Vos prieš keletą dienų Lietuvą sukrėtė skaudi nelaimė – atvykęs spręsti buitinio konflikto peiliu į kaklą mirtinai sužalotas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiasis patrulis Liudas Šimkus (gimęs 1980 m.). Policijos departamento duomenimis, L. Šimkus – 33 pareigūnas, žuvęs nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Po šio tragiško įvykio netyla kalbos apie Lietuvos policijos sistemoje esančias spragas, kurias įžvelgia ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) pirmininkė Roma Katinienė.

Mirtinas dūris į kaklą
Primename, kad 36-erių policininkas L. Šimkus buvo nužudytas penktadienio vakarą, kai su kolege atvyko į iškvietimą Telšių rajone, Tryškių miestelyje. Buvo pranešta apie sūnų, kuris smurtauja prieš motiną ir grasina sudeginti namus. Policijos pareigūnams nuvykus į įvykio vietą, įtariamasis pasipriešino policijos pareigūnui. Grumtynių metu įtariamasis (gimęs 1990 m.) peiliu į kaklą mirtinai sužalojo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiąjį patrulį L. Šimkų. Policininkas buvo nudurtas namo, esančio Virvytės gatvėje, kieme. Kartu su nužudytu policininku buvusi pareigūnė (gimusi 1994 m.) nesužalota.

Įtariamasis 26-erių A. N. sulaikytas netoli įvykio vietos, į Tryškius iškvietus pastiprinimą – pasitelkti trys papildomi policijos ekipažai. Patrulį L. Šimkų nudūrusiam vyrui nustatytas 0,21 promilės girtumas. Sulaikytasis, pirminiais duomenimis, jau keletą kartų teistas už smulkius nusikaltimus užsienyje.

Patrulis L. Šimkus turėjo šaunamąjį ginklą, bet jo nenaudojo. Su partnere į iškvietimą nuvykęs policininkas bandė smurtaujantį vyrą tramdyti elektrošoku, deja, nesėkmingai.

36-erių pareigūnas L. Šimkus policijoje dirbo 15 metų. Su žmona augino du mažamečius vaikus.

Sumažinto finansavimo pasekmė
Pasak LPPS pirmininkės R. Katinienės, ši skaudi nelaimė ir visos problemos esančios Lietuvos policijoje yra nuo 2008 metų sumažinto finansavimo tęstinumas.

„Tai rodo valstybės požiūrį, jog tikrai nusipjauti į policijos pareigūną. Atitinkamai sumažinus finansavimą ir iš tikrųjų gyvenime vykstant pokyčiams – atsirandant technologijoms, tobulėjant tiems patiems nusikaltėliams – galbūt natūralu, kad reikalingos investicijos tiek į atitinkamas priemones, tiek į tą patį pareigūno parengimą. Taip pat dabar reikia pripažinti, kad policijos vadovybė visų reformų vykdymui galbūt pasirinko netinkamą laiką. Pirmiausia visiems reikėtų siekti, kad būtų padidintas finansavimas, ir tik tada planuoti reformas ir pokyčius policijoje“, – tvirtino LPPS pirmininkė.

R. Katinienės teigimu, šiuo metu yra labai daug pristeigta įvairių viešųjų įstaigų, departamentų, tačiau vis vien didžiausia atsakomybė krenta ant policininko pečių. „Štai toks pavyzdys – narkotikų prevencija. Nors yra begalė socialinių tarnybų, kurios skirtos darbui su nepilnamečiais, tačiau ir ši funkcija yra pavesta policijai.“

Tad R. Katinienė pažymėjo, jog šios problemos yra tęstinės ir todėl mes turime labai skaudžią patirtį – policijos pareigūno netektį.

„Ši netektis parodo, kad tos problemos dar labiau gilės, jei nebus keičiamas valstybės požiūris ir nebus skiriamas pakankamas finansavimas“, – teigė LPPS pirmininkė.

Valstybė turi tarti žodį
Anot R. Katinienės, pagaliau valstybė turėtų pasakyti, kiek lėšų gali skirti policininkams, kiek policininkų yra reikalinga ir kokias jie funkcijas turi atlikti.

„Pagalvokite, jeigu šioje visoje situacijoje, kai buvo nužudytas pareigūnas, tas nusikaltėlis būtų nudūręs savo mamą ir policininkai nebūtų spėję sureaguoti. Tuomet visuomenė, ko gero, tvirtintų, kad policija neatliko savo pareigų. O realiai dabar tiesiog yra ieškoma to šiaudo kaip maksimaliai patenkinti visuomenės poreikius su turimais resursais. Ir, žinoma, ne visada policijos vadovybė taiko geriausius variantus ir metodus“, – apie dabartinę Lietuvos policijos situaciją kalbėjo R. Katinienė.

Vis dėlto kalbėdama apie visą Lietuvą sukrėtusią pareigūno žūtį ir policijos problemas, LPPS pirmininkė grįžo prie to paties – valstybės požiūrio ir finansavimo.

„Negali policijos pareigūnas gauti minimalios algos, atsižvelgiant į jo darbo specifiką, riziką. Manau, daug kas pasikeistų, jeigu būtų skiriamos atitinkamos lėšos strateginiam pareigūnų parengimui, kuris vyktų kelerius metus ir nebūtų taip, kad tik iš universiteto ar policijos mokyklos išėjęs pareigūnas iš karto pradėtų dirbti.

Taip pat lėšos reikalingos ir tam, kad pati policijos sistema galėtų samdyti kvalifikuotus instruktorius, kad pakankamai turėtų šaudymo salių ir įvairių fizinio pasirengimo aikštelių. Tačiau visiems šiems dalykams yra reikalingi finansai. O jeigu tavo sąskaitoje yra nulis, tai ir tavo rezultatas yra nulis“, – sakė R. Katinienė.

Žuvusio pareigūno kolegei – psichologo pagalba
Šiuo metu, kai visa Lietuva gedi tarnybos metu nužudyto 36-erių pareigūno L. Šimkaus, kartu su žuvusiuoju Tryškiuose buvusiai policininkei teikiama psichologo pagalba. 1994 metais gimusi policininkė, tarnaujanti beveik trejus metus, per šį įvykį fiziškai nenukentėjo.

Šiaulių psichiatrijos klinikos I poūmių būsenų bendros psichiatrijos skyriaus gydytojo psichiatro Petro Volkovo teigimu, tik su kolegos netektį išgyvenusia pareigūne bendraujantys psichologai gali įvertinti ir nuspręsti, kada ji galės grįžti į darbą. „Policija turi savo psichologus ir savo specialistus, kurie išklausys, ką jiems pasakoja skaudžios nelaimės sukrėsta pareigūnė, įvertins jos savijautą. Tad  tik po tokio bendravimo su specialistais galima spręsti, ar ji jau gali grįžti į darbą, ar ne.“

Pasak psichiatro, dažniausiai po tokių sukrėtimų reikia ne gydymo vaistais, bet psichologų, o kartais net ir psichoterapeutų pagalbos. Kiekvienas atvejis individualus, o gydymo kelias gan ilgas.

„Jeigu buvo patirti rimti sukrėtimai, tai tokio asmens gydymas gal trukti net kelis mėnesius. Vieno, dviejų ar trijų susitikimų su specialistais gali neužtekti. Čia ne plaučių uždegimas, jog suleidai antibiotikų, praėjo dvi savaitės ir pasveikai. Ne. Čia viskas daug rimčiau“, – tvirtino P. Volkovas.