2014-11-21 07

Pasauliui minint Senbernystės dieną, užkietėję viengungiai sutiko plačiau papasakoti, kodėl mieliau renkasi vienatvę, o ne šeimą.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Laukia svajonių moters
Neseniai trisdešimt penktąjį gimtadienį atšventęs Rytis sako, kad neskuba vesti, nes pirmiausia tikisi surasti tą vienintelę.
„Nesiruošiu pirštis pirmai sutiktai merginai. Taip jau atsitiko, kad iki šiol nesuradau sau skirtos antrosios pusės, ir dėl to nei kiek neišgyvenu. Ne veltui sakoma: ateis laikas, bus ir vaikas. Manau, kad norint sukurti laimingą šeimą, prieš tai reikia išsilakstyti, santuokai subręsti ir tik tada vesti. Per savo gyvenimą man teko matyti nemažai atvejų, kai po trumpos pažinties anksti susituokusieji, po to greitai išsiskiria. Aš to patirti nenoriu. Todėl šeimą kursiu tik tada, kai tiksliai žinosiu, kad šalia manęs esantis žmogus yra tikrai man skirtas ir patikimas“, - atviravo Rytis.
Tuo tarpu keturiasdešimtmetis Alfonsas pasakoja, kad šeimos norėtų, tačiau mano, jog jam lemta likti senberniu.
„Būdamas jaunas nevengiau palakstyti paskui sijonus. Šalia savęs turėjau ne vieną artimą žmogų, tačiau santykiai ilgai netrukdavo. Merginas gąsdindavo mano nenoras vesti ir turėti vaikų. Visada žinojau, kad iš manęs būtų ne koks tėtis, nes negalėčiau vaikui skirti pakankamai laiko. Pirmiausia man visada būdavo darbas ir karjeros siekimas. Šiandien turiu mėgstamą darbą, uždirbu pakankamai pinigų, tačiau esu vienas. Norėčiau laiką atsukti atgal ir viską pakeisti, tačiau jau šaukštai po pietų“, - guodėsi Alfonsas.

Požiūris į senbernius keičiasi
Mūsų visuomenėje neretai tenka išgirsti panašių istorijų. Tačiau dažniausiai viengungiai savo gyvenimo būdu didžiuojasi ir nieko keisti nenori. Jie džiaugiasi galėdami gyventi tik dėl savęs ir save realizuoti kitose srityse.
Psichiatro-psichoterapeuto Vytauto Bartkevičiaus teigimu, požiūris į senbernystę ir asmens vaidmenį gyvenime keičiasi. Anksčiau, jei žmogus, sulaukęs 25 metų, vis dar būdavo nevedęs, sulaukdavo daugiau pašaipų ir mažiau pagarbos nei šiandien.
Dabar į tokius dalykus žmonės nelabai kreipia dėmesio. Na ir kas, kad žmogus vis dar be poros, tai nieko nekeičia. Galbūt jis gerai jaučiasi ir būdamas vienas. ,,Esu sutikęs nemažai žmonių, kuriems vienatvė visiškai netrukdo. Net praradę savo antrąją pusę, jie neskuba ieškoti kitos. Kodėl – sunku pasakyti. Gal jiems taip tiesiog patogiau, gal jie turi kažkokių kitokių motyvų“, - svarsto V. Bartkevičius.
Anot psichoterapeuto, viena iš priežasčių, kodėl vyrai neskuba vesti, gali būti buitinių rūpesčių vengimas, išrankumas: „Jiems patinka gyventi laisvą gyvenimą, kai niekas netrukdo ir neaiškina ką daryti. Dėl to pykti ar iš jų juoktis tikrai nereikia. Kiekvienas gyvena taip, kaip jam atrodo geriau. Žinoma, kitokia situacija yra su tais senberniais, kurie vienatvę renkasi, kad galėtų netrukdomai vartoti alkoholį ar narkotikus. Tai psichologinė problema, kurią reikia spręsti.“

Artumo, saugumo jausmas reikalingesnis moterims
Mūsų visuomenėje pastebima kita ne mažiau aktuali problema – susvetimėjimas. Žmonės vis dažniau renkasi vienatvę, kai atsiribodami nuo išorinio pasaulio gali ramiai pagalvoti ir dėmesį skirti tik sau. V. Bartkevičius pastebi, kad tokie žmonės į psichologus nesikreipia, nes mano, kad jiems pagalba nereikalinga.
Tačiau psichoterapeutas mano kitaip ir ragina tiek vyrus, tiek moteris daugiau tarpusavyje bendrauti, kartu keliauti ir neužsisklęsti vienam nuo kito. Tam, kad neliktum vienas, nebūtina susituokti, skirtingų lyčių atstovams užtenka tiesiog daugiau bendrauti.
Specialistas sako, kad likti vienišais labiausiai bijo moterys. Anot jo, dailiosios lyties atstovėms artumo, saugumo jausmas, kurį teikia šeima, yra reikalingesnis nei vyrams.
„Apie tai byloja skirtingos vyrų ir moterų pramogos. Pavyzdžiui, moterys mieliau žais su vaikučiais ar tiesiog su jais pasivaikščios paplūdimyje. O vyrai mieliau pasirinks knygą ar meškerę ir eis pažvejoti“, - sako V. Bartkevičius.

 

 
Straipsnių peržiūros
94534684
Į viršų