Ką reiškia pasakymas „gyvoji istorija“?
Žodžio „istorija“ niekam nereikia aiškinti. Vieniems tai mokslas, tiriantis tautų, valstybių, organizacijų praeitį, kitiems – vadovėlis, kuriame nurodyti metai ir aprašyti įvykiai bei juose dalyvavę žmonės, tretiems – šio mokomojo dalyko pamoka, ketvirtiems – dėmesio vertas atsitikimas, gal net avantiūra (rizikingas įvykis), incidentas (nelauktas, nemalonus įvykis), sensacija (įvykis, keliantis didelį susidomėjimą), kuriozas (juokingas įvykis) ir pan. Pasakymo „gyvoji istorija“ prasmė ne taip žaibiškai pagaunama protu. Pirma, taip vadinamas šalia mūsų esantis paveldas, būtent, archeologijos, architektūros, dailės, sakralinio meno, kraštovaizdžio ir kiti praeities paminklai. Antra, taip vadinami ir žmonės, gyvi tautos istorijos liudytojai, būtent: pokario partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio ir Baltijos kelio, gyva siena pademonstravusio Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsiribojimą nuo TSRS, Sausio 13-osios dalyviai... Dar kiti žodžiais „gyvoji istorija“ pavadins tų asmenų prisiminimus. Vadinasi, sąvoka „gyvoji istorija“ daugiareikšmė, bet paskirtis ta pati – šalies raidos faktus aiškinti pasitelkus netradicinius duomenis, padedančius įtaigiau ryškinti atskirus Lietuvos istorijos momentus.
Kuo „gyvosios istorijos“ pasakojimas skyrėsi nuo kitų šio dalyko pamokų?
Pamoką vedė svečias Romualdas Baltutis – inžinierius technikas, kibernetikas, radiolokacijos specialistas, išradėjas, vienas iš Dviračių muziejaus Šiauliuose kūrimo iniciatorių... Jis – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Žemaitijos bajorų Bytautų, laidotų Medvėgalio kalno šlaito kapinaitėse, palikuonis, į klasę atsinešęs nuo pat Vytauto laikų savo giminės genealogiją liudijančią knygą.
Svečiui vos ištarus žodžius – „Aš buvau tremty“, klasėje įsivyravo tyla. Pastebėjau, kad nuo šios minutės septintokai tarpusavy bendravo tik akimis, žvilgsniais perduodami vienas kitam patiriamą nuostabą. Ir stengėsi nepraleisti pro ausis, kaip 1941 m. birželio 14 rytą Petronėlė Baltutienė iš Kurtuvėnų į Sibirą buvo ištremta su trimis vaikais. Romualdui buvę 7-eri, o jo sesutėms 5-eri ir 4-eri metukai, bet tremties dokumentuose jie įrašyti kaip liaudies priešai. Svečias prisipažino, kad tada verkęs iki pat Baltarusijos sienos – tėvelio nebuvo. Kažkurioje stotyje sustojus keliems ešelonams su tremtiniais, Romualdas staiga priešais stovinčio vagono langelyje pamatė tėvo veidą. Stebuklingas atsitiktinumas – šeima ne tik susitiko, tėvui buvo leista pereiti pas vaikus.
„Kur gyvenome Sibire?“ – retoriškai klausia buvęs tremtinys. Ir atsako: apgyvendino jau 1937 m. specialiai būsimiems tremtiniams pastatyto barako 14 kv. m. kambarėlyje tris šeimas, t. y. 9 žmones. Vietoje tualeto – kibiras nakčiai... Tamsiu metu degdavo rūkstanti žibalinė lempa. Prie jos mes, vaikai, namų darbus ruošdavome.
