Kartais senai užmirštas faktas tampa naujai atrasta tiesa. Ypač tada, kai jis būna nutolęs nuo mūsų per šimtą ir daugiau metų. Seniai domiuosi Šiaulių istorija, todėl visada išgyvenu, jeigu kas nors pasako ką nors tokio, kas „švelniai tariant“ neatitinka tiesą. Mokėkime savo istoriją branginti, ją ginti ir visados laikytis bendrų principų: kokia bebūtų tiesa, bet ji yra tiesa. Kas beatsitiktų, būkime tikslūs ir teisingi.

Neseniai teko perskaityti viename iš laikraščio „Šiaulių naujienos“ (2016 m. vasario 24 d., p. 2, Nr. 36 (17857), straipsnyje „Šiaulių gidai – apie įdomiuosius Šiaulius“) puslapių, kad spaudos draudimo byloje „P. Višinskis – žmogus, kuris pats sėda į kalėjimą tik tam, kad  su advokatu žydu iš Tauragės, žinodami, jog caras niekada nebuvo uždraudęs spaudos lotyniškais rašmenimis „susuka“ istorija“.

Norėčiau kai kurioms šio teiginio frazėms paprieštarauti ir papasakoti laikraščio skaitytojams tikrą istoriją apie tai, kaip XX a. pradžioje Šiaulių advokatai ir su Šiauliais susiję teisininkai padėjo Povilui Višinskiui laimėti bylą dėl spaudos draudimo prieš Rusijos Senatą.  

Apie šią bylą savo laiku rašė kurį laiką Šiaulių krašte kunigavęs, rašytojas, Jonas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), Šiaulių teisininkai: muziejininkas ir spaudos darbuotojas P. Bugailiškis (1883–1965), advokatas ir mokslininkas K. Šalkauskis (1885–1960) ir kt. Prasidėjusi prieš daugiau kaip 115 metų ši byla tapo istorinė ir labai svarbi Lietuvai.
Šiaulių advokatai, kurie  XX a. pradžioje apgynė Povilą Višinskį ir lietuvių spaudą teismuose ir Rusijos Senate

Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų prasidėjo 1900 m. Tais metais liepos 23 d. Mintaujoje (dabar Jelgavoje – J. N.) buvo numatytas lietuvių trupės spektaklis „Velnias spąstuose“. Tam tikslui buvo parengta afiša lietuvių ir rusų kalbomis. Šį skelbimą spausdinti buvo leidęs Kuršo gubernijos Mintaujos policmeisteris. Vienas iš spektaklio rengėjų – P. Višinskis įdavė tas afišas platinti Jonui Siabui iš Krimlių kaimo ir Juozui Brijūnui iš Joniškio. 1900 m. birželio pabaigoje Jonas Siabas Pašvitinyje, prie alinės durų, priklijavo afišą lietuvių ir rusų kalbomis, kurioje buvo rašoma, kad 1900 m. liepos 23 d. rusų vaidintojų ratelio trupė pirmą kartą parodys Mintaujoje žiūrovams G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės trijų veiksmų komediją „Velnias spąstuose“.  1900 m. liepos 8 d. tokias pat tris afišas policija nuplėšė ir Joniškyje. Surastas jas klijavęs joniškietis batsiuvys Juozas Brijūnas (1859–1945). Policijos suimtas nurodė, kad afišas gavo iš tuo metu Pavirčiuvės dvare gyvenusio P. Višinskio, kaip šis buvo jį pamokęs. 1900 m. rugpjūčio 23 d. Putvinskių dvare Pavirčiuvyje, kur tada gyveno P. Višinskis, apsilankė policija, tačiau „nusikalstamos“ lietuvių spaudos ir rankraščių nerado. P. Višinskis prisipažino davęs J. Brijūnui skelbimus apie Mintaujoje įvyksiantį vaidinimą, nes šie išspausdinti legaliai.  K. Šalkauskis pateikia informaciją, jo gautą iš profesoriaus A. Janulaičio: P. Višinskis, kaltintas afišų platinimu, tai padaręs prašomas studento teisininko A. Janulaičio (1878–1950), kuris buvęs lietuvių teatro direktoriumi ir išspausdinęs Mintaujoje skelbimus, siekdamas tokiu būdu legalizuoti lietuviškų  spaudinių lotynų raidynu platinimą. Policija J. Brijūną ir P. Višinskį perdavė Žagarės taikos teismui. 1900 m. spalio 20 d. Žagarės taikos teisėjas nustatė, kad afišos išspausdintos lietuvių kalba lotyniškai lenkiškomis raidėmis, o tokių leidinių platinimui esąs uždraustas 1866 m. įstatymu ir nubaudė J. Brijūną ir P. Višinskį 3 rublių bauda kiekvieną, o neišgalint sumokėti bausmė turėjo būti pakeista trimis paromis arešto. Tokį teisėjo sprendimą J. Brijūnas ir P. Višinskis apskundė. Jų apeliacijos buvo nagrinėjamos atskirai. Žagarės taikos teisėjas P. Višinskio, kurį gynė Šiaulių prisiekusysis advokatas Stasys Lukauskis (1869–1925), bylą nagrinėjo pakartotinai ir padidino baudą iki 16 rb, o neišgalint sumokėti – 4 dienomis arešto. 1901 m. birželio 16 d. Žagarės taikos teisėjui patvirtinus ankstesnį sprendimą dėl J. Brijūno, pastarasis baudą sumokėjo.

