Profesorius S. Valentas: „Mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tiesų mes tyrinėjame savosios vaizduotės galimybes.“
Zenono RIPINSKIO nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
„Metraščių ir poezijos tekstai yra labai galingi. Mes nežinome, ką žmonės į juos įdėjo, reikėtų su jais elgtis atsargiai. Kaip ir su poezija – dabar ji dažniausiai suprantama kaip puošmena, tačiau poezijos paskirtis kadaise buvo visiškai kita: įstatymams ir genealoginėms valdovų linijoms atsiminti.“ Tokiomis mintimis buvo pradėtas pokalbis su Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesoriumi Skirmantu Valentu.
Profesorius daugelį metų tyrinėja poeziją, o Šiauliuose dėsto baltų filologijos įvadą, lietuvių kalbos istorinę gramatiką. Su dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojais S. Valentas pasidalijo keliomis įžvalgomis apie baltų paveldą šiuolaikinėje lietuvių poezijoje.

„Poezija turi skambėti“
„Poetinis tekstas nebūtinai turi būti matomas, kad žmonės jį lengviau suprastų. Manau, žmonija padarė klaidą, pradėdama užrašinėti ją. Poezija turi skambėti – juk graikų poeto Homero kūryba šimtus metų skambėjo tik žmonių lūpose. Pažvelgus į Indijos tradicijas taip pat matyti, kad poezija skamba – didieji himnai tūkstantmečius buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Galima retkarčiais padaryti ir išimtį, pavyzdžiui, poezija gali būti užrašinėjama kilniais tikslais – tam, kad ją būtų galima tyrinėti, analizuoti.“

„... mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją...“
„Mano Mokytojas Jurijus Stepanovas paskutiniame laiške rašė: „Kai mes tyrinėjame poeziją, mes tyrinėjame ne poeziją, o tyrinėjame save.“ Mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tiesų mes tyrinėjame savosios vaizduotės galimybes. Tačiau yra tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis. Mokslas – tai žaidimas: aš priimamas į išminčių bendriją, jeigu nepriekaištingai išmanau mokslo taisykles, o jų griežtai laikydamasis turiu teisę leisti siautėti fantazijai.“

„...poezija labai įdomiai traktuoja baltistiką...“
„Į šią tematiką atėjau per Antano Baranausko kūrybą... Vėliau pradėjau gilintis į Vlado Braziūno poeziją. Su V. Braziūnu buvome bendramoksliai, panašiu laikotarpiu susipažinau ir su Sigitu Geda. Iki šiol bendraujame su Vladu, bet susitikę niekada nešnekame apie jo poeziją.
Baigiau lituanistikos studijas, vadinasi, esu, kaip ir kiti mano katedros kolegos, baltistas.
Pastebėjau, kad poezija labai įdomiai traktuoja baltistiką, ji ne tik paima ką nors iš knygos ir atvaizduoja, bet ir perkuria. Pavyzdžiui, poetas į Istoriją tarsi žiūrėtų per jos langą (apie V. Braziūno eilėraštį): „Raiteliai baltai iš Dnepro jojo ir nujojo.“
Braziūnas raitelius Dnepro baltus paėmė iš archeologo Valentino Sedovo ir Pietro U. Dinio veikalų. Buvo vakarų ir rytų baltai, tačiau būta dar Dnepro baltų, galbūt jie ir yra palemonidai, po mūšio Katalauno laukuose V a. viduryje patraukę į šiaurę, pas būsimus lietuvius.“

Daugiausia analizuota V. Braziūno ir S. Gedos kūryba
„Šie poetai man artimiausi, jie domisi kalba, baltistika. Esu šiek tiek analizavęs Aido Marčėno kūrybą, baltistikos atspindžių matyti ir Sigito Parulskio kūryboje (juk didingai skamba jo „Pro memoria Gedimono sapnui“ - įsivaizduoju tą eilėraštį kaip kunigaikščio galingų vyrų, vadinamų leičiais, šūksnius, raginančius kunigaikštį sėsti ant žirgo joti).“

Ryškiausi baltų paveldo atspindžiai poezijoje: saulė ir žemė.
„Yra saulė, yra žemė. Kuris iš jų vyras, o kuri moteris? Saulė neabejotinai kadaise turėjo būti vyras – Graikijoje Helijas yra saulės dievas. Taigi poetai interpretuoja šį dalyką, aiškinasi jį. S. Gedos eilėraščiuose saulė dažnai yra vyras, kartais užsimenama, kad saulė – bevardės giminės daiktavardis.
Yra Dievas, kurį dažniausiai suvokiame kaip krikščioniškąjį Dievą, bet yra ir daugiau religijų – tai ir daugiau dievų. Indoeuropietiškoje tradicijoje yra Dievas, Perkūnas ir Velnias. Taigi yra ir indoeuropietiškasis Dievas ir norint ar nenorint tą Dievą autoriai interpretuoja pasitelkdami poetinę vaizduotę, įsivaizduodami jį kaip švytintį dangų. V. Braziūno Dievas vaikšto, o tas jo veiksmas sukuria pasaulį:

vangiai šį rytmetį raivos
švytintis dangiškas deiwos
virš namiškių, virš andainykščio
jų kelio, takelio per mišką
kur mano senelio šešėlis
gulėjo geliamas vėjo
nuo plento kiek tolėliau
sodybų keliukais ėjau
už Įstro ir už Svalios
į priekį, o atgalios
į niekur, o sugrįžau
atrodė, nieko gražiau.“

Akmuo poezijoje ir žmonių kasdienybėje
„Vienas iš įdomiausių daiktų mitologijoje poezijoje – akmuo. Kodėl akmuo yra svarbus žmonėms? Kodėl akmenys gali būti šventi? Nesunkiai pastebima morfologinė keistenybė: akmuo, ašmuo, vanduo, sesuo... Tai labai svarbūs žodžiai žmonėms. Istoriškai žvelgiant į žodį „akmuo“, labai aiški šio žodžio šaknis „ak“, ta pati, kaip ir žodyje „aštrus“. Akmuo yra aštrus.
Pradedama žvelgti į antrąją akmens dalį – vardininkas akmuo, bet kilmininkas akmens, panašiai kai aš, o kilmininkas manęs. Atrodo, tarsi įvardis manęs būtų „įmontuotas“ į akmens. Žinoma, tai ne lingvistinė, o poetinė išmonė, tačiau tokios poetinės sąsajos daug stipresnės negu tikros, kalbinės. Tikriausiai todėl akmenys ir yra šventi – jie tvirtai susiejami su įvardžiu aš, manęs.
Akmuo – kristalas, kristalas turi atmintį, o jeigu turi atmintį, nederėtų jo perkelti iš vienos vietos į kitą. Žodžio paminklas pirmykštė reikšmė taip pat greičiausiai buvo valdų ribas žymintis akmuo – kad visi atsimintų, kieno žeme žmogus vaikščioji.“