„Kaip mokėmės?“ Čia sąsiuvinis (varto seną apiplėšytą knygą, kurios paraštėse galima buvo rašyti raides, žodžius, skaičiuoti...). Čia rašymo priemonė (aukštyn iškelia didoką kažkokio paukščio uodegos ar sparno plunksną pasmailintu galu). Čia rašalas (rankose laiko buteliuką, pripiltą burokėlių „rasalo“). Čia liniuotė (delne lygiašoniai medžio pagaliukai). Ir priduria: „Kas turėjo pieštuką, buvo tikras turtuolis.“ „Ką valgėme?“ Parduotuvėje nieko valgomo nebuvo. Vietiniai maisto produktų (jų labai menkai turėdavo) neparduodavo. Mainė į geresnius mūsų drabužius, kol jų turėjome. Gyvuliams į fermą atveždavo aliejų išspaudų, kuriose ir virvagalių, ir medžių gabaliukų rasdavome. Didesnius išmesdavome, mažyčius išspjaudavome. Žiemą – tikras gardėsis būdavo pakepinti grūdai, kurių įsigudrindavome „prisisemti“ sandėlyje jų valymo metu į specialiai didesnį kojų apavą –„batus“ arba prisipilti į specialiai platokas treningines kelnes, kurių apačios tvirtai suveržtos raiščiu. Vasarą – laukinių svogūnų laiškus iš miško kibirais vilkdavome namo... Ypač laukdavome iš darbo miške grįžtančios mamos, kuri nevalgydavo skirtos kruopų sriubos dubenėlio, bet nešdavo mums, vaikams, namo...
„Kuo rengėmės?“ Čia kaip pasakoje apie našlaitėlę ir raganą – „susiverpsi, išsiausi, pasisiūsi, savo marškinius vilkėsi“. Kalnuose ganėsi avių ir avinų bandos. Sučiupdavome aviną, užšokdavome ant nugaros. Tas, kiek tik išgali, į kalną ar klonį dumia. Tvirtai viena ranka į riestą ragą įsikibęs laikaisi, o kita – jo vilnas peši ir užantin kiši. Niekas nė neįtaria vagystės. Visi vaikai mokėjome verpste naudotis, o verpstuku – megzti. Savo pačių megztus rūbus dėvėjome – medžiaginių nebuvo. Kalvėje iš vinies pasidariau adatą (iškelia ją prieš klasę), išmokau siūti veltinius, batus. „Kaip gydėmės?“ Gydytojų nebuvo. Vaistinių irgi. Pavyzdžiui, susirgus plaučių uždegimu, ligonį girdydavo iš laukinių kanapių grūdelių pasidarytu pienu. Žaizdai gydyti – tepalas iš mumijo. Jo kilmė tokia: ypatinga kalnų pelių veislė – mumio minta vaistingų laukinių augalų sėkliukėmis. Pelių daug, jų išmatomis, kurios per metus suakmenija, visos aukštų Altajaus kalnų atbrailos storai nuklotos lyg asfalto mase. Jei pasieki, laužk, kiek nori. Gaminkis vaistą. Ir sveik...
„Kokia dvasinė atgaiva?“ Giedojimas. Dainavimas. Tėtis buvo sukūręs dainų mūsų lietuviškumui saugoti tremties sąlygomis. Piešimas. Pavydėdamas bendraamžiui iliustruotos knygutės, atsiųstos iš Lietuvos, pradėjau savarankiškai mokytis piešti (rodo profesionaliai nupieštų portretų, Sibiro peizažų albumą). Svarbiausia – muzikavimas. Tėtis ūkio sandėlyje rado dviejų gitarų ir dviejų mandolinų, balalaikos ir dombros nuolaužų krūvą, gerokai apgadintą armoniką. Reikėjo sudėlioti detales, suklijuoti (klijų nėra, teko prasimanyti, kaip jų išsivirti iš kaulų), reikėjo skylutes gręžti, bet grąžto nėra. Pasidarėme. Per dieną savadarbiu grąžtu – „driliumi“ vieną skylutę išgręždavau, bet armoniką per metus susiremontavau. Net 1945 m. gegužės 9-ąją, t. y. Pergalės dieną, „mūsų kapelija“ linksmino karo veteranus, ūkio vadovus. Į šią iškilmę buvome atgabenti trimis baltais eržilais kinkytu vežimu, kuriuo važinėdavo tik ūkio direktorius...
