visų juk nesuminėsi. Straipsnyje delikačiai bandoma  svarstyti, ar J. Janonio vardas nesumenkina ugdymo tikslų, nekenkia pačiam būsimos asmenybės formavimo(si) procesui.

Mūsų mylimas  bardas Virgis Stakėnas į tą probleminį klausimą „Lietuvos žiniose“ atsakė taip: „Esu 120-osios laidos janonietis ir didžiuojuosi, kad man teko mokytis šioje senas tradicijas turinčioje mokykloje. Neabejoju, kad mane išugdė kaip Lietuvos patriotą. O savąjį patriotizmą įrodžiau drauge su kitais žmonėmis su ginklu rankose budėdamas prie parlamento. Mano ginklas buvo gitara.“

Janoniečiams gražia paskata gali tapti šalyje garsios literatūrologės autorinėje  knygoje „Kalba ir jos menas“ mokytojui ekspertui Rimvydui Sruogiui užrašyta dedikacija: „Mielam kolegai Rimvydui /  Janonio mes irgi negalime apleisti. Ačiū, kad tai žinote / Širdingai / Viktorija Daujotytė / 2015 12 29“.

Specialiai gimnazijai tapytas J. Janonio portretas
Straipsnis „Jubiliejaus proga – naujas poeto portretas“ pradedamas: „ Balandžio 11-ąją Juliaus Janonio gimnazijoje iškilmingai pristatytas dailininko Bonaventūro Šalčio nutapytas Juliaus Janonio portretas, nuo šiol puošiantis dešiniąją sienos erdvę prie įėjimo“. Čia ir nuotrauka „Prie paveikslo – jo autorius B. Šaltis, ir mecenatoriai“ (tiksliau sakant, jų atstovai –  mokytojas Edvinas Gedgaudas, Mokytojo Jono Krivicko dukra Viktorija su šeima).

Gimnazijos direktorius Rimas Budraitis pabrėžė, kad šis J. Janonio  portretas – vienintelis Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu specialiai sukurtas mokyklai, kad nuo šiandien „J. Janonio akys mus sutinka ir išlydi“.

Portretas, priderintas prie interjero spalvos, nušviestas per langus krintančių šviesos pluoštų, išties atrodo įspūdingai. Dėmesį patraukia iš akių besiveržiantis žvilgsnis, veido spalva, jaunuolio amžių ir charakterį liudijančios detalės. Sugėręs į save pirmąjį įspūdį, pradedi mąstyti apie  šio portreto patalpinimo vietos filosofinę prasmę. Tai asocijuojasi su J. Janonio mokymosi Šiaulių berniukų gimnazijoje kelio pradžia, su tuo periodu, kada visiems svarbu pasirengti „būti žmogumi“.

Nuo B. Šalčio nutapyto portreto dėmesys nevalingai krypsta link centrinės reprezentacinės mokyklos erdvės, kur įtvirtinta granito mozaika Mykolui Biržiškai – literatūros istorikui, vienam iš Vasario 16-osios akto signatarų. Mozaikos autorius – prof. Vitolis Trušys, paveiktas ką tik atkurtos  nepriklausomybės Lietuvoje džiaugsmo, šį portretą kūrė savo iniciatyva  ir padovanojo gimnazijai. Tiek mokyklos direktorius, tiek ir menininkas prisimena, kad mozaika buvo montuojama 1991 m. pučo Maskvoje dienomis. Prisimena, kad anuomet montuotojai nebuvo tikri, kad sovietų valdžia negrįš Lietuvon ir neteks to meno kūrinio draskyti nuo sienos... Nežinią nugalėjo ryžtas – neatsisakyti tikslo, nenutraukti darbo.

Filosofiškai svarstant, nuo visiems gimnazistams privalomo lygmens „būti žmogumi“  galima pamažu kilti  politinės / visuomeninės  karjeros laiptais, kuriuos simbolizuoja „kelio atkarpa“, susidariusi tarp dviejų – J. Janonio ir M. Biržiškos – portretų. Itin garsiomis asmenybėmis, kaip M. Biržiška ir kt., ne visi gimnazistai taps, bet „būti žmogumi“ kiekvienas turės nesuskaičiuojamus tūkstančius kartų.

Garsaus romantinių peizažų autoriaus ir portretisto mintys, tapant poeto portretą išdėstytos straipsnyje „Bonaventūras Šaltis: „Kurdamas Janonį, visą laiką buvau su jo Ave Vita...“. „Taip, ir aš su Janoniu...

Pirmiausia mane sudomino jo poezija. Kurdamas visą laiką buvau su jo likimu, su jo „Ave vita...“. Norėjosi to eilėraščio nuotaiką, gyvenimo sveikinimą tragiškomis aplinkybėmis perkelti į portretą“; „Pirmasis variantas sukurtas prieš ketverius metus. Janonio portretas buvo užsakytas Šiaurės Lietuvos žymių žmonių kolekcijai. Tada aš jį tapiau tuometinio Petrogrado fone... Gimnazijai padariau kitą Janonio variantą. Po to – dar vieną“, – kalbėjo  dailininkas.

O portretas atidengtas visai kitaip negu esame įpratę matyti: ne šydo nuėmimas, o gimnazijos vestibiulyje kabantis gražaus tembro Lenkijoje lieto varpo, paliesto B. Šalčio rankomis, dūžis. Šis varpas skamba itin iškilmingomis dingstimis. (Idėjos autorius – Rimas Budraitis, sponsorius  – Vladas Morkys, varpui nulieti skyręs savo palikimą. Dovana simboliškai įamžina trijų Australijos lietuvių – Vlado Morkio,  Isoldos Poželaitės-Davis ir Kazimiero Butkaus atminimą.)

Varpas pakabintas 2011 m. gimnazijos įkūrimo 160-ųjų metinių proga ir pirmąsyk nuskambėjo mokyklos muziejui suteikiant Jono Krivicko vardą. Kasmet per  Vasario 16-osios iškilmes  nuaidintys keturi (tiek mokyklos ugdytinių – Vasario 16-osios signatarų) dūžiai skardena gimnazijos himne įprasmintais žodžiais: „Mums ainiai istoriją mena / Gyva atmintim kalba sienos / Čia viskas taip tikra ir sava / Ir daugeliui metų praėjus“ (žodžiai M. Jankūnienės, muzika J. Lyguto).

 
Straipsnių peržiūros
94583617
Į viršų