Šiuo metu Šiaulių miesto ugniagesiams gelbėtojams tikrai netrūksta darbo. To priežastis – šilti, sausi orai, dėl kurių intensyviai liepsnoja pievos.

Ieva LIUBŠYTĖ
Anot Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto Gintaro Zonio, praėjusią savaitę Šiaulių mieste ir rajone per parą daugiausiai buvę kilę net devyni gaisrai.
Deja, kol kas šis gaisrų sezonas nesiliauja, nes pievų būkle tinkamai nesirūpinama.

Šiaulių mieste išdegusių plotų – daugiau nei 7000 arų
G. Zonio teigimu, gaisrai pievose kyla dėl to, kad žolė yra paprasčiausiai nešienaujama ir tuomet sudaromos sąlygos kilti bei išsiplėsti gaisrui.
„Kartu su Miesto savivaldybės atstovais ir policijos pareigūnais atliekame reidus, tačiau tyčinių padegėjų kol kas neaptikome. Taip pat yra sudaryti ir žemės sąrašai, kur nurodyti sklypai, priklausantys fiziniams asmenims. Šie sąrašai su visa informacija yra perduoti savivaldybėms ir tokiems žmonėms už žemės sklypų nepriežiūrą bus taikomos numatytos administracinės nuobaudos bei žemės mokesčio pakėlimas“, – tikino G. Zonis.
Pasak Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto, kad ir kaip būtų keista, tačiau Šiaulių rajone gaisrų skaičius yra žymiai mažesnis nei mieste.
„Šiuo metu Šiaulių mieste išdegusių plotų yra daugiau nei 7000 arų. Buvo pasitaikę apniukusių dienų, tai tuomet atvirose vietose gaisrų nekilo, bet tik išlindo saulė ir vėl viskas prasidėjo.
Maksimaliai praėjusią savaitę per parą kilo devyni gaisrai, o per dvi savaites jau yra kilę daugiau nei 124 gaisrai“, – apie įsismarkavusius gaisrus kalbėjo G. Zonis.
Kovoti su degančiomis pievomis ir atlikti tinkamą jų priežiūrą turėtų ir Savivaldybė.
„Nors Savivaldybė jai priklausančiuose sklypuose stato ženklus, atlieka reidus, bet gaisrai vis tiek kyla. Na, o mūsų pareiga yra gaisrus gesinti, o ne prižiūrėti atvirus plotus“, – teigė G. Zonis.

Liepsnose žūsta gyvybė
Liepsnojančios pievos ne tik kelia pavojų žmonių sveikatai ir turtui, bet taip pat ir naikina gamtą. Pasak Kurtuvėnų regioninio parko vyr. ekologo Vidmanto Lopetos, žala gamtai priklauso nuo to, kokiu metu pieva yra deginama.
„Šiemet, kai sniegas nutirpo pakankamai anksti ir žolė jau yra senokai išdžiuvusi, žala yra didesnė nei tada, kai dar yra pakankamai šalta ir tos gyvybės pievoje dar nėra daug. Kai temperatūra pakyla ir nėra drėgmės, gyvųjų organizmų pievose atsiranda daugiau. Jau ir dabar buvo pranešta, kad Raseinių rajone šuoliuoja varliagyviai. Tai aišku, kad tokiu atveju pievoje jau yra ir voragyvių, ir įvairių vabalų. Žinoma, deginant žolę jie žūsta“, – teigė V. Lopeta.
Gamtininkas, Lietuvos entomologų draugijos narys Vytautas Uselis taip pat patvirtino, kad deganti žolė, esant įšalusiai žemei, didelės žalos nepridaro, tačiau tuomet, kada gamta bunda ir prasideda vegetacija, pievoje kilus gaisrui, ten esanti gyvybė pasmerkiama mirčiai.
„Pievoje, ypač natūralioje, yra begalė augalų rūšių ir vabzdžių, kurie savo įvairove ne ką nusileidžia miškui. Nors tradiciškai suprantama, kad pieva yra tik žemės ūkio naudmena, su kuria gali daryti ką nori, bet ten yra daugybė gyvybės rūšių, kurios kitur negyvena, tik pievose“, – užtikrino V. Uselis.

Didesnė žala gamtai – nenušienautos pievos
Kalbėdamas apie pievose kylančius gaisrus, naikinančius viską, kas jose gyvena V. Uselis pridūrė, kad tikras gamtininkas į pievų deginimą žiūri truputį kitaip nei eilinis žmogus.
„Galiu pasakyti, kad tuomet, kai ūkininkas suaria natūralią pievą, gamtai yra padaroma netgi didesnė žala nei kilus joje gaisrui. Suarta pieva, jei yra tinkamai naudojama, natūraliai atsikuria tik po 20 – 30 metų, o jei pieva nudega ir tas degimas nebuvo vėlyvas, atsistato tais pačiais metais ir vėl tampa gyvybinga. Taip pat yra gyvūnų rūšių, kurioms tinka nudegusi žolė. Pavyzdžiui, vieversiai nudegusioje žolėje jau gali perėti, o jei pieva yra sena, nenušienauta ir nenuganyta, tai jokie paukščiai joje neperės“, – aiškino V. Uselis.
Jo teigimu, žiūrint iš gamtos pozicijos žala gamtai yra mažesnė nudeginant pievą anksti pavasarį nei paliekant ją nenušienautą ar nenuganytą.
„Jokiu būdu nesiūlau pievų deginti, bet tinkama jų priežiūra jau yra politinis klausimas. Jeigu pieva nebuvo šienauta keletą metų (o dabar yra tokių pievų, kurių niekas nešienavo 10–15 metų), tai ji gamtinės vertės praktiškai neturi. Tokioje pievoje auga kokios vienos rūšies nendrūnai, na dar gal gyvena keletas rūšių vabzdžių.
Žinoma, po nudegimo pievoje taip pat nieko gero nelieka. Ten, kur žolės didesnės, sukyla ir didesnė gaisro temperatūra ir visos paviršiuje esančios augalų sėklytės ar šaknelės žūsta, lieka tik giliai esančios stambios šaknys, o po to atauga tik tos pačios stambios žolės.
O jeigu gaisras kyla anksti pavasarį, kol žemė yra įšalusi, tai beveik niekas nenukenčia, nudega tik paviršinė žolė“, – apie liepsnų poveikį pievoms kalbėjo V. Uselis.