Kokia septintokų nuomonė?
„Sužinojau daug naujų dalykų apie tremtį. Patiko vaidinti ir dainuoti Baltučio tėčio sukurtą dainą“ (Ieva Klibavičiūtė); „Patiko gyvenimiški pasakojimai. Parodė, kuo siūdavo, ką valgydavo tremtiniai“ (Evelina Nakutytė); „Ilgai prisiminsiu pasakojimą apie sunkų gyvenimą tremtyje, nesant jokios medicininės pagalbos, skurdų valgį“ (Melissa Ozdemir); „Įdomios nuotraukos. Gražūs jo paties piešiniai. Ir kepti grūdai skanūs“ (Julija Šmigaitė, Martynas Škultinas); „Patiko, nes parodė, kaip driliumi gręžti, kaip akmenimis grūdus malti“ (Arūnas Glinskas).
„Susidariau nuomonę, kad R. Baltutis labai talentingas žmogus, visko pasiekęs atkakliu darbu“ (Ainas Konstantinovas); „Įdomi R. Baltučio patirtis, įgyta Sibire“ (Gabija Ambrazevičiūtė). „Viską reikėjo mokėti pačiam pasidaryti. Ir jo išradimai, įrankiai tikrai įdomūs“ (Algis Teresevičius, Marius Stuopelis); „Žmogus atrodo draugiškas, geras.
Pasakoja įdomiai. Labai patiko klausytis. Istorija nelabai domiuosi, bet kai taip patraukliai pasakoja, tai ir man smalsu pasidarė“ (Simona Mareckaitė).
„Įdomu klausytis prisiminimų. Mano giminės vienas žmogus buvo ištremtas, bet taip ir mirė nieko jo nepaklausus, nieko nesužinojus“ (Austėja Kurklinskaitė).
„Įdomu pamatyti, paliesti senus daiktus. Patiko malti grūdus. Pamoka padėjo įvertinti tai, ką turime dabar“ (Miglė Maldutytė); „Supratau, kaip gera dabar gyventi Lietuvoje“ (Kornelija Montvydaitė).
„Galima daug ko išmokti iš šios pamokos“ (Lukas Gelumbauskas).
Kaip apibūdinti „gyvosios istorijos“ pamokos prasmę?
Mokslininkų teigimu, tik 8 proc. Lietuvos mokinių turi pakankamai istorinių žinių, likusiųjų žinios – paviršutiniškos, fragmentiškos. Kaip matyti iš glaustų septintokų nuomonių, jie suvokė, kad šios pamokos informacija daug svarbesnė negu knygose perskaitytoji, kad iš pirmųjų lūpų jie ne tik išgirdo daug įvairių detalių, smulkmenų, bet pajuto ir tremtinių išgyvenimus.
Gyvoji istorija palietė mokinių jausmus, vertė susimąstyti, turėjo įtakos vertybių nuostatų raidai. Svarbi nuomonė: anuomet žmonės turėjo stiprybės, dabartinis žmogus dažnai puola į neviltį, vos tik susidūręs su menkais sunkumais.
„Sandoros“ progimnazijos septintokai dėkingi klasės vadovei Aldonai Traškinienei, pasiūliusiai į svečius pasikviesti dukart tremtinį Romualdą Baltutį. Jie ne tik reiškia padėką, bet ir tęsinio pageidauja.

Dar mums visiems pažįstamas augalas. Perkūnropės, kurias tremtiniai valgydavo kaip obuolius.
Asmeninio archyvo nuotr.

R. Baltučio komentaras: Čia aš. Senelė Kurtuvėnuose buvo pamokiusi, kaip krepšelius pinti. Pamokos pravertė Sibire.
Asmeninio archyvo nuotr.