Žagarės taikos teisėjo sprendimą P. Višinskis apskundė apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimui. Savo skunde P. Višinskis nurodė, kad lietuvių spaudos draudimo įstatymo nėra ir kad 1866 metų imperatoriaus  įsakas taikytinas tik valstybiniams leidiniams, kad skelbimai išspausdinti ne lotyniškai lenkiškomis, bet lotyniškai lietuviškomis raidėmis. Šiauliuose P. Višinskį teisme gynė advokatas S. Lukauskis. Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas 1903 m. sausio 10 d. išnagrinėjęs bylą, neatsižvelgė į Višinskio ir jo advokato pagrįstus argumentus ir patvirtino Žagarės taikos teisėjo sprendimą, pripažįstant jį kaltu, tačiau baudą sumažino: vietoj 16 rublių reikėjo sumokėti 3 rublius. Ši byla atskleidė carinės jurisdikcijos menką pagrįstumą, ydingumą, prisitaikėliškumą valdžios struktūroms. P. Višinskis nutarė nepasiduoti ir skųstis toliau. Jis kreipėsi pagalbos į Šiaulių advokatus. Kasacinį skundą į tuomet aukščiausią carinės Rusijos teismo instanciją – Senato baudžiamųjų bylų kasacinį departamentą surašyti P. Višinskiui padėjo Šiaulių privatinis advokatas Lionginas Krečinas, jam talkino ir kiti advokatai. L. Krečinas (1857–1929)  buvo seniausias Šiaulių privatinis advokatas ir kartu žymiausias teisės žinovas ir praktikas. P. Višinskis kasaciniame skunde iškeldamas svarius argumentus, atmetė teismo nuosprendžio motyvus ir prašė jį išteisinti. Jei teismas jį išteisins, paaiškės, kad lietuvių spaudos draudimas neturi teisinio pagrindo, o yra carinės valdžios pareigūnų savivalės aktas.

P. Bugailiškis apie šiaulietį privatinį advokatą Lionginą Krečiną, gynusį P. Višinskį, lietuviškų afišų byloje, rašė: „Pažymėtinas jis (Lionginas Krečinas – J. N.)  ir kaip teisininkas visuomenininkas, savo laiku taręs rimtą žodį svarbiu lietuvių visuomenei kovos dėl savo spaudos momentu. Gindamas P. Višinskio bylą, iškeltą jam dėl išlipinimo 1901 m. (turėtų būti – 1900 m. – J. N.) lietuviškomis raidėmis rašytų afišų apie liet. spektaklį Mintaujoje, iškėlė pagrindinį teisės klausimą, būtent lietuviškų raidžių draudimo klausimą veikusių tada įstatymų atžvilgiu: čia jis įrodė ir, perkėlus bylą principiniais sumetimais į rusų senatą, tenai apgynė savo nuomonę, kad liet. raidžių draudimas, administracijos vykdomas nuo 1864 metų, buvo paremtas neveikiančiais įstatymais, bet vien administracijos aktais ir neturėjo teisinio pagrindo.“

L. Krečinui rekomendavus, Senate P. Višinskiui atstovavo Peterburgo advokatas Maksimas Ganfmanas (1873–1934). Jis gimė Tauragėje, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Čia susipažino su P. Višinskiu, kuris mokėsi žemesnėse klasėse. M. Ganfmanas baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, 1891 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. 1892 m. pavasarį už dalyvavimą studentų demonstracijose  buvo suimtas. Kalintas Šiauliuose. Atlikęs kalėjimo bausmę, trejus metus gyveno Šiauliuose. 1895–1899 tęsė studijas Kazanės universitete. Baigęs studijas apsigyveno Peterburge, dirbo advokatu ir žurnalistu. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą ir tapo jos piliečiu. 1921 m. buvo pakviestas į Rygą redaguoti laikraštį rusų kalba „Segodnia“ („Šiandien“). Iš Rygos dažnai atvykdavo pas  gimnazijos draugą Vincą Janavičių, gyvenantį Aleksandrijoje, prie Šiaulių. Mirė 1934 m. lapkričio 15 d. Rygoje.

