Anksti prasidėjęs grybų sezonas jau vilioja grybautojus į miškus. Tarp samanų rastas pirmasis baravykas ar raudonikis smarkiai pakelia nuotaiką, o namo partempta pilna grybų pintinė garantuoja gardžią vakarienę. Deja, ne kiekviena išvyka į mišką baigiasi smagiai. Kai kurie grybautojai, ypač mėgėjai, praranda orientaciją ir pasiklysta. Pranešimų apie miške dingusius žmones policijos pareigūnai gauna kasmet. Grybautojo paieška dažniausiai būna sudėtinga, kartais trunkanti net ne vieną parą, o policininkams į pagalbą tenka kviestis karius ar pasitelkti sraigtasparnį.

Pasiklydusi 70-metė
Praėjusį savaitgalį policijos pareigūnai ieškojo Šiaulių rajone Švendrės miške pasiklydusios 70-metės moters. Šeštadienį moteris išsiruošė grybauti su sutuoktiniu. Vyras ir žmona patraukė į skirtingas puses, netrukus moteris pasiklydo. Abu sutuoktiniai turėjo mobiliojo ryšio telefonus, tačiau moteris vyrui negalėjo paaiškinti, kur yra, automobilio signalo negirdėjo. Su moterimi telefonu bendrauti ėmėsi Šiaulių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojas. Jis išsiaiškino, kad grybautoja tolumoje negirdi nei važiuojančių automobilių, nei traukinių dundėjimo. Vadinasi, nuėjo gilyn į mišką. Ieškoti moters atvyko kinologas su šunimi, patrulių ekipažas. Nors vakarėjant moters telefonas išsikrovė, prieš tai ji spėjo pranešti tolumoje girdinti policijos sirenas. Policijos pareigūnams nuvargusią moterį pavyko rasti iki sutemstant.
Policijos pareigūnai pastebi, kad tokios nelaimės dažniausiai ištinka vyresnio amžiaus žmones. Jaunuoliai miške elgiasi atsargiau, stebi, kur eina, geriau orientuojasi aplinkoje. Vyresniems žmonėms orientuotis ne visada paprasta. Be to, grybaudami jie dažnai užsimiršta ir nueina tolyn nuo vietos, kurioje pradėjo rinkti grybus. Gilyn į mišką užklydusius senyvo amžiaus žmones greitai užklumpa nuovargis, todėl jiems rasti kelią atgal tampa dar sudėtingiau.

Prevencinės priemonės
Policijos pareigūnai perspėja, kad eidami į mišką grybautojai turi laikytis tam tikrų atsargumo priemonių. Geriausia grybauti žinomame miške arba su žmogumi, kuris tą mišką gerai pažįsta. Jei į mišką atvykote ne vienas, stenkitės smarkiai nenutolti nuo kitų grybautojų, stebėkite, kad vienas ar daugiau žmonių būtų jūsų matymo ribose. Miške reikėtų stebėti vietas, kuriomis einate, įsidėmėti pasitaikančius tam tikrus objektus (nuvirtusius medžius, miško laukymes, griovius, upelius), kurie padėtų orientuotis. Pravartu klausytis garsų, nes netoliese gali būti kelias arba sodyba. Pavyzdžiui, burzgiančio traktoriaus garsas gali būti girdimas net už 3 kilometrų. Be to, galite išgirsti kitus grybautojus.
Į mišką patartina neštis mobiliojo ryšio telefoną. Nelaimės atveju juo galima susisiekti su artimaisiais arba paskambinti bendruoju pagalbos telefonu. Telefonas gerokai palengvina dingusiojo paiešką. Nors šiais laikais eidamas į mišką retas kuris pasiima kompasą, šis prietaisas gali smarkiai jums padėti. Vos įžengę į mišką patikrinkite, kur yra šiaurė, o kur pietūs, kad žinotumėte, kuria kryptimi einate. Vėliau, jei pasiklysite, ši informacija gali būti labai naudinga.
Net ir patyrę miško lankytojai žino, kad miške eiti tiesiai be galo sudėtinga, todėl nevalia pasikliauti vien savo pojūčiais. Reikia sekti ir gamtos ženklus. Saulėtą dieną geras orientyras – saulė. Žinodami, kiek valandų, pagal ją galėsite nustatyti kryptį. Anksti ryte saulė būna rytuose, apie vidurdienį – pietuose, apie 15 valandą – pietvakariuose, o 18 valandą – vakaruose. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į medžio kamienus, jie visada būna labiau apsamanoję iš šiaurinės pusės.
Jeigu grybauti išsiruošėte vienas, būtinai informuokite artimuosius, į kurį mišką einate, kad jeigu pasiklysite, būtų paprasčiau jus surasti.

Pagal ŠAVPK informaciją parengė Paula ALKSNĖ