Eglė Šulcienė, advokatų profesinė bendrija „Constat“

Sudarius santuoką, asmenų turto teisinis režimas pasikeičia – tuo atveju, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų atžvilgiu yra taikomas įstatyme nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Tokio teisinio režimo esmė – visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, yra laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe ir išsaugo tokį statusą iki tol, kol nėra padalijamas, arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nesibaigia kitokiu būdu. Taigi posakis: ,,kas tavo, tas ir mano, o kas mano, lieka man“, sudarius santuoką, realiai negali būti pritaikomas.

Dažniausiai santuokinio gyvenimo pradžioje santuoką naujai sukūrusiai šeimai stengiamasi padėti įvairiais būdais, palengvinti tiek finansinę naštą, tiek buities ir gyvenamosios vietos klausimais, pavyzdžiui, naujai įsikūrusi šeima apsigyvena sutuoktinio (ar sutuoktinės) tėvų namuose. Tokie tarpusavio santykiai grindžiami pasitikėjimu, geranoriškumu ir paprastai jokios rašytinės sutartys, deja, nesudaromos. Turtas, nuosavybės teise priklausantis kitiems asmenims (pavyzdžiui tėvams), yra pagerinamas ir pritaikomas gyventi šeimai investuojant asmenines vieno iš sutuoktinių (ne to sutuoktinio, kurio tėvų turtas pagerinamas) lėšomis (pavyzdžiui, gavus palikimą). ,,Nutikus“ skyryboms, šiltus tarpusavio santykius pakeičia konfliktai, įtampa ir nesusikalbėjimas, dažnai ir nebendravimas, nebendradarbiavimas, o bet koks kito asmens, tampančio ,,svetimu“, indėlis neigiamas apskritai. Skyrybų atveju dėl turto pasidalinimo kylantys ginčai sąlyginai lengviau sprendžiami tuo atveju, kai dalinamas turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bet ar išlieka galimybė atgauti asmens lėšas, investuotas ne į bendrą šeimos turtą, o į kitų artimųjų ar giminaičių nekilnojamąjį turtą?

Paprastai tokie tarp asmenų susiklostantys teisiniai santykiai kvalifikuojami panaudos santykiais. Panaudos teisiniai santykiai atsiranda panaudos davėjo ir panaudos gavėjo tarpusavio susitarimu, kurio esmė yra ta, jog viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytą būklę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnio 1 dalis).

Pagal panaudos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatlygintino naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos tam tikros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios taisyklės, tarp jų ir nustatančios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą (CK 6.501 straipsnis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas ir žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši teisės norma taikoma ir panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 str. 2 d.). Sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: panaudos gavėjas pagerino naudotą (neatlygintinai) daiktą; panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus; panaudos gavėjo turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

Daikto pagerinimo išlaidas civilinėje teisėje apibūdina trys požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais, pavyzdžiui, statybinių medžiagų, įrangos įsigijimo, paslaugų pirkimo kvitų originalais.

Taigi, panaudos gavėjas gali reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Esminiais pagerinimais paprastai pripažįstami tokie darbai, kaip pakeisti buto langai, durys, santechnika, šildymo sistema, naujai įrengta virtuvė, vonios kambarys ir kt. Atlikti darbai, kurie reikalingi tik normaliam daikto būklės palaikymui, susijusiam su pareiga panaudos gavėjui daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą, nelaikytini esminiais pagerinimais ir išlaidos tokiems darbams neatlygintinos.

Paminėtina ir tai, kad atlyginamos ne tik pačio nekilojamojo daikto pagerinimo išlaidos, tačiau ir pagerinimai, atlikti, pavyzdžiui, garažui, tvorai, kurie laikytini to nekilnojamojo daikto priklausiniais.

Kita iš būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas turint panaudos davėjo leidimą. Įstatymas šiam leidimui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Įstatymo taip pat nenustatytas leidimo turinys. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas, kuris įrodomas kilus ginčui. Natūralu, kad esant draugiškiems šalių santykiams, rašytine forma remonto darbo apimtys ir kaina nėra tarpusavyje derinami, taigi leidimas įrodinėjamas šalių ir liudytojų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais.

Atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) panaudos davėjas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan.

Atgauti į trečiųjų asmenų nekilnojamąjį turtą investuotas lėšas yra įmanoma, tik tam būtina pasitelkti tinkamas, kuo įvairesnes, išsamesnes ir gausesnes įrodinėjimo priemones. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo –kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kuo daugiau įrodymų turės lėšas norintis atgauti asmuo, tuo lengvesnis ir paprastesnis tokių lėšų atgavimas.

Siekiant išvengti ginčų dėl investuotų lėšų atlyginimo, prieš pradedant naudotis nekilnojamuoju daiktu, būtina sudaryti rašytinę panaudos sutartį, kurioje būtų tiksliai, aiškiai ir detaliai apibrėžtos nekilnojamojo turto naudojimosi ir pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygos.

Pranešimą paskelbė: Kamilė Sakalauskaitė, Advokatų profesinė bendrija „Constat“

Į viršų