1903 m. sausio 24 d. P. Višinskis sumokėjo į valstybės iždą 10 rublių, patvirtino pas Šiaulių notarą V. N. Donevą įgaliojimą advokatui M. Ganfmanui vesti šią bylą ir tą pačią dieną kasacinį skundą pateikė Šiaulių teismui, kuris pridėjo atitinkamą lydraštį ir 1903 m. vasario 1 d. išsiuntė Senatui.

Gavęs P. Višinskio prašymą atstovauti jo bylai Senate, M. Ganfmanas 1903 m. vasario 11 d. atsakyme rašė: „Mielas drauge, su malonumu priimu Jūsų pasiūlymą ginti Senate Jūsų bylą. Lionginas Dmitrijevičius [Krečinas] man atsiuntė kasacinio skundo kopiją, su kuria aš susipažinau.“

1903 m. gegužės 13 d. įvyko Senato baudžiamųjų bylų Kasacinio departamento posėdis. Senatas pripažino, kad, remiantis konfidencialiais aktais, negali būti pareikštas kaltinimas pagal bausmių įstatymo 29 straipsnį ir imperatoriaus 1866 m. įsaku lotynų raidynas privačiuose leidiniuose nėra uždraustas, padarė išvadą, kad P. Višinskis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn be jokio teisinio pagrindo, Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimo 1903 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikino ir P. Višinskį išteisino. Įdomu, kad šį Senato sprendimą redagavo lietuvis teisininkas A. Dubinskas (1868–1945), kuris tuomet tarnavo Senate.

Prisimindamas P. Višinskio bylą, nagrinėtą Senate, M. Ganfmanas rašė: „Daug Krečino skundų Senatui buvo pagrindu svarbiems principiniams kasaciniams sprendimams. Tarp jų tenka pažymėti baudžiamojo departamento 1903 metų sprendimą dėl uždraudimo lotynų raidžių lietuvių kalbai (Višinskio byla). Ši byla buvo pradėta ir pravesta L. Krečino iniciatyva. Su malonumu dabar prisimenu savo išstojimą Senate, kai man teko palaikyti puikiai surašytą kasacinį skundą.“

Kunigas ir rašytojas  J. Tumas-Važgantas 1924 m. išleistoje knygelėje „Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir broliai Juškos-Juškevičiai“ apie  šios bylos reikšmę ir šiauliečio privatinio advokato L. Krečino indėlį rašė: „Taip teismo keliu buvo sugriauta draudžiamoji neva įstatymų siena, neva gynusi Aukščiausį autoritetą, kuris būtų įžeistas, jei būtų buvę leista lietuviškoji spauda lotynų raidynu. Dabar buvo jau patogu pasakyti: nebuvo įstatymo, nėra ko jis ir panaikinti. Ir 1904 m. buvo paskelbta jog lietuviai šalia rusų raidžių gali vartoti bet kurias kitas raides. Šiaulių priv. advokato Krečino vardas turi būti gražiomis raidėmis užrašytas lietuvių kultūros ir jų raštų istorijoje. Buvo tai gudrus juristas ir lietuviams palankus rusas. Jis visą savo amžių pragyveno Lietuvoje, sutapdamas su pažangiuoju jos luomu. Ir dabar tebėra gyvas Šiauliuose. Trejus metus jis sielojos lietuvių sielvartu; kol ištyrė dalyką, reikėjo jam pateikti begalės juridinių leidinių. Tuo aprūpindavo jį P. Višinskis.  Be to, jis dirbo kontakte su Šiaulių teisėjais ir jie tyčia taikė tokią sprendimo argumentaciją, kad galima būtų jos nusitverti ir griauti iš pamatų.“

Pasak rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės, P. Višinskio byla „nuvalė kelią iš svarbiausių kliūčių mūsų spaudos leidimui“. Būtent Šiaulių advokatų nemažų pastangų dėka, Rusijos Senatas pripažino, kad jokio lietuvių spaudą draudžiančio įstatymo nėra, ir žemesniųjų teismų sprendimus panaikino. Tai buvo vienas iš pagrindų, kad 1904 m. Rusijos imperatorius atšaukė savo 1866 m. įsaką dėl lotynų raidyno uždraudimo ir panaikino „visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“.